Tarp hiper- ir siur- realizmų: 9 dešimtmečio Lietuvos iliustracija
9-ojo dešimtmečio (tų spalvingųjų ir įdomiųjų aštuoniadešimtųjų) iliustracinė grafika apibrėžtina naudojant mįslę "A ir B kabojo ant šakos, A nukrito, B nukrito, kas liko?". Tai ne tik metafora, tai ir kodas, ženklinantis tuometinio meno apskritai "kryžkelinę" situaciją. (Visi, net menininkai, jautė, kad oras tvinksta permainoms, tačiau niekas nenuvokė, kokios jos bus...)
Logiška, kad klausiant - ko esama tarp hiperrealizmo ir siurrealizmo? - galima ir net verta atsakyti, kad tarp šių dviejų menininių reiškinių, kurių pirmajam būdingas fotografiškas įsižiūrėjimas (šaltas ir dokumentiškas), antrajam - haliucinogeninės pajautos, egzistuoja ne kas kita, kaip realizmas.
Iš tiesų, po stilizuotos ir dekoratyvios kelių ankstesnių dešimtmečių iliustracinės grafikos, devintajame dešimtmetyje jaučiama šiokia tokia "realizmo" revizija. Revizija todėl, kad socrealistinėmis dogmomis penėti vyresnių kartų dailininkai realizmą buvo arba 1) vulgarizavę iki šleikštulio; arba 2) purtėsi jo kaip katinai vandens.
Jaunesnioji karta tokių prietarų neturėjo ir visa galva puolė į plačius, gilius ir sraunius realizmo (vienokio ar kitokio, nuo hiper iki siur) vandenis. Juolab, kad tai iš tiesų buvo madinga bei populiaru ir pasaulyje. Ne tik Rytų bloke ypač didelį poveikį darė slovakų grafikas Albinas Brunowskis, kurio paroda 1982 m. spalį buvo surengta net Vilniuje (Parodų rūmuose, dabar ŠMC), savo iškrapštytomis detalėmis, elegantišku piešiniu, virtuoziškai suręstomis kompozicinėmis struktūromis, susukęs galvą ne vienam žiūrovui bei kolegai.
Puslapis iš žurnalo "Švyturys" su Tomo Sakalausko esė "Albino Brunovskio sakymai" ("Švyturys", 1982 m. nr. 24, pusl. 11-13)
Lietuvoje įtakingais buvo Algimantas Švėgžda (pradžioje sužibėjęs kaip tapytojas, "legalizavęs" hiperrealizmą sovietinėse parodų salėse) ir Rimtautas Gibavičius - ne vieno iliustratoriaus Mokytojas visokiausiomis prasmėmis. (Bet Gibo čia neminėsime, kadangi jo veikla ir įtaka, ir meninės šaknys - jeigu autorius būtų lyg koks augalas - chronologiškai apima kur kas daugiau nei 9 dešimtmetį).
Taigi, A. Švėgžda (kaip ir R.Gibavičius) buvo Mokytojas, Guru, netgi Pranašas, lietuviškoje iliustracijoje (ir net tik) savo asmenine kūryba įtvirtinęs kūrybinės laisvės, gebėjimo keistis ir tuo pačiu būti savimi postulatus. Jo kūrinius vadinti vien tik hiperrealistiniais, yra absoliučiai netikslu ir neteisinga. Tame fotografiškume esama kažko daugiau - pavadinkime tai makrokosmoso dvelksmu mikroskopiniuose dalykuose...
Iliustracijoje A. Švėgžda prisimenamas ir vertinamas dėl savo estampų, dedikuotų Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladėms". Man pačiam, tiesą sakant, kamerinė tų kompozicijų nuotaika nevisai atitinka skaudžiai bravūrišką tekstą, bet būtent tas zen'iškai koaniškas paradoksas dar kartą patvirtina žinomą teiginį, kad tiesa neretai slypi kažkur giliau - už žodžių, tarp eilučių.
Algimantas Švėgžda, Marcelijaus Martinaičio baladžių poema "Kukučio baladės" (Vilnius, Vaga, 1986, apipavidalino R.Gibavičius)
Švėgždiškai hiperrealistinių tendencijų įtvirtintoju ir tęsėju laikytinas Algimantas Puipa. Šio dailininko pavyzdys taip pat antrina įžvalgai, kad Lietuvos dailėje hiperrealizmas niekada nebuvo savaiminiu tikslu (išimtis nebent Romanas Vilkauskas), tai priemonė ir būdas, principas pasaulio pažinimui. Puipiškas hiperrealizmas perauga į puipiškai buitinį siurrealizmą.
