Tataigi
Dvyliktaisiais šio lj gyvavimo metais, rudenėjant, nusprendžiau, kad atėjo laikas prisistatyti. Nors kažkaip ypatingai lyg ir anksčiau nesislapsčiau. Esu Gediminas Kulikauskas, kadais krimtęs istorijos mokslus, o šiandien dirbantis Lietuvos muitinėje.
Domiuosi kasdienybės/buities ir karo istorijomis. Karo - tai pirmiausia Didžiojo/I-ojo pasaulinio (Rytprūsių operacija, karo veiksmai Žemaitijoje 1914/Dubysos mūšis 1915, Kauno tvirtovės šturmas ir kt.) II-ojo pasaulinio karo istorija Lietuvoje (Raseinių/Alytaus tankų mūšiai/Manšteino tankų reidas/"Brandenburgo" diversantų veiksmai).
Dar skaitinėju (anksčiau ir rašiau) mokslinę fantastiką, detektyvus (dabar labiau memuarus). Kadais rašiau vieną kitą straipsnį žurnaluose "Verslo klasė" ir "Iliustruotoji istorija", gaila antrojo jau nebeliko, o ir iš pirmojo - tik vardas.
Dalį savo tekstų šiuo metu publikuoju šiame portale - yra nemokamų ir prenumeruojamų, kviečiu skaityti:
https://contribee.com/piknikasistorijossalikeleje
Jau spėjau išleisti ir dvi tris keturias beveik penkias knygeles - "Apelsinų kontrabandą" (2013), "Elektros boikotą" (2015, 2023) (abi - pasakojimai apie tarpukario-smetoninę Lietuvą), "Halė. Vilniaus turgaus istorija (bendraautorius, 2016), "Respubliką prieš Maskvą" (2017), "Lietuvio kodą" (2018) ir "Apelsinų kontrabandą. Dar daugiau istorijų" (2019) (tai stipriai papildytas 2013-ųjų "...kontrabandos" perleidimas).
Dabar rašau dar porą vieną.
Mielai prisidedu prie bendrų projektų - tokių, kaip 2016 m. pasirodžiusi "Halė. Vilniaus turgaus istorija" ar "Molėtų istorinės atodangos" (2023).
Tebeparduodamos, žmonėms lyg patinka (pirmos buvo trys keturi, antros - du leidimai, ketvirtos ("Lietuvio kodo") - jau penki). Apie ką? Jei trumpai - apie menkiau žinomas smetoninės/tarpukario Lietuvos įdomybes ir to meto žmonių kasdieninio gyvenimo keistenybes (mūsų akimis). Bet paskaitykit ištraukas, nesidrovėkit (žr. nuorodas aukščiau).
Turiu keisčiausių hobių - tarp jų - I pasaulinio karo kapinių Lietuvos teritorijoje paieška ir skaitmeninimas (fiksuoju, fotografuoju, kuriu jų katalogą, bendradarbiauju sudarant žemėlapį, svajoju rasti kokio lietuvninko, žuvusio Didžiojoje Lietuvoje kapą).
Domiuosi lobių ieškojimais (ir tų ieškojimų istorija - apie tai galima rasti, kad ir toje pat "Apelsinų kontrabandoje").
Kolekcionuoju senovines fotografijas, atvirukus (daugiausia I ir II pasaulinių karų temomis, tarpukario laikų buities ir pan.)
Kodėl lj (šiaip dar esu surandamas g+ ir fb plotuose)? Koks pasamanojęs šis tinklas bebūtų, aukščiau paminėtieji dar laikinesni, ir įrašai juose - labiau atspindi tik tos minutės įspūdžius. Šieji lieka ilgiau, prireikus, žmogus gali ir susirasti, archyvuoti. Į juos tiesiog patogu dėlioti nuorodas, jei brūkšteli ilgesnį tekstą (vis dar būna ir taip). Be to, pastaruoju metu kreipiasi nemažai žmonių su savom įdomiom istorjom, tad tebus jiems prieinama ir ši erdvė, kadaise tebuvusi labiau asmeniniu tinklo užkampiu. Aš nežinau kiek čia beliko senojo lj gyventojų (veikiau jau vienetai, nebe dešimtys) su kuriais būdavo smagu padiskutuoti. Bet mažumėlę pavažinėjęs po Lietuvą (pristatinėjau knygas) nesyk išgirdau, jog žmonės "pikniką istorijos šalikelėje" žino ir skaito. Tad tolydžio prašienausiu dilgėles, kad visai neužaktų. Na, tiek gal ir užteks, ir gal jau per daug.
