viskas kartojas, tik...
eilinį kartą nereikia žvelgti dangun, ieškant suapvalėjusio mėnulio: pilnaties sapnai tokie ryškūs, kad net juos prisimenu (vieną naktį buvo Namas, kitą - darbas, trečią - nuostabus, niekur nematytas žvėriūkštis, kuris kaip mat prisiglaudė prie manęs ir įsliūkino į širdį). geri sapnai, malonūs (o dar mama sakė, kad sapnuoti namus - gerai). galėtų pilnatimis ir vaikiūkščiai pagerėti, bet čia situacija neįmanoma: vakar su kolegėmis skubiai rydamos maistą valgykloje dalinomės "gerąja" patirtimi. va kaip gerai.
eilinį kartą persišaldžiau kaip tik prieš savaitgalį ir grauždama nagus riogsojau lovoje, skaičiau visokį niekalą, o taip norėjau būt Vilniuj... ūūūū (nebežinau, kas suveikė, ar tai, kad savaitę pamiršau vitaminus gerti, ar tai, kad iš gedo pasiskolinau "mir fantastiki"... įtariu, kad tas prakeiktas žurnalas darosi panašus į mano geltonąjį skėtį, tebūnie jam lengvos sdavartyno šiukšlės)
ir eilinį kartą lyg nuspaudus mygtuką, sveikata nuvažiavo duobėn, tai dabar vėl nuolatinio nuovargio iškamuota bei visa nelaiminga ir nieko nenorinti... taip nenorinti, kad buvau pradėjusi rimtai abejoti savo planais šią vasarą dumti į festivalį Belgijon, o paskui dar kur nors. bet nieko, eilinį kartą (nes tai, atsiprašau, sušiktai eilinis kartas) spyriau sau užpakalin, o dar su mama savaitgalį pakalbėjom, tai jau pradėjau planuoti maršrutus... o tai - absoliutus malonumas. taigi, jau turiu bilietą į Briuselį liepos pirmai, jau susitarta su mama, kad vieną liepos savaitę praleisim Taize, prieš tai užsukę Bretanėn aplankyti tetos kapo, o visa kita - susigalvosiu.
eilinį... ne, tikrai ne eilinį kartą persekioja mane LOTR. taip įdomiai;) štai, kai lijo lietus ir važiavau darban dviratuku, ant tako buvo daugybė sraigių, ne sliekų. ir suskambėjo tuoj ausyse "The Ents march to war" (ar kaip ten vadinasi), o akyse ėmė sukti filmukas kaip karan eina "snails". grįžtant namo nemanau, kad jų taktinės pozicijos buvo bent kiek pasikeitusios;) ir dar, jau kelintą dieną iš garažynų sklinda keisti garsai, lyg kur klyktų įsiutintas (o gal liūdnas) nazgulas.
eilinį kartą persišaldžiau kaip tik prieš savaitgalį ir grauždama nagus riogsojau lovoje, skaičiau visokį niekalą, o taip norėjau būt Vilniuj... ūūūū (nebežinau, kas suveikė, ar tai, kad savaitę pamiršau vitaminus gerti, ar tai, kad iš gedo pasiskolinau "mir fantastiki"... įtariu, kad tas prakeiktas žurnalas darosi panašus į mano geltonąjį skėtį, tebūnie jam lengvos sdavartyno šiukšlės)
ir eilinį kartą lyg nuspaudus mygtuką, sveikata nuvažiavo duobėn, tai dabar vėl nuolatinio nuovargio iškamuota bei visa nelaiminga ir nieko nenorinti... taip nenorinti, kad buvau pradėjusi rimtai abejoti savo planais šią vasarą dumti į festivalį Belgijon, o paskui dar kur nors. bet nieko, eilinį kartą (nes tai, atsiprašau, sušiktai eilinis kartas) spyriau sau užpakalin, o dar su mama savaitgalį pakalbėjom, tai jau pradėjau planuoti maršrutus... o tai - absoliutus malonumas. taigi, jau turiu bilietą į Briuselį liepos pirmai, jau susitarta su mama, kad vieną liepos savaitę praleisim Taize, prieš tai užsukę Bretanėn aplankyti tetos kapo, o visa kita - susigalvosiu.
eilinį... ne, tikrai ne eilinį kartą persekioja mane LOTR. taip įdomiai;) štai, kai lijo lietus ir važiavau darban dviratuku, ant tako buvo daugybė sraigių, ne sliekų. ir suskambėjo tuoj ausyse "The Ents march to war" (ar kaip ten vadinasi), o akyse ėmė sukti filmukas kaip karan eina "snails". grįžtant namo nemanau, kad jų taktinės pozicijos buvo bent kiek pasikeitusios;) ir dar, jau kelintą dieną iš garažynų sklinda keisti garsai, lyg kur klyktų įsiutintas (o gal liūdnas) nazgulas.