vis dar keliam žemės ūkį mes
Vakar sušlamštėm, pasidalinę per pusę, pirmąją raudoną braškę iš savo daržo. Saldi kaip kokia žemuogė. Visos tos turginės ir parduotuvinės gali slėptis. Ko gero, pakeisiu savo nuomonę, kad braškių nemėgstu. Turint omenyje, kad žemė ten labai prasta, sakyčiau netgi, tipiška dzūkiška, "smėlukas ir žvyrukas", tik kažkodėl paspalvintas juodesne spalva, ir nebuvo tręšta niekuo absoliučiai, rezultatas tikrai džiugina.
Ropės išplėtė lapus, viršūnėlės yra, greitai pradės augti ir šaknelės. Viena ropė sudurniavo ir, peršokusi vienus metus, iš karto perėjo prie žydėjimo. Kitos lyg ir dar tvardosi.
Moliūgai puikiausiai prigijo ir ėmė leisti lapus, nors tikrai nemaniau, kad tame "pieske" gali kas nors daugiau augti, nei piktžolės. Sukišau aš jų ten šešis vienetus į kvadratinį metrą, stipriai per daug, reikėtų vieną-du. Na, bet gal kas nors ir išaugs iš jų. Negaliu gi uošvienės augintų daigelių tiesiog taip išmesti.
Savaitgalį įsmeigiau prie pupų (tų didžiųjų, plokščių) lazdeles, kad galėtų kabintis ir lipti (visai buvau pamiršęs, kad jos tokios). Šparaginės pupelės, pasak aprašymo, atramos nereikalauja, ir kai kurios jau kiša lauk baltus žiedelius. O taip vadinamieji "šparaginiai žirniai" auga kažkaip labai keistai, plečiasi į šonus ir pažeme, ir paaugo tik per sprindį, jokių ūselių, vieni lapukai.
Savo ridikėlius, salotas, rukolas kertam jau seniai. Sekmadienį išsitraukiau į lauką grilį ir ant beržinių anglių pakepiau porą šmočiukų jautienos išpjovos, o žemyn, tiesiai ant anglių, įmečiau porą paprikų (šitos pirktinės, šiemet pipirų dar neauginu). Po to paprikas į uždaromą maišelį, kad atmirktų, tada nulupi skūrelę, ir kerti. Kartu su išpjovos steiku, kurio išorė paskrudusi, o vidurys - rausvas ir sultingas. Ir rukola užsikandi. Ir dar alum užgeri. Terasoj sėdėdamas ir piktžoles darže nužiūrinėdamas. Kaifuodamas nuo gryno oro.
Pomidorai šiltnamyje jau kabo keli žali, kiek didesni nei stalo teniso kamuoliukas. Šiemet auginu: Marmando, kurie turėtų būti dideli ir mėsingi, tipo kaip "jaučio š." veislės, visokiems padažams ir pan; St Piere, vidutinio dydžio, šiaip valgymui; Roma, kurie puikiausiai tinka salsai; vynuoginių, užsigardžiavimui; ir dar iš babulkos nusipirkau porą daigų to paties jau minėtojo "jaučio širdis". Visgi pastebėsiu, kad geriau yra augintis pomidorų daigus pačiam, iš sėklu, o ne pirkti gatavus daigus iš turgaus. Mano auginti jau virš metro dydžio, stiebo storis vos ne kaip nykštys, o pirkti iš babulkos, augę visi krūvoj, išstybę kažkokie, kūdi. Na, bet gal dar atsigaus. Žydi tai visi daugmaž vienodai.
Žemė šiltnamyje irgi labiau primena tamsiai pilką smėliuką, nei normalią žemę. Nusipirkau turguj garstyčių sėklų, bandysiu prisėti ir po to, kai priaugs daug žaliosios masės, viską sukasti. Sako, padeda, amerikonai jas netgi vadina "žaliasis mėšlas". Gal ir šiaip kokių perpuvusių kiaulių kakų reiks pribarstyti rudenį. O kol kas po pomidorais prikasiau po puskibirį komposto (jeigu žemę iš ten, kur už šiltnamio pilama nupjauta vejos žolė, galima taip vadinti), lyg ir auga, pernelyg nevargsta.
Bazilikus persodinau kiek per vėlai, tiesiai į šiltnamio "pieską". Greta - rozmariną. Pastarasis čia jaučiasi kuo puikiausiai, kuo karščiau, tuo jam geriau, ir smėliukas jo visai nenervina. O bazilikas kaiptais labai smulkiais lapeliais auga. Kvepia, tiesa, gerai, bet lapai dydžiu labiau primena raudonėlio lapus, nei mėsingus baziliko. Tikėsimės, dar užaugs. Dar iš turgaus nusipirkau porą daigelių juozažolės (a.k.a. ysopas, viduramžiais labai populiarus prieskonis), levandos vieną, ir šalavijo. Sukišau į šiltnamį. Jaučiasi jie ten labai gerai. Tris bazilikus eksperimento tvarka pasodinau lauke. Jiems ten kažkaip nelabai patinka, šiltnamyje kur kas geriau. Juozažolė kvepia labai įdomiai. Šiaip tai visi žinynai sako, jog jos kvapas primena žuvies. Man gi kažkodėl pirmoji asociacija - kvapas kaip praėjus pro lapių ir kitų usūrinių šunų narvus Kauno zoologijos sode. Galbūt patiekale ji kitaip elgsis.
