Kaip nutiko, kai skiepo nebuvo
[Toliau įamžinu tekstus iš FB].
Ne vienam knieti pasverti skiepų naudą ir pavojus ne pagal statistikas, o pagal gyvus pasakojimus. Kiek galima rasti istorijų, kaip po skiepijimo kam nors nutiko kaip nors. Aš turiu savo istoriją. Asmeniniuose prisiminimuose lengva pripainioti, tad rašau pagal visai popierinę ir sudūlėjusią „vaiko vystymosi istoriją“.
Pagal mano gimimo laikus 0-2 m. amžiaus turėjo būti adsorbuota kokliušo, difterijos ir stabligės vakcina (AKDS). Bet rekomendavo atidėti neuropatologas dėl nežymių „hipertenzijos“, vėliau įrašuose vadintos „hidrocefalija“, reiškinių. (Nežymiu atveju tai „beveik nieko“). Metų amžiaus parekomendavo skiepyti ADS - adsorbuota difterijos-stabligės vakcina. Be kokliušo. Tačiau tuo laiku skiepų sąraše jokio panašaus skiepo. Nes tai šiaip kokia infekcija, kai neskiepijama, tai vis gražėjanti egzema. Bėrimas, niežėjimas ir nusikasymas. Be jokių stiprių ar pavojingų alerginių reakcijų, o bandant kažkada vėliau nustatyt alergeną - „beveik nuo visko“. Augant praėjo. Prie egzemos vis dažiau užrašyta po kažkiek laiko „neskiepyti“. Nuo tymų visgi leido (vienas kartas, o pagal antikūnų tyrimą pernai - jie laikosi!).
AKDS susideda iš difterijos ir stabligės anatoksinų / toksoidų (inaktyvuotų toksinų, kurių kenksmingumas panaikintas, o imunogeniškumas išlikęs) ir iš užmuštų kokliušo bakterijų. Ji skiriama tik itin mažiems vaikams, nes vyresniems sukelia smarkesnius trumpalaikius šalutinius poveikius. Aceliulinė / beląstelinė vakcina, kurioje yra tik kokliušo bakterijų komponentų, sukelia mažiau šalutinių poveikių. Šiuo metu Lietuvoje naudojamos būtent tokios, o „tuo metu“ tokios nė nebuvo. Dabar ten, kur tebenaudojama AKDS, pastovios nuosaikios alergijos apraiškos nelaikomos kontraindikacija. O „anais laikais“ bent jau mano gydytojų buvo laikoma. Mama vis klausdavo - jai sakydavo „ne“.
Buvo 1985 m. sausio mėn. 2 d.: pirmas įrašas. Slogavimas, kartais kosėjimas, temperatūra 38,4°. Po vis „nesikeitusios būklės“ sausio 22-24: kosulio priepuoliai jau iki vėmimo. Paskirti (iš to, ką įskaitau, ir kas „kažką veikia“) biseptolis ir ampicilinas. Pasėlis dėl kokliušo paimtas 28 d., jame atitinkamos bakterijos neišdygo (ten aukščiau - antibiotikai). Tad oficialiai kokliušo man nebuvo, įrašytas ŪRS - ūmus respiratorinis susirgimas. Tarp jam lengvinti skirtų priemonių buvo mukaltinas, suprastinas (antihistaminas „nuo alergijos“), garstyčių trauklapiai, patalpų drėkinimas, Boržomi su pienu, ir dar daug neatpažinto. Vasario 13 d.: naktį nekosėta (!), temperatūra po poros dienų normali. 25 d.: kosulys retesnis, nors naktį jo priepuoliai. Kovo 12 d.: naktį 1-2 karto jau tik „užsikosti“. Balandžio 1 d.: 39°... tarkim, čia jau iš naujo. Su pakosėjimu iki mėnesio galo. Tada galiausiai „į kolektyvą“, iš kur po savaitės su 39°. Gegužės 20 d. kosulys priepuolinio tipo. Birželio pradžioj rentgenograma, kurioje nieko, ir 14 d. nors ir pakosti, bet jau visiems atsibodo. Į kolektyvą.
Tą dubenį vėmimui po lova, kurio reikėdavo labiausiai naktį, aš atsiminsiu kiek gyva būsiu. Penkerių metų lengva patirti laiką kaip labai ilgą, bet ir pagal popierius gaunasi įspūdingai. Čia praktiškai pusmetis smarkesnio ar silpnesnio, atkrintančio sirgimo. Su visiškai būdinga būtent kokliušui jo eiga. Neveltui rašau „pagal popierius“.
Skiepai iš šios operos man įrašyti tik nuo septynerių, ADS-M (adsorbuota difterijos ir stabligės vakcina su sumažinta antigeno doze). Stabligės skiepą vis reik atnaujinti, ir prieš keletą metų atnaujinau. Jei kokia laboratorija užsiima tokių antikūnų tyrimais, matyt sužinočiau, ar tikrai sirgau kokliušu. (Pasitikrinau - deja, ne, daug antikūnų būna pakankamai neilgai. Tačiau antrąkart žmogus serga lengvai, neatkreipia dėmesio). Kad oficialiai to ir nebuvo, manau, istorija apie nepaskiepijimą ir jo galimas pasekmes, net kai jis paremtas atitinkamo meto medikų supratimu - visai įtikėtina.
