Vietos, kur pražuvo Seredžiaus, Skaudvilės, Batakių (ir Eržvilko) žydai
Jos visos trys miške, apleistos, nežinomos, pašiukšlintos, nenorimos įamžinti. Gerai atspindinčiomis kas yra oficiozinis gedulas, ir kas abejinga užmarštis. Ten guli apie 1200 sušaudytų tarpukario Lietuvos Respublikos piliečių.
193 (jei ne daugiau, yra žinių, kad ten vėliau sušaudė ir 96 vyrus) Seredžiaus žydų miestelėnų (6 vyrai, 61 moteris ir 126 vaikai... vaikai) turėtų gulėti čia (tiesiog perkopijuokite šiuos skaičius į maps.lt paieškos laukelį):
55.062121, 23.465861
7 Batakių žydai nušauti ir sumesti į sviedinio duobę čia:
55.372134, 22.523962
Apie 1000 (iš viso toje vietoje nužudyta 1800-2000 Skaudvilės, Batakių ir Eržvilko žydų vaikų, paauglių, moterų ir senukų) turėtų gulėti maždaug čia:
406949, 6138508 (55.372992, 22.531941)
Pirmuoju atveju tai nebylus šilas, antru - tiesiog bevardė pusiau užversta duobė kelio pakraštyje. Trečia, kur pasmerktieji sugulė bene gausiausiai - gal 900, gal 1000 - šiukšlynas: ten suversdavo nugrėbtus lapus, sudegusių žvakučių, vainikų, gėlių liekanas. O šiom dienom tapo dar ir miško kirtaviete. Įdomu, ką kirtėjai darys, kai verčiami medžiai iškels ir pražuvusiųjų kaulus (aukas - moterų, vaikų lavonus guldė eilėmis, vienus ant kito, o po visam - nepasivargino giliau užkasti)...
Apie visas tris (tikiu) numanoma, bet (oficialiai) nelabai norima žinoti. Nes miškas - tai pinigai. Jį galima parduoti-iškirsti (naujos "atminties vietos" tam kiek trukdytų), galų gale tokių įrengimas - tas tradicinio akmens atritinimas, tvorelė, takelis - irgi kainuoja gražų pinigą. Kur bespėsi, kai net partizanų atminimo vietos tinkamai nesužiūrėtos.
Seredžius
Seredžiaus žydus sušaudė 41-ųjų rugsėjį - iš miestelio išsivarę vaikų ir moterų minią. Išskerdė iki šiol nežinomoje panemunių kalvoje, kažkur tarp Seredžiaus ir Vilkijos. Tą pačią dieną ten atsivarė pribaigti ir likusius - 96 vyrus. Tuo Seredžiaus žydų istorija ir pasibaigė - kažkur bevardės plikos panemunių kalvos papėdėje ar laukymėje greta žvyrkelio.
Prapuolė suvisam - sovietmečiu niekam ir galvon nešovė statyti ten paminklo - tiesiog užsėjo mišku. Liudininkai pamažu išmirė, tad vieta taip ir liko nežinoma.
Na, aš jau kartą esu apie tai rašęs: Vieta, kur pražuvo Seredžiaus žydai
Dabar tai Skrebenų miškas, jo (ar jo dalies) savininkas, sako, labai piktas, nenori nieko žinoti ir girdėti apie jokius žydus, jų žudynes, juo labiau duoti leidimą statinėti ten paminklus. Tenori ramiai auginti ir parduoti savo mišką (o kas gi pirks su tokia "paslaptim").
Bent kiek įamžinti serediškių pražūties vietą 2014 m. pasirūpino Vilkijos seniūnas Arūnas Bačiūnas, miško pakraštį, prie kelio (tai maždaug už 150 m. nuo žudynių vietos) paženklinęs stambiu lauko rieduliu.