Algimantas Puipa, iliustracija padavimui apie Krokų lanką iš 1988 metų kalendoriaus (Vilnius, Vyturys, 1987)
Beje, po viso Vilniaus bibliotekas laksčiau, ieškodamas kitų A.Puipos iliustruotų knygų - Amelijos Urbienės "Aš ir mano seneliai" (1989 m.) ir Motiejaus Valančiaus "Mikė melagėlis" (1991 m.). Deja, niekur nebuvo (Mažvyde manęs paklausė - ar aš "moksleivis, o gal studentas?". "Ne? Tai niekuo negalime padėti"). Tad tai jau kaip ir bibliofilinės retenybės.
Kitokio realizmo, gal net ir hiper, išaugusio iš diureriškai vokiško skrupulingumo, galimybes 9-ajame dešimtmetyje demonstravo nesisteminis iliustratorius Kęstutis Kasparavičius. Jo iliustracijose ksilografiškais štrichais ne tik perpiešti smulkiausi akmenėliai bei šapeliai, bet ir pagauta siurrealistiška beprotybės nuotaika.
Gotfrydas Augustas Biurgeris "Baronas Miunhauzenas" (Vilnius, Vyturys, 1987). Dailininkas K.Kasparavičius
L.Vasiljeva-Gangnus "Įdomiųjų darbų pamokos", Kaunas, Šviesa, 1984. Dailininkas K.Kasparavičius
Devintajame dešimtmetyje, Lietuvos dailėje, kaip ir visame pasaulyje, sparčiai plintant postmoderniai pasaulėvokai, ypač populiaru buvo citatiškumas.
Citatiškai postmoderniu, klasicistiškai realistišku laikytinas Justas Tolvaišis, kurio iliustracijose regimos akivaizdžios nuorodos į romėnų meną, baltišką archeologiją, indišką ir persišką kanoną, renesansinę perspektyvą ir konceptualiai dvasinę giminystę su Carlu Maria Mariani'u.
J.Tolvaišis - iliustracijos Romualdo Neimanto "Gintaro keliui" (Kaunas, Šviesa, 1985)
Citatišku, netgi šiek tiek epigonišku (aka KČM) laikytinas Gintaras Gesevičius, kurio stiprybė slypi realistinėje detalėje ir panteistiškame erdvės pojūtyje. Klasicistinio (tiksliau - akademistinio) siurrealizmo čia taip pat esama...
G.Gesevičiaus iliustracijos Jono Mačiukevičiaus eilėraščių knygai "Laimę pažinęs" (Vilnius, Vaga, 1984)
Siurrealizmo apraiškų ir postmodernaus (sic!) manieringumo (kurį galima laikyti ir natūralia ankstesnio lietuviškos grafikos polinkio stilizuoti išdava) nestinga Marijos Jukniūtės kūrybai. Šiokios tokios sveikos beprotybės (vėlgi paradoksas!) suteikia ir tai, kad autorė iliustruoja grotesko maestro Kazį Sają.
M.Jukniūtė - viršelis ir priešlapis K.Sajos pjesių rinktinei "Sielų mainai" (Vilnius, Vaga, 1984)
M.Jukniūtė ir K.Saja, "Gvidono apsiaustas" ("apysaka su keliom kryžkelėm, kur tolimesnį kelią skaitytojas gali pats pasirinkti") (Vilnius, Vyturys, 1988)
To paties - manieringumo ir siurrealizmo (pastarojo ypač daug) esama Kastyčio Juodikaičio iliustracijose. Šio menininko jėga slypi jautriame štriche ir įsiurbiančioje foninėje dėmėje, kuriančioje "grotowskiško" teatro įspūdį ir nuotaiką. Šarūnas Sauka aštuoniasdešimtaisiais tikrai nebuvo vienas!
K.Juodikaitis. Iliustracijos Jurgio Kunčino eilėraščių knygai "Liepų ratas" (Vilnius, Vaga, 1988)
Sovietiška Vilijos Šulcaitės poemų rinktinė su kraupiai galingomis K.Juodikaičio iliustracijomis ("Žaibas gimdo griaustinį", Vilnius, Vaga, 1986).
Vieno siurrealistiškiasių ir tapybiškiausių iš iliustratorių - Edmundo Saladžiaus piešiniai vienam egzistencialistiškiausių (pabandykite tai pasakyti išgėrę gerą taurę kalvadoso!) rašytojų - Juozui Grušui.
