Kosto Poškaus studija
Dailininko Kosto Poškaus studija yra Ulonų gatvėje Alytuje...
Karingas gatvės pavadinimas tegul nieko nestebina, kadangi ši vieta nuo rusų caro Nikolajaus II laikų yra skirta karinėms reikmėms. (Priminsiu, kad Rusijos kariuomenės 43-ajai artilerijos brigadai skirto komplekso statybomis rūpinosi generolas majoras Valerijonas Dobužinskis - Mstislavo tėvas).
Sovietmečiu (9-ajame dešimtmetyje) Tarybinės armijos, Nepriklausomybėje - Ulonų gatvės šeštuoju numeriu pažymėtas "plytų stiliaus" pastatas tapo kuo tikriausia dailininkų kolonija, kur po vienu stogu gyveno ir fotografai (atstovaujami, visų pirma, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus Alytaus sekcijos apskritai ir Vytauto Stanionio konkrečiai), ir tapytojai, bei netgi architektai.
Laukujis įėjimas į K.Poškaus ir kitų menininkų studijas yra siaurajame pastato gale.
Priešingoje pusėje taip pat esama analogiško patekimo. Menininkai niekuomet nebuvo kolonizavę pirmojo aukšto - vienu metu ten rezidavo "Aro" policininkai (pamenu tuos aukštus, stambius vyrus), vėliau - statybininkai.
Užlipimas į antrąjį aukštą.
Durys tiesiai veda link fotomenininkų. Dešiniau, už posūkio, ilgą laiką stūksojo Redo Diržio metalinė konstrukcija. Iš geležinių vamzdžių išlankstyta skulptūra kėlė šiokį tokį psichologinį ir fizinį diskomfortą - visuomet atrodydavo, kad tamsoje galima ant jos "užsirauti" ir pasilikti kaboti kaip kokiuose spąstuose.
Link K.Poškaus reikia kopti dar aukščiau - į pačią palėpę.
Po nuožulniu jos stogu, pietinėje pusėje, ji ir yra. Štai durys. Kairėje - kolegos Alvydo Petkevičiaus (rašomuoju metu studija jau parduota kažkokiam "pasauliečiui"). Dešiniau - pažymėtos pasienio stulpo principu - aptariamo autoriaus.
Įėjus pradžioje patenkama į tamsoką priebutį.
Jeigu šeimininkas būna vietoje, pabeldus į duris, pasigirsta skardus jo:
- Prašau!
Esminė studijos erdvė yra tokia - nuožulnios lubos ir trikampiai švieslangiai. Tipiškas 80-ųjų metų architektūrinės minties ir jos polėkio įsikūnijimas.
Būkime atviri - studija yra gana ankšta. Pats K.Poškus pasiteisintų: "Mėgstu užsiversti". Aš pats iš vaikystės pamenu šią erdvę įsikūrimo stadijoje. Tuomet buvau vaikas, todėl viskas atrodė (buvo visiškai tuščia) kur kas erdviau.
Bet grįžkime į prieangį.
Siena nukabinėta ideologinio turinio afišomis ir iškabomis. Plyšyje taip pat įremtos slidės (šalia kareivinių rajono yra Vidzgirio miškas ir Poligonas - idealios vietos žiemos sportui). Koliažas, kuriame Nikita Chruščiovas laiko kiaulės galvą - iš studijų Dailės institute laikų. Geranoriški kolegos patarė šios kompozicijos užduoties geriau nerodyti - dėl galimų nemalonumų.
Šalia sukalti medinės lentynos piešiniams ir kitokio pobūdžio kūrybai.
Tie popieriniai ritiniai - iš įvairių metų ir skirtingų jų laikų (vasara, žiema ir panašiai). K.Poškus mėgsta japonų dailę ir jų ritinėlius.
Žemiau įmestas maišas su pripučiama rusiška valtimi "Ufimka".
Tas daiktas nuo vaikystės buvo šeimyninė svajonė. Pamenu tą dieną, kai mano gimdytojas ją pirko. Tą patį vakarą ją pripūtėme ir išbandėme ant žolės vasarvietėje. O jau kitą (beje, lyjant lietui) važiavome į Pirmąją Varėną ir įgyvendinome kelių dienų vandens žygį iki Merkinės. Valtis - kuo tikriausias rusiškas produktas. Sunki, atsiduodanti (man kvepianti) guma. Pečius ypač veržia siauri diržai. Bet patikima - tvirta ir panašiai.
