Vilniaus langai
Jeigu manęs paklaustų - kas galėtų simbolizuoti (ne - ne simbolizuoti, o įkūnyti!) senojo, tikrojo, autentiškojo Vilniaus dvasią, neabejotinai įvardinčiau kelis dalykus: lenkų močiutes, tas, kurios vaikščioja į bažnyčią, susilenkusios kaip kriukeliai, galvas būtinai prisidengusios skarele, su kokiu nors nučiupinėtu ridikiuliu ir kietai sučiauptomis lūpomis bei langus.
Langus - ir ne bet kokius, o pirmojo aukšto langus.
Kita vertus, minėtosios močiutės ir tie langai mistiniu būdu yra pakankamai tampriai susiję. Pamenu, kuomet atvažiavau mokytis į Vilnių iš provincijos ir gyvenau Dailės akademijos bendrabutyje, kiekvieną dieną matydavau tokią močiutę, sėdinčią prie savo butelio durų. Atsidarius duris ir atsisėdusi ant kėdės, ji šildydavo savo daug ko mačiusius kaulus prieš šykščią spalio ar balandžio saulę. Į gatvę išeidavo ir vienas-vienintelis jos ankšto būsto langas, kurį ji dekoruodavo, savaime suprantama, sintetinėmis tinklinėmis užuolaidėlėmis, kažkokiais kičiniais niekučiais (mielai primenančiais ryškiaspalves Vilniaus verbas), o palangę buvo apdėliojusi vata (turbūt turėjusia imituoti sniegą ar simbolizuoti tyrumą). Paskui močiutė mirė, jos namų vietoje atsidarė arbatos parduotuvė, langas (nedidelis) buvo pakeistas didesniu vitrininiu...
Taip, praeinant pasaulio šlovei, nyksta ir senosios Vilniaus močiutės, ir langai, naujųjų gyventojų keičiami vitrinomis arba standartiniais stiklo paketais...
Vilniaus langai, dekoruoti minėtais blizgučiais, žmonių paprastai suprantamais niekučiais, taip pat visokiausio plauko užuolaidomis, užuolaidėlėmis ir gėlėmis (nuo vazoninių iki pamerktinių), traukiasi iš Senojo miesto į jo pakraščius (Šnipiškėse, Naujininkuose, Rasose dar galima aptikti visokio gėrio), tačiau visgi labai malonu kažką pamatyti ir vidinėje miesto sienų pusėje.
Bet pradėsiu nuo Naujamiesčio (čia panašių - tegul apsilupinėjusių, tegul užmurzintų gyvenimo ir pačios gatvės, langų taip pat mažėja diena-dienon). Šiltą pavasario vakarą, eidamas namo ir tekšnodamas tik ką nulijusio lietaus paliktas balas, atkreipiau dėmesį į langus J.Jasinskio gatvėje.
Iš visko sprendžiant, tos penkios namo akys priklauso vienam šeimininkui, gyvenančiam nepretenzingai paprastą gyvenimą.
Štai, kad ir toks motyvas, kuriame ant vienos palangės puikiausiai dera ir buitis (grietinės indelis) ir būtis - gėlės kalėdinukės kūnas.
Gyventojas, matyt, neturi šioms dienoms neįsivaizduojamo dalyko - šaldytuvo (galbūt čia gyvena nuomininkas - pats, keisdamas kambarius vieną po kito, apie tokį įrenginį net nesvajojau), todėl maisto produktus laiko ir vėsina ant palangės.
Sentimentus man kelia net toks aliumininis "bliūdelis" - savo močiutės namų verandos neįsivaizduoju be šio atributo (kaip ir be į langą besidaužančios ir monotoniškai zirziančios musės).
Arba štai - kad ir tokios linksmos užuolaidos.
Pro dulkių ant lango stiklo sukurtą sfumato į gatvę besižvalgantis, savimi besipuikuojantis žiedas.
Langai Šiltadaržio gatvėje. Pačioje miesto širdyje esanti gatvė visuomet (ar bent jau rytais - kuomet ja praeinu) skendi ramybėje, o pirmojo aukšto langai - tos kuo tikriausios namų akys, dairosi šiek tiek nustebusiais žvilgsniais.
Medvilninės užuolaidėlės, skiriančios vieną pasaulį (namus) nuo kito (gatvės). Jų dėka regisi, kad ten, viduje, gyvena didelė paslaptis ir jos nutvieksti žmonės.
Senovinė gėlė - Jeronimas ant palangės.
Gėlėtos užuolaidėlės vietoje pačių gėlių.
Tagas ant lango. Turbūt mizantropiškai nusiteikę gyventojai nemato prasmės valyti ir kažką keisti. "O kam? Vis tiek juk vėl kažką kažkas užrašys...".
Visa namų esmė kažkaip slypi pirmųjų aukštų languose. Būtent juos žmonės linkę labiau puošti ir dekoruoti tais įvairiausiais gyvenimo ornamentais. "O kaipgi - juk visi praeiviai mato!". Čia būtent antrojo aukšto langai, į kambarį siurbiantys ryto spindulius.
Grotos išsaugojusios senąjį langą. Aplinkiniai jau pakeisti paketais ir plastikiniais rėmais.
Gėlių, užuolaidų, saulės, šešėlių ansamblis.
Subačiaus gatvė. Dar ne taip seniai joje tų senųjų langų buvo pilna. Dabar praktiškai liko tik vienas fasadas. Jame, kaip liudija, kad ir Karolio Bachmatovičiaus litografija iš "Vilniaus prisiminimų" (Przypomnienie Wilna, 1837 m.) neabejotinai būta krautuvės...
Langinės liekanos liudija, kad namai buvo "įtvirtinti". Kaip ir dera pirmam aukštui. Juk nežinia, kas gali įsibrauti vidun.