J.Grušas "Gyvų sienojų namai" (Vilnius, Vaga, 1985). Dailininkas E.Saladžius
Po tokių niūriai meditatyvių vaizdų Volandos Vyšniauskienės iliustracijos paaugliškai Algimanto Zurbos apysakai "Paglostyk vėją" regisi kaip tyras gurkšnis gryno vandens ir oro. Man asmeniškai imponuoja gyvas, plastiškas piešinys, grakščiai jautri linija ir subtili ironija, tūnanti tarp tipiško aštuoniasdešimtųjų metų šrifto raidžių ir už iš natūros pieštų veidų bei figūrų.
A.Zurba "Paglostyk vėją" (Vilnius, Vyturys, 1986). Dail. V.Vyšniauskienė
Na, o viską, kuo pasižymi 9-ojo dešimtmečio lietuviška iliustracija, akumuliuoja ir reziumuoja gyvasis, vaikščiojantysis klasikas - Giedrius Jonaitis. Jo iliustracijose yra ir tiesiog realizmo, ir šiokio tokio hiperrealizmo, ir kažkokio siurrealizmo. Visa tai šio menininko asmenyje vėliau išauga į kitokius pavidalus, koncepcijas ir idėjas (nuo pinigo iki instaliacijos).
Ruvimas Frajermanas "Laukinis šuo dingas arba apysaka apie pirmąją meilę" (Vilnius, Vyturys, 1988). Dail. G.Jonaitis. (Rusų rašytojo kūrinys apie paauglių gyvenimą kažkur Sibire prieš ar po karo veidrodiškai atspindėtas tikrai realistinių piešinių).
Giedrius Jonaitis (dailininkas) "Varlių ir pelių karas" (Vilnius, Vyturys, 1997). Greičiausiai antikinio graiko - Pigreto iš Mažosios Azijos V amžiuje prieš Kristų parašyta "Batrachomiomachija" (Sigito Narbuto vertimas) padiktavo fantasmagorijos būsenas ir kultūrines citatas vaizduose.
K.Saja "Kentaurų imtynės" ("Mažos ir didelės pjesės", Vilnius, Vaga, 1989). Puikus dailininko (aišku, kad G.Jonaičio) ir rašytojo dueto produktas. Fotografinis virš-realizmas, pagardintas koliažiškai sukonstruotomis struktūromis, galantiškomis štrichuotėmis ir kinematografiškais efektais.
Logiška, kad klausiant - ko esama tarp hiperrealizmo ir siurrealizmo? - galima ir net verta atsakyti, kad tarp šių dviejų menininių reiškinių, kurių pirmajam būdingas fotografiškas įsižiūrėjimas (šaltas ir dokumentiškas), antrajam - haliucinogeninės pajautos, egzistuoja ne kas kita, kaip realizmas.
Iš tiesų, po stilizuotos ir dekoratyvios kelių ankstesnių dešimtmečių iliustracinės grafikos, devintajame dešimtmetyje jaučiama šiokia tokia "realizmo" revizija. Revizija todėl, kad socrealistinėmis dogmomis penėti vyresnių kartų dailininkai realizmą buvo arba 1) vulgarizavę iki šleikštulio; arba 2) purtėsi jo kaip katinai vandens.
Jaunesnioji karta tokių prietarų neturėjo ir visa galva puolė į plačius, gilius ir sraunius realizmo (vienokio ar kitokio, nuo hiper iki siur) vandenis. Juolab, kad tai iš tiesų buvo madinga bei populiaru ir pasaulyje. Ne tik Rytų bloke ypač didelį poveikį darė slovakų grafikas Albinas Brunowskis, kurio paroda 1982 m. spalį buvo surengta net Vilniuje (Parodų rūmuose, dabar ŠMC), savo iškrapštytomis detalėmis, elegantišku piešiniu, virtuoziškai suręstomis kompozicinėmis struktūromis, susukęs galvą ne vienam žiūrovui bei kolegai.
Puslapis iš žurnalo "Švyturys" su Tomo Sakalausko esė "Albino Brunovskio sakymai" ("Švyturys", 1982 m. nr. 24, pusl. 11-13)
Lietuvoje įtakingais buvo Algimantas Švėgžda (pradžioje sužibėjęs kaip tapytojas, "legalizavęs" hiperrealizmą sovietinėse parodų salėse) ir Rimtautas Gibavičius - ne vieno iliustratoriaus Mokytojas visokiausiomis prasmėmis. (Bet Gibo čia neminėsime, kadangi jo veikla ir įtaka, ir meninės šaknys - jeigu autorius būtų lyg koks augalas - chronologiškai apima kur kas daugiau nei 9 dešimtmetį).