Bet tikslesnę Seredžiaus žydų, pasauliui padovanojusių.. na, kad ir Al Jolsoną... pražūties vietą mažutėje miško laukymėlėje nedrąsiai žymi šis nedidelis neoficialus/nelegalus (?) akmenėlis (55.062131, 23.465824 ). Tačiau yra dar tikslesnė - 2016 m. rudenį ją sužinojau iš asmens, netoliese, tiesiog po samanomis radusio krūvas gilzių (55.062121, 23.465861)
Tad norintiems pagerbti Seredžiaus žydų atminimą bus net trys variantai...
Batakiai
Čia buvo sušaudyti 7 Batakių žydai. Budeliai juos varėsi į egzekucijos vietą, bet nusibodo, o čia dar pakelėje pastebėjo sviedinio išmuštą duobę. Prie jos ir sušaudė, kūnus užvertė žemėmis.
2016 m. sušaudytiesiems buvo pastatytas paminklas...
Bet jo atidengimo dieną "sugadino" vietinė senutė, šių žiaurių įvykių liudininkė viešai papriekaištavo atminties vietos įrengėjams, kodėl šie nepasiklausę vietinių ir pastatę paminklą prie gilios tuščios didžiulės duobės. Iš tikrųjų žydų palaikai guli už gerų 150-200 m nuo "oficialiosios" vietos ir toji duobė beveik užkasta (kūnus šiaip jau užkasinėjo), tėra nedidelis įdubimas. Paminklo statytojai gal ir susigėdo, bet..paliko šį ten stovėti. Tebestovi iki šiol.
Šį rudenį išklausiau minėtos liudininkės Batakių žydų vietą, ji turėtų būti čia (pakartoju aukščiau minėtas koordinates - 55.372134, 22.523962)
Mažintų miškas
Bene makabriškiausia vieta: skerdynės (o tai buvo 1800-2000 vaikų, paauglių, moterų) daugelio vietos žmonių liudijimu vyko abipus kelio, bet dar sovietmečiu pasirinkta oficialia gedulo vieta įamžinti tik vieną kelio pusę. Taip ir liko.
Pažvelkit į ją - ar šitokiam plote įmanoma užkasti porą tūkstančių? Kita gi pusė tapo miško šiukšlynu - jon versti nuo pirmosios nugrėbti lapai, žvakučių, gėlių, vainikų liekanos ir pan. Iš savo amžinatilsį senelio esu girdėjęs, kaip eidamas keliu jis paklausė darbininkų, kodėl šie kapines įrengia tik vienoje kelio pusėje, o šie atšovę daugiau žiūrėti savo reikalų, kitaip...
Tą žudynių dieną iš viso pasmerktieji vaikai-moterys išrausė tris tranšėjas, o po to juos...
"Žmonės kalba, kad kūdikių net nešaudė, ėmė už kojyčių ir trankė galvas į medžius. Tai darė vietiniai ir iš aplinkinių mietselių atvykę baltaraiščiai, vokiečiai tik stebėjo.
Po to prasidėjo susidorojimas su suaugusiomis moterimis. Jos turėjo nusirengti drabužius, tvarkingai sudėti vienoje vietoje. Tada išrikiavo jas ant duobės krašto ir sušaudė. Vietiniai gyventojai teigia, kad šaudymas truko visą dieną. Aplinkui aidėjo baisus klyksmas<...>Sušaudytų moterų ir vaikų lavonai buvo užberti nestoru žemės sluoksniu, o budeliai čia pat sėdo girtauti." (iš Dainoto Habdango atsiminimų)
Viena tranšėja tuomet taip ir liko tuščia - kaip tik kitoje kelio pusėje. Apie ją kadais rašiau: Duobė, kurios neužpildė .
Antra virto oficialia atminties vieta
Trečia - miško šiukšlynu. Iki šio rudens, kai užvirė miško darbai, tad po kaulus ėmus vaikštinėti darbininkams nebeišlaikiau ir sulaužiau savo kadais duotą pažadą. Laikas atiduoti skolą tam žinojimui, kuris kitus graužia jau ištisus dešimtmečius.
Darbininkai, beje, užpildė ir tuščiąją tranšėją - tiesiog suvertė į ją nukirstus krūmokšnius.