Maloniai nuteikia, kad darže kaip piktžolės auga dirvinės čiužutės, "kolytos", kurių sėklas galima naudoti kaip česnakinius prieskonius. Stengiuosi nerauti, kai prisirps, žiūrėsim.
Iš įdomesnių prieskonių šiemet pasėjau builį, kuris visam likusiam pasaulyje vadinamas kervil ar servil. Lapai kaip petražolės, o kvapas primena anyžių. Į sultinius labai gerai tokį dėti, į troškinius. Gelsvė irgi prigijo ir išsikerojo. Gelsvės reikia labai nedaug, tada jos aromatas bus labai subtilus ir malonus. Per daug pridėjus ji pernelyg agresyviai kvepia, viską permuša. Bet vieną lapelį smulkiai sukapojus, kartu su krapais, ant bulvių - labai gerai. Ar vieną-du nedidelius kotukus į sultinį. Kumino ir fenugreko pirmąjį eksperimentinį derlių jau galima nuimti, kas irgi džiugina, nes auginau toje pačioje netręštoje smėlinėje žemelėje, tiktai vazone ant palangės.
Juodųjų serbentų šiemet bus tiek, kad, jaučiu, reikės gerai pamąstyti, ką čia su jais nuveikus. Tokio kiekio tai tikrai nesuvalgysim. Gal kokį prancūzišką likeriuką reikės pabandyti. Vyšnių ir obuolių irgi gyvas velnias. Tokie metai, turbūt. O štai slyvas užpuolė amarai, ir dargi įvairių rūšių: kaukazietiškas - juodieji, o renkliodus - žalieji. Jauni lapeliai susisukę, didelių slyvų labai nedaug, o kaukazietiškoms kažkaip giliai pofig, dera kaip niekur nieko. Sako, reikia purkšti, tik labai jau nenoriu chemijos. Mačiau, boružių ant lapų irgi yra, tai gal jos kaip nors padės, o nepadės, na, nedidelė bėda, kitais metais ką nors sugalvosiu. Agrastai jau irgi rausta, avietės jau kabo žalios, didėja po truputį.
Apsikarstėm visą namą violetinėm petunijom, turginėm tiesa. Gražu. Pavyko netgi keletą išauginti iš sėklų, ko visai nesitikėjau, kad pavyks. Labai jau prastai jos dygo.
Viduryje vejos, kai ilgiau nenupjauni, išauga lapai, įtartinai primenantys krienų. Pamėginau porą išrauti. Akurat.
Ropės išplėtė lapus, viršūnėlės yra, greitai pradės augti ir šaknelės. Viena ropė sudurniavo ir, peršokusi vienus metus, iš karto perėjo prie žydėjimo. Kitos lyg ir dar tvardosi.
Moliūgai puikiausiai prigijo ir ėmė leisti lapus, nors tikrai nemaniau, kad tame "pieske" gali kas nors daugiau augti, nei piktžolės. Sukišau aš jų ten šešis vienetus į kvadratinį metrą, stipriai per daug, reikėtų vieną-du. Na, bet gal kas nors ir išaugs iš jų. Negaliu gi uošvienės augintų daigelių tiesiog taip išmesti.
Savaitgalį įsmeigiau prie pupų (tų didžiųjų, plokščių) lazdeles, kad galėtų kabintis ir lipti (visai buvau pamiršęs, kad jos tokios). Šparaginės pupelės, pasak aprašymo, atramos nereikalauja, ir kai kurios jau kiša lauk baltus žiedelius. O taip vadinamieji "šparaginiai žirniai" auga kažkaip labai keistai, plečiasi į šonus ir pažeme, ir paaugo tik per sprindį, jokių ūselių, vieni lapukai.
Savo ridikėlius, salotas, rukolas kertam jau seniai. Sekmadienį išsitraukiau į lauką grilį ir ant beržinių anglių pakepiau porą šmočiukų jautienos išpjovos, o žemyn, tiesiai ant anglių, įmečiau porą paprikų (šitos pirktinės, šiemet pipirų dar neauginu). Po to paprikas į uždaromą maišelį, kad atmirktų, tada nulupi skūrelę, ir kerti. Kartu su išpjovos steiku, kurio išorė paskrudusi, o vidurys - rausvas ir sultingas. Ir rukola užsikandi. Ir dar alum užgeri. Terasoj sėdėdamas ir piktžoles darže nužiūrinėdamas. Kaifuodamas nuo gryno oro.