Taigi, A. Švėgžda (kaip ir R.Gibavičius) buvo Mokytojas, Guru, netgi Pranašas, lietuviškoje iliustracijoje (ir net tik) savo asmenine kūryba įtvirtinęs kūrybinės laisvės, gebėjimo keistis ir tuo pačiu būti savimi postulatus. Jo kūrinius vadinti vien tik hiperrealistiniais, yra absoliučiai netikslu ir neteisinga. Tame fotografiškume esama kažko daugiau - pavadinkime tai makrokosmoso dvelksmu mikroskopiniuose dalykuose...
Iliustracijoje A. Švėgžda prisimenamas ir vertinamas dėl savo estampų, dedikuotų Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladėms". Man pačiam, tiesą sakant, kamerinė tų kompozicijų nuotaika nevisai atitinka skaudžiai bravūrišką tekstą, bet būtent tas zen'iškai koaniškas paradoksas dar kartą patvirtina žinomą teiginį, kad tiesa neretai slypi kažkur giliau - už žodžių, tarp eilučių.
Algimantas Švėgžda, Marcelijaus Martinaičio baladžių poema "Kukučio baladės" (Vilnius, Vaga, 1986, apipavidalino R.Gibavičius)
Švėgždiškai hiperrealistinių tendencijų įtvirtintoju ir tęsėju laikytinas Algimantas Puipa. Šio dailininko pavyzdys taip pat antrina įžvalgai, kad Lietuvos dailėje hiperrealizmas niekada nebuvo savaiminiu tikslu (išimtis nebent Romanas Vilkauskas), tai priemonė ir būdas, principas pasaulio pažinimui. Puipiškas hiperrealizmas perauga į puipiškai buitinį siurrealizmą.
Algimantas Puipa, iliustracija padavimui apie Krokų lanką iš 1988 metų kalendoriaus (Vilnius, Vyturys, 1987)
Beje, po viso Vilniaus bibliotekas laksčiau, ieškodamas kitų A.Puipos iliustruotų knygų - Amelijos Urbienės "Aš ir mano seneliai" (1989 m.) ir Motiejaus Valančiaus "Mikė melagėlis" (1991 m.). Deja, niekur nebuvo (Mažvyde manęs paklausė - ar aš "moksleivis, o gal studentas?". "Ne? Tai niekuo negalime padėti"). Tad tai jau kaip ir bibliofilinės retenybės.
Kitokio realizmo, gal net ir hiper, išaugusio iš diureriškai vokiško skrupulingumo, galimybes 9-ajame dešimtmetyje demonstravo nesisteminis iliustratorius Kęstutis Kasparavičius. Jo iliustracijose ksilografiškais štrichais ne tik perpiešti smulkiausi akmenėliai bei šapeliai, bet ir pagauta siurrealistiška beprotybės nuotaika.
Gotfrydas Augustas Biurgeris "Baronas Miunhauzenas" (Vilnius, Vyturys, 1987). Dailininkas K.Kasparavičius
L.Vasiljeva-Gangnus "Įdomiųjų darbų pamokos", Kaunas, Šviesa, 1984. Dailininkas K.Kasparavičius
Devintajame dešimtmetyje, Lietuvos dailėje, kaip ir visame pasaulyje, sparčiai plintant postmoderniai pasaulėvokai, ypač populiaru buvo citatiškumas.
Citatiškai postmoderniu, klasicistiškai realistišku laikytinas Justas Tolvaišis, kurio iliustracijose regimos akivaizdžios nuorodos į romėnų meną, baltišką archeologiją, indišką ir persišką kanoną, renesansinę perspektyvą ir konceptualiai dvasinę giminystę su Carlu Maria Mariani'u.
J.Tolvaišis - iliustracijos Romualdo Neimanto "Gintaro keliui" (Kaunas, Šviesa, 1985)
Citatišku, netgi šiek tiek epigonišku (aka KČM) laikytinas Gintaras Gesevičius, kurio stiprybė slypi realistinėje detalėje ir panteistiškame erdvės pojūtyje. Klasicistinio (tiksliau - akademistinio) siurrealizmo čia taip pat esama...
