Stuffed jalapenos, Texas style
Atėjo laikas įmesti ir vieną-kitą teksakietišką receptą. Manau, pirmajam susipažinimui labai tiktų šis labai populiarus patiekalas/užkanda - Teksaso stiliaus jalapeno pipirai su kreminio sūrio įdaru.
Visų pirma, "jalapeño" - tai ispaniškas žodis, ir jį tarti reikėtų "chalapenjo". Lietuvoje ne kartą girdėjau, kaip tai tariama ir žalapieno, ir jalapeno. Kalbėkime teisingai :{) Nors, po teisybei, tame pačiame Texase tarimo variantų irgi nemažai.
Jalapeño - tai vienas iš populiariausių pipirų, aštrumo skalėje sėdintis gana žemai, ta prasme, gana neaštrus. Renkantis pipirus geriausia išsirinkti tuos, kurių odelė nesuskeldėjus, spalva - sodriai žalia, tamsoka, pipirai tvirti, nesuglebę ir neapdžiūvę:
Keletą saulėje džiovintų pomidorų užpilame karštu vandeniu ir paliekame kokiam pusvalandžiui, kad suminkštėtų. Tikiuosi, Lietuvoje jau tokių atsirado. Kartais juos pardavinėja užpiltus aliejumi, stiklainiuose, tai tokių iš vis nereikia mirkyti.
Dabar pipirams darome tokią štai operaciją. Atsargiai peiliu įpjauname juos iš vienos pusės...
Tuomet praskėčiame ir šaukšteliu išrauname jiems sėklas ir sėklides. Jeigu norite aštriau - neraukite, bet tuomet bus sunkiau juos įdaryti. Su sėklomis jie bus maždaug dvigubai aštresni nei be, be sėklų - švelniai aštrūs su vos juntamu vaisių prieskoniu.
Čia pipirai jau po vivisekcijos:
Toliau, reikės vieno paketėlio "cream cheese", kurį, nežinodamas, kaip reikia teisingai, toliau vadinsiu "sūrio kremu". Paketėlis - tai maždaug 220gr, arba 8oz.
Sūrį daliname į apylyges dvi dalis. Vieną iš jų sumaišome su šiek tiek česnako ( ar jo granulių ), keliais kapotais šviežio baziliko lapais, smulkintais džiovintais pomidorais ir trupučiu druskos.
Kitą dalį sumaišome su susmulkinta dešra ( maždaug tokiu dešrigaliu, kaip čia nuotraukoj. Naudojau chorizo, labai tinka ) ir smulkiai tarkuotu parmesano sūriu.
Sumaišyta viskas atrodo daugmaž taip. Beje, šią masę galima valgyti ir taip, pvz, tepti ant krekerių ir patiekti prie kokteilių.
Kad būtų lengviau prikimšti pipirus, pasinaudosime nedideliu fintu: krauname masę į tvirtą polietileninį maišelį, viską sugrūdame į kampą, o patį kampą nupjauname, kad ten atsirastų 1-1,5cm skylė. Gauname tokį konditerinį maišelį, kurio galą kišame į pipirą ir įspaudžiame masės į vidų, o kai masė baigiasi - maišelį galima tiesiog išmesti. Jokio plovimo, jokios terlionės su tikraisiais konditeriniais maišeliais.
Kimšti pipirai atrodo taip:
Teksakiečiai kiekvieną pipirą suvyniotų į lašinio gabalą ir po to jį ( gabalą ) prismeigtų mediniu smeigtuku, kad neatsivyniotų. Aš dariau kiek kitaip. Pipirus išdėliojame ant skardos pjūviu į viršų, ir iš viršaus užklojame lašinių riekutėmis. Vietoj dešimties riekučių tokiu būtų sunaudojamos tik trys-keturios.
Kepame gan karštoje orkaitėje, apie 230C, maždaug dvidešimt minučių, kol lašiniai paskrus ir taps traškūs.
Vartojame su daug šalto alaus.
Beje, keletas patarimų:
1. Jeigu užkandote pipiro ir staiga pajutote, jog iš ausų dūmai eina, vanduo čia nebepadės. Alus kiek geriau, bet irgi per mažai. Ugnį nugesinti galima šaltu pienu, kuri reikia palaikyti burnoje, arba, kaip daro indai, šaldymo kameroje sušaldytu jogurtu. Nors tikrai labai aštru neturėtų būti - kepti pipirai truputį susilpnėja, o creamcheese dar labiau sušvelnina aštrumą.
2. Šie pipirai tikrai labai labai skanūs, bet pernelyg smarkiai piktnaudžiauti aštruma nepatariu, antraip kitą rytą Montezuma, pasikvietęs į pagalbą dar kažkokį ugnies dievą, tūlike jums keršys :{) Kaip sako Texase, "Maistas nėra maistas, jeigu jis tau atgal nekanda", ir "Tikrai aštrus maistas degina dukart".