Ant priešingos sienos kabo įvairių dailininkų dovanoti paveikslai.
Žemiausiai esantis grafikos darbas - K.Poškaus sesers Emilijos Poškutės-Pumputienės kūrinys.
Šalia - lentynėlė su fotoaparatu ir fotografo Zenono Bulgakovo negatyvu.
Jame galite pamatyti valgantį šių eilučių autorių. Kuomet lankiau darželį (ar tik ne 14-as jo numeris?), administracija paprašė padaryti meniu apipavidalinimą. Vieną regis vasaros vakarą dėdė Zenonas (taip, o ne kitaip vadinome) atėjo su aparatu. Buvau tik išsimaudęs vonioje (matyt sekmadienį), apsirengęs švaria pižama ir valgiau keptas bulves su pienu. Pagal nuotraukų seriją buvo padaryta šilkografija. Meniu skelbė: "Pusryčius pavalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, vakarienę atiduok priešui". Kiekvieną dieną, eidamas į savo darželio grupę, matydavau šį lozungą su patiekalų sąrašu laiptinėje. Kadangi jau buvo vyresnėje grupėje ir skaityti mokėjau, žodžius išmokau atmintinai. Vis laužiau galvą - kaip surasti priešą ir atiduoti jam savo vakarienę...
Šalia to paties Z.Bulgakovo 1980-ais įamžinta šeima.
Rėmai ir inskripcija - K.Poškaus gamybos.
Šalia šios nuotraukos kabo nebenaudojama paletė ir nedidelis Lenino biustas.
Kaip ir dera Iljičiui - jis pakartas ant virvelės. Na, o tas didysis lynas yra skirtas surinktų vaistažolių džiovinimui.
Dar siūlyčiau pakelti galvas palubėn.
Keletas ankstesnių laikų plakatų.
Na, vėlgi kartą atsigręžus atgal, galima pamatyti anūkės dviratį ir du svarmenis.
Juodasis priklauso K.Poškui ("Tapant labai sveika pakiloti 'girą', arba kai būna šalta..."), baltasis yra mano. Paveldėjau jį iš buvusios lopšelio auklėtojos Angelės, gyvenusios Alovės gatvėje. Tempėme iš ten pasikeisdami trise - tėvas ir sūnus, bei dėdė Petras (K.Poškaus brolis). Turiu pastebėti, kad svoris ne mano pajėgumams...
Ženkime toliau. Į gilumą.
Ant knygų lentynos priklijuotos degtinės etiketės ir studijų laikų bičiulio Algio senas kalėdinis sveikinimas.
Knygų ir žurnalų lentyna.
Žurnalų - kad ir senų Bildende Kunst, Sztuka, Projekt, Művészet numerių - sovietmečiu jie buvo prenumeruojami ir tarnavo langu į platesnį meno pasaulį. Dabar kai kuriuos tiesiog gaila likviduoti, juolab, kad ir menų ten būta visokių. Ir geresnių, ir labai gerų, ir nieko gero. Kaip visada.
Ant knygų lentynos - "smetoninė" agurkų skardinė.
Puikiausias įrodymas, ką lietuviai eksportavo anglams.
Iš K.Poškaus tėviškės - tame pačiame Alytuje, visai netoli studijos (Varėnos gatvėje) atkeliavęs vokiečių kariuomenės maišas.
Muziejinis eksponatas. Net sovietiniais laikais šis daiktas būdavo naudojamas pagal paskirtį (žinoma, išvertus išorę vidun).
Šalia knygų lentynos - sofa.
Ant naminio divono numestas krepšys, paprastai kursuojantis ant K.Poškaus peties. Ir knyga apie slankas - vienas Lietuvoje gyvenantis prancūzas paskolino pavartymui (nes būdamas paukščių medžiokliu, dar nori kažką iš savo aukų pamatyti užfiksuotą mene).
Indauja (iš K.Poškaus uošvijos Nemuno gatvėje) ir 1972-1974-ų metų patirties, įgytos sovietinėje kariuomenėje (tarnaujant estų okupantu netoli buvusiame Talino raketiniame dalinyje) atributas.
Netoli indaujos (kaip ir dera) - paties K.Poškaus sumūryta krosnelė.