G.Gesevičiaus iliustracijos Jono Mačiukevičiaus eilėraščių knygai "Laimę pažinęs" (Vilnius, Vaga, 1984)
Siurrealizmo apraiškų ir postmodernaus (sic!) manieringumo (kurį galima laikyti ir natūralia ankstesnio lietuviškos grafikos polinkio stilizuoti išdava) nestinga Marijos Jukniūtės kūrybai. Šiokios tokios sveikos beprotybės (vėlgi paradoksas!) suteikia ir tai, kad autorė iliustruoja grotesko maestro Kazį Sają.
M.Jukniūtė - viršelis ir priešlapis K.Sajos pjesių rinktinei "Sielų mainai" (Vilnius, Vaga, 1984)
M.Jukniūtė ir K.Saja, "Gvidono apsiaustas" ("apysaka su keliom kryžkelėm, kur tolimesnį kelią skaitytojas gali pats pasirinkti") (Vilnius, Vyturys, 1988)
To paties - manieringumo ir siurrealizmo (pastarojo ypač daug) esama Kastyčio Juodikaičio iliustracijose. Šio menininko jėga slypi jautriame štriche ir įsiurbiančioje foninėje dėmėje, kuriančioje "grotowskiško" teatro įspūdį ir nuotaiką. Šarūnas Sauka aštuoniasdešimtaisiais tikrai nebuvo vienas!
K.Juodikaitis. Iliustracijos Jurgio Kunčino eilėraščių knygai "Liepų ratas" (Vilnius, Vaga, 1988)
Sovietiška Vilijos Šulcaitės poemų rinktinė su kraupiai galingomis K.Juodikaičio iliustracijomis ("Žaibas gimdo griaustinį", Vilnius, Vaga, 1986).
Vieno siurrealistiškiasių ir tapybiškiausių iš iliustratorių - Edmundo Saladžiaus piešiniai vienam egzistencialistiškiausių (pabandykite tai pasakyti išgėrę gerą taurę kalvadoso!) rašytojų - Juozui Grušui.
J.Grušas "Gyvų sienojų namai" (Vilnius, Vaga, 1985). Dailininkas E.Saladžius
Po tokių niūriai meditatyvių vaizdų Volandos Vyšniauskienės iliustracijos paaugliškai Algimanto Zurbos apysakai "Paglostyk vėją" regisi kaip tyras gurkšnis gryno vandens ir oro. Man asmeniškai imponuoja gyvas, plastiškas piešinys, grakščiai jautri linija ir subtili ironija, tūnanti tarp tipiško aštuoniasdešimtųjų metų šrifto raidžių ir už iš natūros pieštų veidų bei figūrų.
A.Zurba "Paglostyk vėją" (Vilnius, Vyturys, 1986). Dail. V.Vyšniauskienė
Na, o viską, kuo pasižymi 9-ojo dešimtmečio lietuviška iliustracija, akumuliuoja ir reziumuoja gyvasis, vaikščiojantysis klasikas - Giedrius Jonaitis. Jo iliustracijose yra ir tiesiog realizmo, ir šiokio tokio hiperrealizmo, ir kažkokio siurrealizmo. Visa tai šio menininko asmenyje vėliau išauga į kitokius pavidalus, koncepcijas ir idėjas (nuo pinigo iki instaliacijos).
Ruvimas Frajermanas "Laukinis šuo dingas arba apysaka apie pirmąją meilę" (Vilnius, Vyturys, 1988). Dail. G.Jonaitis. (Rusų rašytojo kūrinys apie paauglių gyvenimą kažkur Sibire prieš ar po karo veidrodiškai atspindėtas tikrai realistinių piešinių).
Giedrius Jonaitis (dailininkas) "Varlių ir pelių karas" (Vilnius, Vyturys, 1997). Greičiausiai antikinio graiko - Pigreto iš Mažosios Azijos V amžiuje prieš Kristų parašyta "Batrachomiomachija" (Sigito Narbuto vertimas) padiktavo fantasmagorijos būsenas ir kultūrines citatas vaizduose.
K.Saja "Kentaurų imtynės" ("Mažos ir didelės pjesės", Vilnius, Vaga, 1989). Puikus dailininko (aišku, kad G.Jonaičio) ir rašytojo dueto produktas. Fotografinis virš-realizmas, pagardintas koliažiškai sukonstruotomis struktūromis, galantiškomis štrichuotėmis ir kinematografiškais efektais.