Apie katiną-apgaviką
Savaitgaliais aš keliuosi ~8:15, o mano geresnioji pusė lieka miegoti dar porą valandų. Tačiau mūsų katino Čipso nuomone, miegas miegu, o jo maitinimas turi nesustoti, tad jis būtent tuo metu visokiais būdais žadina mano geresniąją pusę vardan pusrytukų. Dažniausiai ji keliasi ir šeria mūsų proglotitą, tačiau kai kada neapsikentusi šaukia man, kad aš jį užkiščiau rytine maistelio porcija. Vakar aš atsikėliau kaip visados, einu dar snausdamas į geravietę, o pro kojas meteoru pralekia Čipsas, sustoja prieš mane atsisukdamas ir garsiu balsu sako „MIAU!“ Nu ką, aišku, reikia šerti balvoną. Nueinu virtuvėn, pridedu maistelio, ans laimingas lapnoja, o aš pereinu prie savo svarbalų.
Po poros valandų, jau važiuodami su mano geresniąja puse link Druskininkų, išsišnekėjome apie tai, kad aš jį šįryt pamaitinau be jos prašymo. Buvo daug juoko, kai ji pranešė, kad ans gavo savo pusrytukus ~7:00, o aš jį šėriau jau antrą kartą tą patį rytą.
Nubetpadla! Kaip gailiai ir alkanai jis kniaukė… Vistik sugeba tie mūsų žvėrys susidėlioti sau gyvenimą sočiai, patogiai ir gerai, nors tu ką! 😀
Laptopo maitblokis turi būti arba po kaklu, arba po pilvu, idant Čipsas gyventų šilumoje 😉
Originally published at Grumlino palėpė. You can comment here or there.