savaitės praradimai

[kwietkelis]

1. Iš pradžių praradau namų raktą. Laikinai. Kaltininkas žinomas: brolis taip skubėjo į mokyklą, kad užrakino duris mano raktu ir išvažiavo. Aš ramiai apsirengiau, jau eisiu pro duris - ogi jos užrakintos, o spyna tuščia. Gerai, kad brolelis ratuotas: greitai parlėkė, išvadavo mane ir darban nulakdino. Pavėlavau 5 min. Pagal kiaulystės dėsnį vėlavau į savo bjauriausios grupės pamoką, kurie sukėlė koridoriuje triukšmą prie pavaduotojos durų. Teko aiškintis.
2. Kitą dieną - skėtį ir pirštines. Negrįžtamai. Kaltininkas žimomas: ašai gi, kas gi daugiau. Palikau autobuse, skubėdama į mikriuką, nes norėjau greičiau nuvykti miestan. Skėtis buvo truputėlį palūžęs, pirštinės - ne naujos, betgi vis tiek gaila. Kiaulystės dėsnis, žinoma, suveikė: kai išlipau iš to mikriuko lijo lietus ir buvo labai šalta.
3. Kažkur dingo keli gramai mėsos nuo tos vietos ant nosies, kur akiniai laikosi (netikiu, kad išgaravo; greičiausiai nusileido į nosies galą arba ant užpakalio - pagal kiaulystės dėsnį). Kaltininkas nežinomas, nors aš linkusi kaltinti gripą. Dėl tos priežasties visi dveji mano akiniai dabar spaudžia, sukeldami aibę nepatogumų (na, gal kiek ir perdedu, ne aibę, bet minimum tris tai tikrai).

Kaip jau minėjau kažkur, dažni pas mane tokie sutapimai. Serendipiti, anot murmt.