Ir šildymui, ir virimui.
Virš krosnelės - Dzūkijoje aptiktas gyvulio žandikaulis (su K.Poškaus nuauksuotais dantimis) ir įnagis žievei nulupti nuo rąsto iš Kamorūnų kaimo (taip pat pietinė Lietuva).
Vienas pagrindinių studijos taškų - siena ir grindys su tapoma drobe.
Kadangi paveikslas dar nebaigtas, autorius pageidavo, kad nebūtų įtrauktas į kadrą. Išduosiu, kad reportažo metu (o ir šiaip) K.Poškus buvo inspiruojamas senojo Egipto meno. Visi mes (tai yra civilizacija) juk iš ten - iš Kemet...
Dažai ant grindų.
Paletė.
Pertvara, skirianti darbinę erdvę nuo kūrybos padėjimui skirto kampo.
Čia pat pakabinta "sietkutė".
Kaip pamenu, priklausė ji K.Poškaus seseriai Emilijai. Sovietiniais laikais ji skyrėsi savo "mandrumu". Ir spalvota, ir medinėmis apskritomis rankenomis ir dar net su virvute pasikabinimui ant peties!
Už baltos užuolaidos (a la Darius Mikšys)...
Kaip ir dera, už baltos užuolaidėlės - menas.
"Labai sveika savo darbus kartais peržiūrėti ir padeginti" - sako K.Poškus. Tam, beje, tarnauja jau minėtoji krosnelė.
Arbatinis stalelis.
Anksčiau šioje apskritoje "tumboje" ant ratukų ar jos giminaitėje (berods atsiradusioje tais laikais, kuomet K.Poškus dirbo dailininku BGAK'e - Buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate) laikėme žiurkėną. Paskui dailininkas tą voljerą ištapė Zodiako ženklais ir pavertė staleliu.
Kitas darbinis kampas - kompiuterinis staliukas.
Čia K.Poškus rašo savo tekstus "Šiaurės Atėnams" ir panašiai.
Amalas (ar tik ne iš Mižonių kaimo prie Merkinės?) ir blizgė.
Senas žadintuvas ir skrynia.
Iš Varėnos gatvės.
Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai - deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.
Karingas gatvės pavadinimas tegul nieko nestebina, kadangi ši vieta nuo rusų caro Nikolajaus II laikų yra skirta karinėms reikmėms. (Priminsiu, kad Rusijos kariuomenės 43-ajai artilerijos brigadai skirto komplekso statybomis rūpinosi generolas majoras Valerijonas Dobužinskis - Mstislavo tėvas).
Sovietmečiu (9-ajame dešimtmetyje) Tarybinės armijos, Nepriklausomybėje - Ulonų gatvės šeštuoju numeriu pažymėtas "plytų stiliaus" pastatas tapo kuo tikriausia dailininkų kolonija, kur po vienu stogu gyveno ir fotografai (atstovaujami, visų pirma, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus Alytaus sekcijos apskritai ir Vytauto Stanionio konkrečiai), ir tapytojai, bei netgi architektai.
Laukujis įėjimas į K.Poškaus ir kitų menininkų studijas yra siaurajame pastato gale.
Priešingoje pusėje taip pat esama analogiško patekimo. Menininkai niekuomet nebuvo kolonizavę pirmojo aukšto - vienu metu ten rezidavo "Aro" policininkai (pamenu tuos aukštus, stambius vyrus), vėliau - statybininkai.
Užlipimas į antrąjį aukštą.
Durys tiesiai veda link fotomenininkų. Dešiniau, už posūkio, ilgą laiką stūksojo Redo Diržio metalinė konstrukcija. Iš geležinių vamzdžių išlankstyta skulptūra kėlė šiokį tokį psichologinį ir fizinį diskomfortą - visuomet atrodydavo, kad tamsoje galima ant jos "užsirauti" ir pasilikti kaboti kaip kokiuose spąstuose.
Link K.Poškaus reikia kopti dar aukščiau - į pačią palėpę.
Po nuožulniu jos stogu, pietinėje pusėje, ji ir yra. Štai durys. Kairėje - kolegos Alvydo Petkevičiaus (rašomuoju metu studija jau parduota kažkokiam "pasauliečiui"). Dešiniau - pažymėtos pasienio stulpo principu - aptariamo autoriaus.