Palangę kukliai puošia plastmasinių pakalnučių "ikebana". Jos kaip atminimo ženklas ir Vilniaus močiutėms, ir langams, ir visai miesto dvasiai.
Langus - ir ne bet kokius, o pirmojo aukšto langus.
Kita vertus, minėtosios močiutės ir tie langai mistiniu būdu yra pakankamai tampriai susiję. Pamenu, kuomet atvažiavau mokytis į Vilnių iš provincijos ir gyvenau Dailės akademijos bendrabutyje, kiekvieną dieną matydavau tokią močiutę, sėdinčią prie savo butelio durų. Atsidarius duris ir atsisėdusi ant kėdės, ji šildydavo savo daug ko mačiusius kaulus prieš šykščią spalio ar balandžio saulę. Į gatvę išeidavo ir vienas-vienintelis jos ankšto būsto langas, kurį ji dekoruodavo, savaime suprantama, sintetinėmis tinklinėmis užuolaidėlėmis, kažkokiais kičiniais niekučiais (mielai primenančiais ryškiaspalves Vilniaus verbas), o palangę buvo apdėliojusi vata (turbūt turėjusia imituoti sniegą ar simbolizuoti tyrumą). Paskui močiutė mirė, jos namų vietoje atsidarė arbatos parduotuvė, langas (nedidelis) buvo pakeistas didesniu vitrininiu...
Taip, praeinant pasaulio šlovei, nyksta ir senosios Vilniaus močiutės, ir langai, naujųjų gyventojų keičiami vitrinomis arba standartiniais stiklo paketais...
Vilniaus langai, dekoruoti minėtais blizgučiais, žmonių paprastai suprantamais niekučiais, taip pat visokiausio plauko užuolaidomis, užuolaidėlėmis ir gėlėmis (nuo vazoninių iki pamerktinių), traukiasi iš Senojo miesto į jo pakraščius (Šnipiškėse, Naujininkuose, Rasose dar galima aptikti visokio gėrio), tačiau visgi labai malonu kažką pamatyti ir vidinėje miesto sienų pusėje.
Bet pradėsiu nuo Naujamiesčio (čia panašių - tegul apsilupinėjusių, tegul užmurzintų gyvenimo ir pačios gatvės, langų taip pat mažėja diena-dienon). Šiltą pavasario vakarą, eidamas namo ir tekšnodamas tik ką nulijusio lietaus paliktas balas, atkreipiau dėmesį į langus J.Jasinskio gatvėje.
Iš visko sprendžiant, tos penkios namo akys priklauso vienam šeimininkui, gyvenančiam nepretenzingai paprastą gyvenimą.
Štai, kad ir toks motyvas, kuriame ant vienos palangės puikiausiai dera ir buitis (grietinės indelis) ir būtis - gėlės kalėdinukės kūnas.
Gyventojas, matyt, neturi šioms dienoms neįsivaizduojamo dalyko - šaldytuvo (galbūt čia gyvena nuomininkas - pats, keisdamas kambarius vieną po kito, apie tokį įrenginį net nesvajojau), todėl maisto produktus laiko ir vėsina ant palangės.
Sentimentus man kelia net toks aliumininis "bliūdelis" - savo močiutės namų verandos neįsivaizduoju be šio atributo (kaip ir be į langą besidaužančios ir monotoniškai zirziančios musės).
Arba štai - kad ir tokios linksmos užuolaidos.
Pro dulkių ant lango stiklo sukurtą sfumato į gatvę besižvalgantis, savimi besipuikuojantis žiedas.
Langai Šiltadaržio gatvėje. Pačioje miesto širdyje esanti gatvė visuomet (ar bent jau rytais - kuomet ja praeinu) skendi ramybėje, o pirmojo aukšto langai - tos kuo tikriausios namų akys, dairosi šiek tiek nustebusiais žvilgsniais.
Medvilninės užuolaidėlės, skiriančios vieną pasaulį (namus) nuo kito (gatvės). Jų dėka regisi, kad ten, viduje, gyvena didelė paslaptis ir jos nutvieksti žmonės.
Senovinė gėlė - Jeronimas ant palangės.
Gėlėtos užuolaidėlės vietoje pačių gėlių.
Tagas ant lango. Turbūt mizantropiškai nusiteikę gyventojai nemato prasmės valyti ir kažką keisti. "O kam? Vis tiek juk vėl kažką kažkas užrašys...".
Visa namų esmė kažkaip slypi pirmųjų aukštų languose. Būtent juos žmonės linkę labiau puošti ir dekoruoti tais įvairiausiais gyvenimo ornamentais. "O kaipgi - juk visi praeiviai mato!". Čia būtent antrojo aukšto langai, į kambarį siurbiantys ryto spindulius.
Grotos išsaugojusios senąjį langą. Aplinkiniai jau pakeisti paketais ir plastikiniais rėmais.
Gėlių, užuolaidų, saulės, šešėlių ansamblis.
Subačiaus gatvė. Dar ne taip seniai joje tų senųjų langų buvo pilna. Dabar praktiškai liko tik vienas fasadas. Jame, kaip liudija, kad ir Karolio Bachmatovičiaus litografija iš "Vilniaus prisiminimų" (Przypomnienie Wilna, 1837 m.) neabejotinai būta krautuvės...
Langinės liekanos liudija, kad namai buvo "įtvirtinti". Kaip ir dera pirmam aukštui. Juk nežinia, kas gali įsibrauti vidun.
Palangę kukliai puošia plastmasinių pakalnučių "ikebana". Jos kaip atminimo ženklas ir Vilniaus močiutėms, ir langams, ir visai miesto dvasiai.