Nešvarus reikalas (II) - Tokios tokelės
Naujojoje "Verslo klasėje" pasirodė antroji straipsnio apie sunkų verslumo dvasios kelią (su mačete rankose) pro lietuviškojo mentaliteto džiungles. Atradimus, nusivylimus (kaip lietuviški pardavėjai nusivylė lietuviškais pirkėjais):
///
Tačiau krautuvių savininkai gailėjo gerų žodžių tautiečiams, esą, mažai kreipusiems dėmesio į parduotuvės „tautybę“ ir jas kone boikotavusiems. Mat svetimose krautuvėse - tai saldainiai bus gražiau supakuoti, tai ir kitos prekės - jei ne pigesnės, bent kokybiškesnės. Todėl net jei „reikia plaukus kirpti, einame pro šalį Stašaitį ir nešame, kur didesnė elegancija.“
Tad veltui pardavėjai mėgindavo praeivius suvilioti jausmingais šūkiais - kaip Tirkšlių pardavėjas S. Meižis, 1903 m. miestelyje atidaręs krautuvę su iškaba „Krautuvė S. Meižio. Broliai pirkite.“
Sunkiai, tačiau pamažu imta suprasti, kad eilinis pirkėjas „neatjaučia tautiškumo, jis žiūri savo smagumo, naudos ir parankumo.“
///
Ir post scriptum su keliais pastebėjimais, kuris, deja, netilpo į žurnalą, tad dedu čia. Juk tikrai ironiška, jog tuomet manyta, kad lietuviškas verslas- geriausias vaistas įsibėgėjusiai emigracijai tramdyti...
///
Baigiant, įdomu žvilgtelti, kiek mūsuose šiandien išliko senųjų „miško ir žemės vaikų“?
Panašu, jog nemažai, kas matyti, kad ir iš 2013 m. sociologinių tyrimų bendrovės TNS LT vykdytos vartotojų elgsenos analizės. Parodžiusios, kad išlikome valstiečių kultūros visuomene, nes tautiečiams tesuprantamas stambaus ūkininko verslas (čia aiškiausias pinigų gavimo šaltinis). Kaip čia neprisiminti 1914 m. spaudos žinučių, kad lietuviai su panieka žiūri „į prekybą, išskyrus javų prekybą, kuri tos paniekos neturėjo.“
Vargu ar kam pavyktų paneigti ir kitą TNS LT fiksuotą lietuvių požiūrį į turtingą verslininką - kaip į vagį, spekuliantą ar sukčių. T. y. praktiškai - nešiojantį senovinį „žydo kailį“.
Bet yra ir skirtumų.
„Jeigu prekyba būtų mūsų rankose, tada iš jos mūsų krašte galėtų gražiai pragyventi <...> 300 tūkstančių lietuvių, kurie šiandieną yra priversti bastytis po svetimus kraštus.“ - 1890 m. rašė kunigas Silvestras Gimžauskas. Tai buvo beveik prieš 130 metų, o prekyba šiandien jau seniai „mūsų rankose“...
Tačiau - senojoje Lietuvoje žydų prekeiviams pavydėta ne tik „prekybos monopolio“, bet ir savo tautiečių palaikymo: „Jie užlaiko daugybę visokių labdaringų draugijų ir įstaigų. Turi fondus aprūpinti mokslus einančiai jaunuomenei. Jie mūsų pačių šalyje turi tai, ko mes neturime: jie turi pilnas gimnazijas vyrams ir moterims ir šiaip jau įvairias vidurines ir žemutines mokyklas puikiai aprūpintas.“ Tuomet iš šių pavyduolių retas abejojo, kad lietuviams suėmus prekybą į savo rankas ir jie saviškiams lygiai dosniai atrieks labdaros draugijų, fondų, gimnazijų...
Bet kaip matyti iš 2014 m. VDU Sociologijos katedros mokslininkų vykdytos Lietuvos gyventojų apklausos (apie jų požiūrį į skurdą ir socialinę atskirtį) bene neigiamiausiai mūsų šalies „silpnuosius“ - skurstančius lietuvius šiandien vertina būtent darbo rinkos „milžinai“ - vadovai ir verslininkai. Paprastai savo požiūrį į buvusių kalinių, vienišų motinų ar bedarbių padėtį aiškindami pačių individų asmeniniu pasirinkimu ir menkomis pastangomis „kabintis už gyvenimo“, net tinginyste.
Ką gi, matyt mūsuose išties jau šimtmetį tebesitęsia nesibaigianti lietuviškoji „švilpiko diena“, kur, žodį „mūsiškiai“ išstūmė „runkeliai“. Kur, susikibę piktame kadrilyje, šoka verslininkai („sukčiai“) ir menkai apmokami „tinginiai“. „Tokios tokelės“, kaip pasakytų senelis Kurtas Vonnegutas.