Įėjus pradžioje patenkama į tamsoką priebutį.
Jeigu šeimininkas būna vietoje, pabeldus į duris, pasigirsta skardus jo:
- Prašau!
Esminė studijos erdvė yra tokia - nuožulnios lubos ir trikampiai švieslangiai. Tipiškas 80-ųjų metų architektūrinės minties ir jos polėkio įsikūnijimas.
Būkime atviri - studija yra gana ankšta. Pats K.Poškus pasiteisintų: "Mėgstu užsiversti". Aš pats iš vaikystės pamenu šią erdvę įsikūrimo stadijoje. Tuomet buvau vaikas, todėl viskas atrodė (buvo visiškai tuščia) kur kas erdviau.
Bet grįžkime į prieangį.
Siena nukabinėta ideologinio turinio afišomis ir iškabomis. Plyšyje taip pat įremtos slidės (šalia kareivinių rajono yra Vidzgirio miškas ir Poligonas - idealios vietos žiemos sportui). Koliažas, kuriame Nikita Chruščiovas laiko kiaulės galvą - iš studijų Dailės institute laikų. Geranoriški kolegos patarė šios kompozicijos užduoties geriau nerodyti - dėl galimų nemalonumų.
Šalia sukalti medinės lentynos piešiniams ir kitokio pobūdžio kūrybai.
Tie popieriniai ritiniai - iš įvairių metų ir skirtingų jų laikų (vasara, žiema ir panašiai). K.Poškus mėgsta japonų dailę ir jų ritinėlius.
Žemiau įmestas maišas su pripučiama rusiška valtimi "Ufimka".
Tas daiktas nuo vaikystės buvo šeimyninė svajonė. Pamenu tą dieną, kai mano gimdytojas ją pirko. Tą patį vakarą ją pripūtėme ir išbandėme ant žolės vasarvietėje. O jau kitą (beje, lyjant lietui) važiavome į Pirmąją Varėną ir įgyvendinome kelių dienų vandens žygį iki Merkinės. Valtis - kuo tikriausias rusiškas produktas. Sunki, atsiduodanti (man kvepianti) guma. Pečius ypač veržia siauri diržai. Bet patikima - tvirta ir panašiai.
Ant priešingos sienos kabo įvairių dailininkų dovanoti paveikslai.
Žemiausiai esantis grafikos darbas - K.Poškaus sesers Emilijos Poškutės-Pumputienės kūrinys.
Šalia - lentynėlė su fotoaparatu ir fotografo Zenono Bulgakovo negatyvu.
Jame galite pamatyti valgantį šių eilučių autorių. Kuomet lankiau darželį (ar tik ne 14-as jo numeris?), administracija paprašė padaryti meniu apipavidalinimą. Vieną regis vasaros vakarą dėdė Zenonas (taip, o ne kitaip vadinome) atėjo su aparatu. Buvau tik išsimaudęs vonioje (matyt sekmadienį), apsirengęs švaria pižama ir valgiau keptas bulves su pienu. Pagal nuotraukų seriją buvo padaryta šilkografija. Meniu skelbė: "Pusryčius pavalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, vakarienę atiduok priešui". Kiekvieną dieną, eidamas į savo darželio grupę, matydavau šį lozungą su patiekalų sąrašu laiptinėje. Kadangi jau buvo vyresnėje grupėje ir skaityti mokėjau, žodžius išmokau atmintinai. Vis laužiau galvą - kaip surasti priešą ir atiduoti jam savo vakarienę...
Šalia to paties Z.Bulgakovo 1980-ais įamžinta šeima.
Rėmai ir inskripcija - K.Poškaus gamybos.
Šalia šios nuotraukos kabo nebenaudojama paletė ir nedidelis Lenino biustas.
Kaip ir dera Iljičiui - jis pakartas ant virvelės. Na, o tas didysis lynas yra skirtas surinktų vaistažolių džiovinimui.
Dar siūlyčiau pakelti galvas palubėn.
Keletas ankstesnių laikų plakatų.
Na, vėlgi kartą atsigręžus atgal, galima pamatyti anūkės dviratį ir du svarmenis.
