Antanas Pauliukas ir jo Dienynas
Keistas dalykas baigiant vieną tarpukario gyventojo - rambaus, į gyvenimo saulėlydį jau žengiančio kunigo, pradėti skaityti kitą - jaunos tarpukario mergaitės ("Emilijos dienoraštis"). Visai skirtingi stiliai - viename mirgu-marga buitis ir smulkmenos, jaučiasi žemės ir mėšlo kvapas, kitam - svajos/svajonės, paaugliškos godos, viltys, maksimalizmas ir savigrauža.
Ir, iš pažiūros, abu šiuos žmones vienija tik viena - mirties kultas. Pauliuko neperskaitysi ir dešimties puslapių, neatsirėmęs į eilinį "Jau mirtis man pusto dalgį.", o panelė Emilija septynioliktą gimtadienį pasitinka dienoraštyje išraitydama, kad "Bėga laikas, netruks pamatyti, ir būsiu jau žila ir galiausiai atsigulsiu šaltam kape pailsėti."
Bet grįžkim prie Pauliuko - III dienoraščių tomas neplonesnis, nei ankstesni - virš 700 puslapių su visokiausiom gyvenimiškom smulkmenom, pastebėjimais valdžios, sugedusių papročių, kaimynų, sveikato, orų ir ūkinių papročių atžvilgiu.
Būtent iš čia turėtų, ir tikiu - semsis smulkmenų, kurios tuo metu atrodė svarbios - tekstų, filmų kūrėjai. Žinjoma, su paklaida, kad kunigėlis, kaip ir visi žmonės, buvo nuodėmingas, kartais perlenkdavo, kartais - stipriai perlenkdavo. bet greta to ir įdomybių šaltiniai, na, pvz., nuolatinis pastebėjimas apie kelių dulkėtumą, kuris tuomečio žmonėms atrodė tiek pat svarbus, kaip šiandien mums - plikledžiuota, sausa ar šlapia kelio danga.
Ar toks rūpestis kaip po devintinių ar sekminių pamaldų, kuo daugiau prisilaužti berželių šakų - "senobiniu papročiu žmonės kibo prie berželių, kurių su triukšmu laužė skubotai šakeles. Nors kiekvienas vyriškis ir moterėlė turėjo rankose po nemažą glėbį žalumynų, o visgi puolė su triukįšmu prie beržų šakų. Žmonių nuomone, kad Dievo Kūno pašvestų berželių šakos yra geriausia apsauga nuo perkūno trenkimo. Todėl visi skubotai puola su triukšmu kuo daugiausia pasigauti šakelių, kurias parsinešę namon iškaišo triobų pastogėse. Subačiaus bažnyčioje to triukšmo nėra, nes kun. Bardišauskas paaiškino, kad beržų šakos neapsaugo nuo perkūno trenksmo."
Čia ir peštynės tarp jaunalietuvių ir katalikų orgnizacijų - "katalikai reikalauja, kad tų organizacijų obalsy pirmoje vietoje viskas būtų Dievui, o paskui - tėvynei. Gi tautininkai reikalauja atbulai."
Arba - aistros dėl bandymų savižudžius laidoti kapinėse: "Pasikorė aptiekorius Eidrigevičius, ir kun. Meškiukas už gerą honorarą panorėjo jį palaidoti su bažnyčios apeigomis, kaip tą buvo padaręs laidojant nusišovusią anais metais Okuličaitę. Bet šiuo žygiu parapijiečiai užprotestavo, nežiūrint, kad buvo gautas vyskupo leidimas palaidoti su bažnyčios apeigomis. Minia neįsileido nabašniko į kapus ir iškastą duobę vienam akimirksny užvertė. Kleboną išvarė iš kapų palydėdami akmenais. Atėjusį policijantą malšinti sukilimo taip pat palydėjo iš kapų, o girininkui atėmė iš rankų revolverį, pakočioję ant žemės, pasunkė vašką ir taip pat su akmenimis palydėjo iš kapų."
Šiaip, bendrai, matyti, kad dienoraščio tomas kiek ramesnis, kunigas jau rečiau besišvaisto tokiais pastebėjimais kaip "Sugrįžęs radau Lėveny besimaudantį svetį - kun. Bardauską. Aš tuojau prisijungiau prie jo papuškėjęs į vandenį. Čia pat maudėsi kažkokie iš Bygailių stoties du jauni vyrai ir viena jauna kurvela iš Šiaulių. Kur jų nėra. Nebeturi sarmatos važiuoti į kaimą."
Dienoraščio pabaigoje kunigas net pripažįsta, kad bendros moterų-vyrų maudynės, iš pradžių rėžusios akį, dabar jau liko įprastu dalyku, lyg taip visada ir buvę.
Gal dėl to, kad teko dažnai susidurti su mirtimi, gal dėl bendro rambesnio to meto požiūrio į gyvybę, gali nustebinti labai ramus požiūris į vaikų mirtis - lyg naminių gyvuliukų.
"Karsokiškės klebonas <...> palaidojo Morkūno Klemynės antrą vaiką. Žmogus paliko be vaikų. Prisieis jam storotis naujų, stipresnių vaikų." arba - "Šiandien su karsokiškiečiu kavojome Stakės liongino 13 metų vaiką. Palaidoję važiavome į jo namus ant alaus. Svečių susirinko pilna gryčia. Alus buvo geras, mušė į galvą, todėl visų svečių ūpas buvo geras."
Arba - gerai pažįstami lietuvių bylinėjimosi papročiai, kurie suaktyvėdavo... rudeniop:
„Kaimynai Šateika su Stašiu bylinėjasi dėl kelio. Šateika padarė per savo lauką naują tiesesnį kelią, o senąjį užarė ir pasėjo rugius. Gi Stašys laikosi senojo kelio ir su visais savo namiškiais mindžioja sužėlusius rugius.<...> „Atėjus tamsiam rudeniui ir užsibaigus darbams ant laukų, žmonės susigrūdo į gryčias. Dažniau pradėjo kaimynas lankytis pas kaimyną ir dėl niekų pradeda dažniau pykintis ir net bylinėtis. Štai mūsų kaimynai varžosi dėl kelio, Šateikienė keršija teismu seniūnui Zvonkai dėl neteisingo paliudijimo apie turtą...“
Pirmo ir antro tomų dar iki galo neperskaičiau, kaip ir dera, pradėjau nuo trečiojo. Bet autentikos mėgėjams knyga visokeriopai rekomenduotina. Išleista 300 egz. tiražu.