"Laivelyje sėdėjo trys hatifnatai, tokio pat baltumo kaip laivas ir burė. Vienas vairavo, o du buvo atsukę nugaras į stiebą. Visi jie žiūrėjo į jūrą, tarsi būtų susipykę. Tačiau tėtis iš pasakojimų žinojo, kad hatifnatai niekada nesipyksta, jie labai tylūs ir tik žiūri, kaip nukeliauti kuo toliau. Iki horizonto arba pasaulio krašto, nors tai tikriausiai tas pats. Bent jau taip tvirtinama. Dar sakoma, kad hatifnatui nerūpi niekas daugiau, tik jis pats, be to, hatifnatai nuo perkūnijos įsielektrina. Ir kad hatifnatai pavojingi visiems tiems, kurie gyvena svetainėse bei verandose ir kasdien tuo pačiu metu daro tuos pačius darbus."
Tove Jansson