Juodasis priklauso K.Poškui ("Tapant labai sveika pakiloti 'girą', arba kai būna šalta..."), baltasis yra mano. Paveldėjau jį iš buvusios lopšelio auklėtojos Angelės, gyvenusios Alovės gatvėje. Tempėme iš ten pasikeisdami trise - tėvas ir sūnus, bei dėdė Petras (K.Poškaus brolis). Turiu pastebėti, kad svoris ne mano pajėgumams...
Ženkime toliau. Į gilumą.
Ant knygų lentynos priklijuotos degtinės etiketės ir studijų laikų bičiulio Algio senas kalėdinis sveikinimas.
Knygų ir žurnalų lentyna.
Žurnalų - kad ir senų Bildende Kunst, Sztuka, Projekt, Művészet numerių - sovietmečiu jie buvo prenumeruojami ir tarnavo langu į platesnį meno pasaulį. Dabar kai kuriuos tiesiog gaila likviduoti, juolab, kad ir menų ten būta visokių. Ir geresnių, ir labai gerų, ir nieko gero. Kaip visada.
Ant knygų lentynos - "smetoninė" agurkų skardinė.
Puikiausias įrodymas, ką lietuviai eksportavo anglams.
Iš K.Poškaus tėviškės - tame pačiame Alytuje, visai netoli studijos (Varėnos gatvėje) atkeliavęs vokiečių kariuomenės maišas.
Muziejinis eksponatas. Net sovietiniais laikais šis daiktas būdavo naudojamas pagal paskirtį (žinoma, išvertus išorę vidun).
Šalia knygų lentynos - sofa.
Ant naminio divono numestas krepšys, paprastai kursuojantis ant K.Poškaus peties. Ir knyga apie slankas - vienas Lietuvoje gyvenantis prancūzas paskolino pavartymui (nes būdamas paukščių medžiokliu, dar nori kažką iš savo aukų pamatyti užfiksuotą mene).
Indauja (iš K.Poškaus uošvijos Nemuno gatvėje) ir 1972-1974-ų metų patirties, įgytos sovietinėje kariuomenėje (tarnaujant estų okupantu netoli buvusiame Talino raketiniame dalinyje) atributas.
Netoli indaujos (kaip ir dera) - paties K.Poškaus sumūryta krosnelė.
Ir šildymui, ir virimui.
Virš krosnelės - Dzūkijoje aptiktas gyvulio žandikaulis (su K.Poškaus nuauksuotais dantimis) ir įnagis žievei nulupti nuo rąsto iš Kamorūnų kaimo (taip pat pietinė Lietuva).
Vienas pagrindinių studijos taškų - siena ir grindys su tapoma drobe.
Kadangi paveikslas dar nebaigtas, autorius pageidavo, kad nebūtų įtrauktas į kadrą. Išduosiu, kad reportažo metu (o ir šiaip) K.Poškus buvo inspiruojamas senojo Egipto meno. Visi mes (tai yra civilizacija) juk iš ten - iš Kemet...
Dažai ant grindų.
Paletė.
Pertvara, skirianti darbinę erdvę nuo kūrybos padėjimui skirto kampo.
Čia pat pakabinta "sietkutė".
Kaip pamenu, priklausė ji K.Poškaus seseriai Emilijai. Sovietiniais laikais ji skyrėsi savo "mandrumu". Ir spalvota, ir medinėmis apskritomis rankenomis ir dar net su virvute pasikabinimui ant peties!
Už baltos užuolaidos (a la Darius Mikšys)...
Kaip ir dera, už baltos užuolaidėlės - menas.
"Labai sveika savo darbus kartais peržiūrėti ir padeginti" - sako K.Poškus. Tam, beje, tarnauja jau minėtoji krosnelė.
Arbatinis stalelis.
Anksčiau šioje apskritoje "tumboje" ant ratukų ar jos giminaitėje (berods atsiradusioje tais laikais, kuomet K.Poškus dirbo dailininku BGAK'e - Buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate) laikėme žiurkėną. Paskui dailininkas tą voljerą ištapė Zodiako ženklais ir pavertė staleliu.
Kitas darbinis kampas - kompiuterinis staliukas.
Čia K.Poškus rašo savo tekstus "Šiaurės Atėnams" ir panašiai.
Amalas (ar tik ne iš Mižonių kaimo prie Merkinės?) ir blizgė.
Senas žadintuvas ir skrynia.
Iš Varėnos gatvės.
Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai - deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.