Gyvatžmogiai ir saulašarė
Šiek tiek iš personalinės kūrybos ir lietuviškos mitologijos.
Teodoras Narbutas taip rašė apie gyvatę (giwojtę):
"Nuodingas šliužas. Šios rūšies būtybės buvo traktuojamos kaip namų dievaičiai, jas gyvas labai rūpestingai prižiūrėdavo. Strijkovskis aiškiai sako, kad Vilniuje, prie didžiosios Perkūno šventyklos, tokie šliužai buvo laikomi atskiroje koplyčioje, kurią ir dabar galima pamatyti Katedroje, po didžiuoju altoriumi. Ji yra panaši į pusrūsį, be langų, viduje nuo dūmų aprūkusi, bet ne dėl aukojimo laužų, o dėl to, kad šv. Kazimiero koplyčios patarnautojai užsikurdavo ugnį. Čackis knygoje apie teisę mini, kad tyręs šį dalyką. Kronikininkai be kitų žinių apie šliužus, nurodo, kad sutrūnijusių šventųjų medžių drevėse buvo laikomi šliužai, kuriems žmonos kaip auką atnešdavo pieno, idant tie dievaičiai teiktųsi duoti vyrams jėgos vedybinėms pareigoms atlikti." [Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, 1 tomas, vertė Rimantas Jasas, Vilnius: Mintis, 1998, p. 202.].
Gyvatžmogis I, 2014, kovas
Gyvatžmogis II, 2014 kovas
Kriptos šalia karalių kriptos fragmentas ("Mindaugo katedros" rytinė - išorinė siena) Vilniaus katedroje [Napoleonas Kitkauskas, Vilniaus pilys, Vilnius: Mokslas, 1989, p. 100].
Saulašarė, 2014, kovas
Saulašarė šiaip yra gyvaėdis augalas. Bet man asmeniškai ir labai subjektyviai kyla asociacijos su ugnimi bei šviesa (galbūt dėl panašumo su saulėgrąža).
Vėlgi šiek tiek mitologijos. Iš Enea Sylvio de Piccolomini'o:
"Jeronimas surado gentį, garbinančią šventąją ugnį ir vadinančią ją amžinąja. Žyniai prižiūrėjo, kad netrūktų ugniai peno. Artieji klausdavo juos, ar nemirs ligoniai. Žyniai eidavo naktį prie ugnies, o rytą klausiantiems atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodąs mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis stovi veidu į ugnį, o jeigu atsigręžęs į ją nugara, vadinasi mirs" (vertė Eugenija Ulčinaitė) [Kraštas ir žmonės, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 42-43].
Teodoras Narbutas taip rašė apie gyvatę (giwojtę):
"Nuodingas šliužas. Šios rūšies būtybės buvo traktuojamos kaip namų dievaičiai, jas gyvas labai rūpestingai prižiūrėdavo. Strijkovskis aiškiai sako, kad Vilniuje, prie didžiosios Perkūno šventyklos, tokie šliužai buvo laikomi atskiroje koplyčioje, kurią ir dabar galima pamatyti Katedroje, po didžiuoju altoriumi. Ji yra panaši į pusrūsį, be langų, viduje nuo dūmų aprūkusi, bet ne dėl aukojimo laužų, o dėl to, kad šv. Kazimiero koplyčios patarnautojai užsikurdavo ugnį. Čackis knygoje apie teisę mini, kad tyręs šį dalyką. Kronikininkai be kitų žinių apie šliužus, nurodo, kad sutrūnijusių šventųjų medžių drevėse buvo laikomi šliužai, kuriems žmonos kaip auką atnešdavo pieno, idant tie dievaičiai teiktųsi duoti vyrams jėgos vedybinėms pareigoms atlikti." [Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, 1 tomas, vertė Rimantas Jasas, Vilnius: Mintis, 1998, p. 202.].
Gyvatžmogis I, 2014, kovas
Gyvatžmogis II, 2014 kovas
Kriptos šalia karalių kriptos fragmentas ("Mindaugo katedros" rytinė - išorinė siena) Vilniaus katedroje [Napoleonas Kitkauskas, Vilniaus pilys, Vilnius: Mokslas, 1989, p. 100].
Saulašarė, 2014, kovas
Saulašarė šiaip yra gyvaėdis augalas. Bet man asmeniškai ir labai subjektyviai kyla asociacijos su ugnimi bei šviesa (galbūt dėl panašumo su saulėgrąža).
Vėlgi šiek tiek mitologijos. Iš Enea Sylvio de Piccolomini'o:
"Jeronimas surado gentį, garbinančią šventąją ugnį ir vadinančią ją amžinąja. Žyniai prižiūrėjo, kad netrūktų ugniai peno. Artieji klausdavo juos, ar nemirs ligoniai. Žyniai eidavo naktį prie ugnies, o rytą klausiantiems atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodąs mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis stovi veidu į ugnį, o jeigu atsigręžęs į ją nugara, vadinasi mirs" (vertė Eugenija Ulčinaitė) [Kraštas ir žmonės, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 42-43].