aš papuošiu zirga galva
Kažkada seniai seniai man teko dalyvauti vieno tokio dėdės penkiasdešimtmečio šventime. Dėdė tas buvo ( ir manau, tebėra ) gan turtingas vienos Kauno firmos direktorius, todėl šventė su ypatingu pafosu - šimtai draugų ir šiaip reikalingų žmonių, stalai lūžo nuo šnapso, keptų paršelių ir pan. Bet šis postas ne apie jį.
Kuomet prasidėjo įvairūs tostai ir sveikinimai, vienas iš svečių, sėdėjęs prie stalo visai netoli jubiliato, kaip dovaną padainavo ( pagiedojo? ) Ūdrio giesmę iš Klovos "Pilėnų". Žinote, tą, kur "aš papuošiu žirgo galvą pinavijom". Žinoma, su būtina įžanga "tau jau penkiasdešimt, ir štai tu sėdi čia kaip valdovas, tiek daug pasiekęs gyvenime, ir kaip tave visi myli" ir t.t. ir bla bla bla. Tuomet ir išgirdau tą ariją, pirmą kartą po vaikystės. Dainavo be pritarimo. Labai patiko, ir, kaip truputį muzikuojantis, galvojau, pasidomėsiu, šiaip ar taip, lietuviška muzika, ir dar tokia patriotiška, o kaip tikras lietuvis patriotas bent jau bendram išsilavinimui turėčiau susipažinti, kas ten ir apie ką.
Tačiau arijos įrašą paklausyti pavyko tik šiandien. Atliko E. Kaniava, 78'ųjų įrašas. Ir nusivyliau. Ne todėl, kad muzika ar dainavimas prasti, ne, jie labai puikūs, tačiau neradau ten nieko lietuviško. Vienintelis dalykas, kas toje muzikoje buvo lietuviško/patriotiško - tai tekstas. Klovos muzika labai stipriai įtakota, dar daugiau, susideda beveik vien tik iš slaviškų harmonijų, o dar tie tie rusiški ornamentai, kuriais užbaigiami paskutiniai posmo žodžiai ( beveik tokie patys, kaip ir Borodino "princo Igorio arijoje" ). Dainavimas - tipiška rusų mokykla, kur visos E virsta IE, A po minkšto balsio - beveik visur į pabrėžtą rusišką JA, kitur balsės ne vietoje kietintos, kaipo "kryžuotį" ir t.t. Atrodo, įdėtum rusišką tekstą, ir neatskirtum nuo to paties Borodino, Rimsky-Korsakovo ar Glazunovo. Tai nėra blogai, anaiptol, man šių kompozitorių muzika net labai patinka, tačiau... na, kaip čia paaiškinus. Rusų muzika smarkiai skiriasi, tarkim, nuo jų amžininkų iš Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos. Klausai, ir jauti, taip, tai skamba rusiškai/slaviškai. ( išskyrus gal nebent Stravinskį, na bet ten atskira kalba, jis buvo anų laikų "pankuojantis menininkas" ). Klausydamas šios arijos, deja, negalėjau pasakyti, "tai skamba lietuviškai".
Suprantu, įrašas senas, dainavimo, kaip ir kalbėjimo, maniera iki šių dienų pasikeitė smarkiai. Bet visvien, tikėjausi žymiai daugiau, o kadangi klausiau su nusiteikimu, tai toks štai nusivylimas ir gavosi.
B. Kutavičiaus "Lokio" dar neklausiau, tik nedideles atkarpėles. Gal ten geriau? Kiek susidariau įspūdį iš tų keliolikos sekundžių, muzika stipriai impresionistinė, balansuojanti ant realybės ribos.
Ieškosiu toliau...
Kuomet prasidėjo įvairūs tostai ir sveikinimai, vienas iš svečių, sėdėjęs prie stalo visai netoli jubiliato, kaip dovaną padainavo ( pagiedojo? ) Ūdrio giesmę iš Klovos "Pilėnų". Žinote, tą, kur "aš papuošiu žirgo galvą pinavijom". Žinoma, su būtina įžanga "tau jau penkiasdešimt, ir štai tu sėdi čia kaip valdovas, tiek daug pasiekęs gyvenime, ir kaip tave visi myli" ir t.t. ir bla bla bla. Tuomet ir išgirdau tą ariją, pirmą kartą po vaikystės. Dainavo be pritarimo. Labai patiko, ir, kaip truputį muzikuojantis, galvojau, pasidomėsiu, šiaip ar taip, lietuviška muzika, ir dar tokia patriotiška, o kaip tikras lietuvis patriotas bent jau bendram išsilavinimui turėčiau susipažinti, kas ten ir apie ką.
Tačiau arijos įrašą paklausyti pavyko tik šiandien. Atliko E. Kaniava, 78'ųjų įrašas. Ir nusivyliau. Ne todėl, kad muzika ar dainavimas prasti, ne, jie labai puikūs, tačiau neradau ten nieko lietuviško. Vienintelis dalykas, kas toje muzikoje buvo lietuviško/patriotiško - tai tekstas. Klovos muzika labai stipriai įtakota, dar daugiau, susideda beveik vien tik iš slaviškų harmonijų, o dar tie tie rusiški ornamentai, kuriais užbaigiami paskutiniai posmo žodžiai ( beveik tokie patys, kaip ir Borodino "princo Igorio arijoje" ). Dainavimas - tipiška rusų mokykla, kur visos E virsta IE, A po minkšto balsio - beveik visur į pabrėžtą rusišką JA, kitur balsės ne vietoje kietintos, kaipo "kryžuotį" ir t.t. Atrodo, įdėtum rusišką tekstą, ir neatskirtum nuo to paties Borodino, Rimsky-Korsakovo ar Glazunovo. Tai nėra blogai, anaiptol, man šių kompozitorių muzika net labai patinka, tačiau... na, kaip čia paaiškinus. Rusų muzika smarkiai skiriasi, tarkim, nuo jų amžininkų iš Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos. Klausai, ir jauti, taip, tai skamba rusiškai/slaviškai. ( išskyrus gal nebent Stravinskį, na bet ten atskira kalba, jis buvo anų laikų "pankuojantis menininkas" ). Klausydamas šios arijos, deja, negalėjau pasakyti, "tai skamba lietuviškai".
Suprantu, įrašas senas, dainavimo, kaip ir kalbėjimo, maniera iki šių dienų pasikeitė smarkiai. Bet visvien, tikėjausi žymiai daugiau, o kadangi klausiau su nusiteikimu, tai toks štai nusivylimas ir gavosi.
B. Kutavičiaus "Lokio" dar neklausiau, tik nedideles atkarpėles. Gal ten geriau? Kiek susidariau įspūdį iš tų keliolikos sekundžių, muzika stipriai impresionistinė, balansuojanti ant realybės ribos.
Ieškosiu toliau...