Skanaus!
Visų pirma, "jalapeño" - tai ispaniškas žodis, ir jį tarti reikėtų "chalapenjo". Lietuvoje ne kartą girdėjau, kaip tai tariama ir žalapieno, ir jalapeno. Kalbėkime teisingai :{) Nors, po teisybei, tame pačiame Texase tarimo variantų irgi nemažai.
Jalapeño - tai vienas iš populiariausių pipirų, aštrumo skalėje sėdintis gana žemai, ta prasme, gana neaštrus. Renkantis pipirus geriausia išsirinkti tuos, kurių odelė nesuskeldėjus, spalva - sodriai žalia, tamsoka, pipirai tvirti, nesuglebę ir neapdžiūvę:
Keletą saulėje džiovintų pomidorų užpilame karštu vandeniu ir paliekame kokiam pusvalandžiui, kad suminkštėtų. Tikiuosi, Lietuvoje jau tokių atsirado. Kartais juos pardavinėja užpiltus aliejumi, stiklainiuose, tai tokių iš vis nereikia mirkyti.
Dabar pipirams darome tokią štai operaciją. Atsargiai peiliu įpjauname juos iš vienos pusės...
Tuomet praskėčiame ir šaukšteliu išrauname jiems sėklas ir sėklides. Jeigu norite aštriau - neraukite, bet tuomet bus sunkiau juos įdaryti. Su sėklomis jie bus maždaug dvigubai aštresni nei be, be sėklų - švelniai aštrūs su vos juntamu vaisių prieskoniu.
Čia pipirai jau po vivisekcijos:
Toliau, reikės vieno paketėlio "cream cheese", kurį, nežinodamas, kaip reikia teisingai, toliau vadinsiu "sūrio kremu". Paketėlis - tai maždaug 220gr, arba 8oz.
Sūrį daliname į apylyges dvi dalis. Vieną iš jų sumaišome su šiek tiek česnako ( ar jo granulių ), keliais kapotais šviežio baziliko lapais, smulkintais džiovintais pomidorais ir trupučiu druskos.
Kitą dalį sumaišome su susmulkinta dešra ( maždaug tokiu dešrigaliu, kaip čia nuotraukoj. Naudojau chorizo, labai tinka ) ir smulkiai tarkuotu parmesano sūriu.
Sumaišyta viskas atrodo daugmaž taip. Beje, šią masę galima valgyti ir taip, pvz, tepti ant krekerių ir patiekti prie kokteilių.
Kad būtų lengviau prikimšti pipirus, pasinaudosime nedideliu fintu: krauname masę į tvirtą polietileninį maišelį, viską sugrūdame į kampą, o patį kampą nupjauname, kad ten atsirastų 1-1,5cm skylė. Gauname tokį konditerinį maišelį, kurio galą kišame į pipirą ir įspaudžiame masės į vidų, o kai masė baigiasi - maišelį galima tiesiog išmesti. Jokio plovimo, jokios terlionės su tikraisiais konditeriniais maišeliais.
Kimšti pipirai atrodo taip:
Teksakiečiai kiekvieną pipirą suvyniotų į lašinio gabalą ir po to jį ( gabalą ) prismeigtų mediniu smeigtuku, kad neatsivyniotų. Aš dariau kiek kitaip. Pipirus išdėliojame ant skardos pjūviu į viršų, ir iš viršaus užklojame lašinių riekutėmis. Vietoj dešimties riekučių tokiu būtų sunaudojamos tik trys-keturios.
Kepame gan karštoje orkaitėje, apie 230C, maždaug dvidešimt minučių, kol lašiniai paskrus ir taps traškūs.
Vartojame su daug šalto alaus.
Beje, keletas patarimų:
1. Jeigu užkandote pipiro ir staiga pajutote, jog iš ausų dūmai eina, vanduo čia nebepadės. Alus kiek geriau, bet irgi per mažai. Ugnį nugesinti galima šaltu pienu, kuri reikia palaikyti burnoje, arba, kaip daro indai, šaldymo kameroje sušaldytu jogurtu. Nors tikrai labai aštru neturėtų būti - kepti pipirai truputį susilpnėja, o creamcheese dar labiau sušvelnina aštrumą.
2. Šie pipirai tikrai labai labai skanūs, bet pernelyg smarkiai piktnaudžiauti aštruma nepatariu, antraip kitą rytą Montezuma, pasikvietęs į pagalbą dar kažkokį ugnies dievą, tūlike jums keršys :{) Kaip sako Texase, "Maistas nėra maistas, jeigu jis tau atgal nekanda", ir "Tikrai aštrus maistas degina dukart".
Skanaus!