Pomidorai šiltnamyje jau kabo keli žali, kiek didesni nei stalo teniso kamuoliukas. Šiemet auginu: Marmando, kurie turėtų būti dideli ir mėsingi, tipo kaip "jaučio š." veislės, visokiems padažams ir pan; St Piere, vidutinio dydžio, šiaip valgymui; Roma, kurie puikiausiai tinka salsai; vynuoginių, užsigardžiavimui; ir dar iš babulkos nusipirkau porą daigų to paties jau minėtojo "jaučio širdis". Visgi pastebėsiu, kad geriau yra augintis pomidorų daigus pačiam, iš sėklu, o ne pirkti gatavus daigus iš turgaus. Mano auginti jau virš metro dydžio, stiebo storis vos ne kaip nykštys, o pirkti iš babulkos, augę visi krūvoj, išstybę kažkokie, kūdi. Na, bet gal dar atsigaus. Žydi tai visi daugmaž vienodai.
Žemė šiltnamyje irgi labiau primena tamsiai pilką smėliuką, nei normalią žemę. Nusipirkau turguj garstyčių sėklų, bandysiu prisėti ir po to, kai priaugs daug žaliosios masės, viską sukasti. Sako, padeda, amerikonai jas netgi vadina "žaliasis mėšlas". Gal ir šiaip kokių perpuvusių kiaulių kakų reiks pribarstyti rudenį. O kol kas po pomidorais prikasiau po puskibirį komposto (jeigu žemę iš ten, kur už šiltnamio pilama nupjauta vejos žolė, galima taip vadinti), lyg ir auga, pernelyg nevargsta.
Bazilikus persodinau kiek per vėlai, tiesiai į šiltnamio "pieską". Greta - rozmariną. Pastarasis čia jaučiasi kuo puikiausiai, kuo karščiau, tuo jam geriau, ir smėliukas jo visai nenervina. O bazilikas kaiptais labai smulkiais lapeliais auga. Kvepia, tiesa, gerai, bet lapai dydžiu labiau primena raudonėlio lapus, nei mėsingus baziliko. Tikėsimės, dar užaugs. Dar iš turgaus nusipirkau porą daigelių juozažolės (a.k.a. ysopas, viduramžiais labai populiarus prieskonis), levandos vieną, ir šalavijo. Sukišau į šiltnamį. Jaučiasi jie ten labai gerai. Tris bazilikus eksperimento tvarka pasodinau lauke. Jiems ten kažkaip nelabai patinka, šiltnamyje kur kas geriau. Juozažolė kvepia labai įdomiai. Šiaip tai visi žinynai sako, jog jos kvapas primena žuvies. Man gi kažkodėl pirmoji asociacija - kvapas kaip praėjus pro lapių ir kitų usūrinių šunų narvus Kauno zoologijos sode. Galbūt patiekale ji kitaip elgsis.
Maloniai nuteikia, kad darže kaip piktžolės auga dirvinės čiužutės, "kolytos", kurių sėklas galima naudoti kaip česnakinius prieskonius. Stengiuosi nerauti, kai prisirps, žiūrėsim.
Iš įdomesnių prieskonių šiemet pasėjau builį, kuris visam likusiam pasaulyje vadinamas kervil ar servil. Lapai kaip petražolės, o kvapas primena anyžių. Į sultinius labai gerai tokį dėti, į troškinius. Gelsvė irgi prigijo ir išsikerojo. Gelsvės reikia labai nedaug, tada jos aromatas bus labai subtilus ir malonus. Per daug pridėjus ji pernelyg agresyviai kvepia, viską permuša. Bet vieną lapelį smulkiai sukapojus, kartu su krapais, ant bulvių - labai gerai. Ar vieną-du nedidelius kotukus į sultinį. Kumino ir fenugreko pirmąjį eksperimentinį derlių jau galima nuimti, kas irgi džiugina, nes auginau toje pačioje netręštoje smėlinėje žemelėje, tiktai vazone ant palangės.
Juodųjų serbentų šiemet bus tiek, kad, jaučiu, reikės gerai pamąstyti, ką čia su jais nuveikus. Tokio kiekio tai tikrai nesuvalgysim. Gal kokį prancūzišką likeriuką reikės pabandyti. Vyšnių ir obuolių irgi gyvas velnias. Tokie metai, turbūt. O štai slyvas užpuolė amarai, ir dargi įvairių rūšių: kaukazietiškas - juodieji, o renkliodus - žalieji. Jauni lapeliai susisukę, didelių slyvų labai nedaug, o kaukazietiškoms kažkaip giliai pofig, dera kaip niekur nieko. Sako, reikia purkšti, tik labai jau nenoriu chemijos. Mačiau, boružių ant lapų irgi yra, tai gal jos kaip nors padės, o nepadės, na, nedidelė bėda, kitais metais ką nors sugalvosiu. Agrastai jau irgi rausta, avietės jau kabo žalios, didėja po truputį.
Apsikarstėm visą namą violetinėm petunijom, turginėm tiesa. Gražu. Pavyko netgi keletą išauginti iš sėklų, ko visai nesitikėjau, kad pavyks. Labai jau prastai jos dygo.
Viduryje vejos, kai ilgiau nenupjauni, išauga lapai, įtartinai primenantys krienų. Pamėginau porą išrauti. Akurat.