Pora nuorodų, į ukrainietišką ir rusišką svetaines. Gal kad kokios erdvės buvo kokliušas, iš tokios ir nuorodos.
http://www.dovidnyk.org/dir/20/113/1206.html
https://biomolecula.ru/articles/kokliush-kashel-kotoryi-ubivaet
Ne vienam knieti pasverti skiepų naudą ir pavojus ne pagal statistikas, o pagal gyvus pasakojimus. Kiek galima rasti istorijų, kaip po skiepijimo kam nors nutiko kaip nors. Aš turiu savo istoriją. Asmeniniuose prisiminimuose lengva pripainioti, tad rašau pagal visai popierinę ir sudūlėjusią „vaiko vystymosi istoriją“.
Pagal mano gimimo laikus 0-2 m. amžiaus turėjo būti adsorbuota kokliušo, difterijos ir stabligės vakcina (AKDS). Bet rekomendavo atidėti neuropatologas dėl nežymių „hipertenzijos“, vėliau įrašuose vadintos „hidrocefalija“, reiškinių. (Nežymiu atveju tai „beveik nieko“). Metų amžiaus parekomendavo skiepyti ADS - adsorbuota difterijos-stabligės vakcina. Be kokliušo. Tačiau tuo laiku skiepų sąraše jokio panašaus skiepo. Nes tai šiaip kokia infekcija, kai neskiepijama, tai vis gražėjanti egzema. Bėrimas, niežėjimas ir nusikasymas. Be jokių stiprių ar pavojingų alerginių reakcijų, o bandant kažkada vėliau nustatyt alergeną - „beveik nuo visko“. Augant praėjo. Prie egzemos vis dažiau užrašyta po kažkiek laiko „neskiepyti“. Nuo tymų visgi leido (vienas kartas, o pagal antikūnų tyrimą pernai - jie laikosi!).
AKDS susideda iš difterijos ir stabligės anatoksinų / toksoidų (inaktyvuotų toksinų, kurių kenksmingumas panaikintas, o imunogeniškumas išlikęs) ir iš užmuštų kokliušo bakterijų. Ji skiriama tik itin mažiems vaikams, nes vyresniems sukelia smarkesnius trumpalaikius šalutinius poveikius. Aceliulinė / beląstelinė vakcina, kurioje yra tik kokliušo bakterijų komponentų, sukelia mažiau šalutinių poveikių. Šiuo metu Lietuvoje naudojamos būtent tokios, o „tuo metu“ tokios nė nebuvo. Dabar ten, kur tebenaudojama AKDS, pastovios nuosaikios alergijos apraiškos nelaikomos kontraindikacija. O „anais laikais“ bent jau mano gydytojų buvo laikoma. Mama vis klausdavo - jai sakydavo „ne“.
Buvo 1985 m. sausio mėn. 2 d.: pirmas įrašas. Slogavimas, kartais kosėjimas, temperatūra 38,4°. Po vis „nesikeitusios būklės“ sausio 22-24: kosulio priepuoliai jau iki vėmimo. Paskirti (iš to, ką įskaitau, ir kas „kažką veikia“) biseptolis ir ampicilinas. Pasėlis dėl kokliušo paimtas 28 d., jame atitinkamos bakterijos neišdygo (ten aukščiau - antibiotikai). Tad oficialiai kokliušo man nebuvo, įrašytas ŪRS - ūmus respiratorinis susirgimas. Tarp jam lengvinti skirtų priemonių buvo mukaltinas, suprastinas (antihistaminas „nuo alergijos“), garstyčių trauklapiai, patalpų drėkinimas, Boržomi su pienu, ir dar daug neatpažinto. Vasario 13 d.: naktį nekosėta (!), temperatūra po poros dienų normali. 25 d.: kosulys retesnis, nors naktį jo priepuoliai. Kovo 12 d.: naktį 1-2 karto jau tik „užsikosti“. Balandžio 1 d.: 39°... tarkim, čia jau iš naujo. Su pakosėjimu iki mėnesio galo. Tada galiausiai „į kolektyvą“, iš kur po savaitės su 39°. Gegužės 20 d. kosulys priepuolinio tipo. Birželio pradžioj rentgenograma, kurioje nieko, ir 14 d. nors ir pakosti, bet jau visiems atsibodo. Į kolektyvą.
Tą dubenį vėmimui po lova, kurio reikėdavo labiausiai naktį, aš atsiminsiu kiek gyva būsiu. Penkerių metų lengva patirti laiką kaip labai ilgą, bet ir pagal popierius gaunasi įspūdingai. Čia praktiškai pusmetis smarkesnio ar silpnesnio, atkrintančio sirgimo. Su visiškai būdinga būtent kokliušui jo eiga. Neveltui rašau „pagal popierius“.
Skiepai iš šios operos man įrašyti tik nuo septynerių, ADS-M (adsorbuota difterijos ir stabligės vakcina su sumažinta antigeno doze). Stabligės skiepą vis reik atnaujinti, ir prieš keletą metų atnaujinau. Jei kokia laboratorija užsiima tokių antikūnų tyrimais, matyt sužinočiau, ar tikrai sirgau kokliušu. (Pasitikrinau - deja, ne, daug antikūnų būna pakankamai neilgai. Tačiau antrąkart žmogus serga lengvai, neatkreipia dėmesio). Kad oficialiai to ir nebuvo, manau, istorija apie nepaskiepijimą ir jo galimas pasekmes, net kai jis paremtas atitinkamo meto medikų supratimu - visai įtikėtina.
Pora nuorodų, į ukrainietišką ir rusišką svetaines. Gal kad kokios erdvės buvo kokliušas, iš tokios ir nuorodos.
http://www.dovidnyk.org/dir/20/113/1206.html
https://biomolecula.ru/articles/kokliush-kashel-kotoryi-ubivaet