laikas praleistas namie
aš sėdžiu prie lango, žiūriu į tolį.. matau miesto tempą.. kai pradedi jį stebėti, jauti, kaip lengvai jis galėtų tave įtraukti. tada užsimerki. vėl atsimerki. nerimas praėjo. pradedi džiaugtis akimirka. kad nieko neveiki, kad tik sėdi ir tyliai žiūri į tolį. šiek tiek pasėdi ir jauti bepradedančią kilti graužatį. kažkoks mažas neklaužada nykštukas pradeda kalti į smegenis su "kaip tau negėda", "eik padaryk ką nors naudinga", "kiek tu čia sėdėsi".. giliai širdy su juo sutinki.. juk galėčiau pasinaudoti proga, kad likau šiandien namie ir apsitvarkyti.. padaryti mylimam vyrui skanią vakarienę.. ką nors nuveikti.. ką nors naudingo... ką nors duodančio apčiuopiamą rezultatą.. apima pyktis dėl graužaties.. prabunda kitas nykštukas, tyliai kuždantis, kad velniop viską, svarbiausia tavo dvasios poilsis.. poilsis nuo visko: nuo žmonių, nuo to pačio mylimo vyro, nuo atsakomybių, nuo pareigų.. giliai atsidūstu.. plėšoma į dvi puses mano esybė nebežino į kurią pusę pasiduoti.. todėl nusprendžia nė vienos pusės neklausyti ir nueiti pamaitinti savo kūną kuo nors skaniu.. o paskui pagalvosiu ką daryti :). juk neveltui sakoma, ant tuščio skrandžio geriau nemąstyti :)))).. nuotaika iš kart pasitaisė.. blyneliai su šviežiai trintomis braškėmis išvaikys bet kokias graužatis ir liūdnas mintis..