Domiuosi kasdienybės/buities ir karo istorijomis. Karo - tai pirmiausia Didžiojo/I-ojo pasaulinio (Rytprūsių operacija, karo veiksmai Žemaitijoje 1914/Dubysos mūšis 1915, Kauno tvirtovės šturmas ir kt.) II-ojo pasaulinio karo istorija Lietuvoje (Raseinių/Alytaus tankų mūšiai/Manšteino tankų reidas/"Brandenburgo" diversantų veiksmai).
Dar skaitinėju (anksčiau ir rašiau) mokslinę fantastiką, detektyvus (dabar labiau memuarus). Kadais rašiau vieną kitą straipsnį žurnaluose "Verslo klasė" ir "Iliustruotoji istorija", gaila antrojo jau nebeliko, o ir iš pirmojo - tik vardas.
Dalį savo tekstų šiuo metu publikuoju šiame portale - yra nemokamų ir prenumeruojamų, kviečiu skaityti:
https://contribee.com/piknikasistorijossalikeleje
Jau spėjau išleisti ir dvi tris keturias beveik penkias knygeles - "Apelsinų kontrabandą" (2013), "Elektros boikotą" (2015, 2023) (abi - pasakojimai apie tarpukario-smetoninę Lietuvą), "Halė. Vilniaus turgaus istorija (bendraautorius, 2016), "Respubliką prieš Maskvą" (2017), "Lietuvio kodą" (2018) ir "Apelsinų kontrabandą. Dar daugiau istorijų" (2019) (tai stipriai papildytas 2013-ųjų "...kontrabandos" perleidimas).
Dabar rašau dar porą vieną.
Mielai prisidedu prie bendrų projektų - tokių, kaip 2016 m. pasirodžiusi "Halė. Vilniaus turgaus istorija" ar "Molėtų istorinės atodangos" (2023).
Tebeparduodamos, žmonėms lyg patinka (pirmos buvo trys keturi, antros - du leidimai, ketvirtos ("Lietuvio kodo") - jau penki). Apie ką? Jei trumpai - apie menkiau žinomas smetoninės/tarpukario Lietuvos įdomybes ir to meto žmonių kasdieninio gyvenimo keistenybes (mūsų akimis). Bet paskaitykit ištraukas, nesidrovėkit (žr. nuorodas aukščiau).
Turiu keisčiausių hobių - tarp jų - I pasaulinio karo kapinių Lietuvos teritorijoje paieška ir skaitmeninimas (fiksuoju, fotografuoju, kuriu jų katalogą, bendradarbiauju sudarant žemėlapį, svajoju rasti kokio lietuvninko, žuvusio Didžiojoje Lietuvoje kapą).
Domiuosi lobių ieškojimais (ir tų ieškojimų istorija - apie tai galima rasti, kad ir toje pat "Apelsinų kontrabandoje").
Kolekcionuoju senovines fotografijas, atvirukus (daugiausia I ir II pasaulinių karų temomis, tarpukario laikų buities ir pan.)
Kodėl lj (šiaip dar esu surandamas g+ ir fb plotuose)? Koks pasamanojęs šis tinklas bebūtų, aukščiau paminėtieji dar laikinesni, ir įrašai juose - labiau atspindi tik tos minutės įspūdžius. Šieji lieka ilgiau, prireikus, žmogus gali ir susirasti, archyvuoti. Į juos tiesiog patogu dėlioti nuorodas, jei brūkšteli ilgesnį tekstą (vis dar būna ir taip). Be to, pastaruoju metu kreipiasi nemažai žmonių su savom įdomiom istorjom, tad tebus jiems prieinama ir ši erdvė, kadaise tebuvusi labiau asmeniniu tinklo užkampiu. Aš nežinau kiek čia beliko senojo lj gyventojų (veikiau jau vienetai, nebe dešimtys) su kuriais būdavo smagu padiskutuoti. Bet mažumėlę pavažinėjęs po Lietuvą (pristatinėjau knygas) nesyk išgirdau, jog žmonės "pikniką istorijos šalikelėje" žino ir skaito. Tad tolydžio prašienausiu dilgėles, kad visai neužaktų. Na, tiek gal ir užteks, ir gal jau per daug.