Tolesni Juziuko nuotykiai (iš Juozo Markevičiaus knygos "Mano autobiografija", Vilnius, 2015)
Juziukas išeina piemenauti (apie kokius 1894-uosius matyt). Naujoji šeiminkė jam vardija darbus - tuo pačiu šį bei tą sužinome apie vaikų mirtingumą anuomet bei jų migdymo ir nešiojimo būdus:
//////
- Nesitikėjau, kad toks didelis, kai toks, tai galės ir vaiką pasupti, ir darže lapų kiaulėms paskinti, dilgynių patvoriuos parinkti, gryčią pašluoti ir kitką padėti man namų ruošoje.
Daug gerų naudingų darbų ji čia paminėjo, bet tai manęs nė kiek nedžiugino. Aš kitų čia išvardintų darbų ne tiek jau labai bijojau. Gryčią šluoti man sekėsi labai gerai, o čia patėmijau, kad kad gryčia su grindimis, tai seksis dar geriau, bet jau vaiko supimas, ypač kai jis be perstojimo bliauna ir supamas, tai jau tikras peilis. Užtektinai aš jau buvau prisikankinęs besupdamas savo seserį Uršulytę, kai mama kartais pristatydavo prie lopšio ir liepdavo supti, kol užmigs. Aš kartais įlaidydavau lopšį, kad lingė braškėdavo ir Uršulytė su visa patalyne kilnodavosi aukštyn, bet ji vis neužmiega - bliauna ir tiek. Argi bereikia didesnio pykčio esant tokiai padėčiai? Man tas supimas tiek įgriso, kad vieną kartą aš mamutės paklausiau:
- Ar mūsų Uršulytė kada mirs, ar ne?
- Eik tu, vaikel, - sako mamutė. - Ką tu čia kalbi, nejaugi tu nori, kad Uršulytė numirtų? Uršulytė - tai tavo sesytė. Ji nemirs, ji užaugs, bus graži mergytė, būsite abu: Juziukas - broliukas, Uršulytė - sesytė.
- O kodėl kitų vaikai tai miršta, o kodėl mūsų nemirs?
- Cit, - sako mamutė. - Taip negražu kalbėti. Nuodėmė taip mislyti.
////////
Belieka pridurti, kad išradingasis Juziukas rado būdą kaip migdyti šeimininkų kūdikį.. Tiesa, vėliau jį vertė vaiką dar ir nešioti - bet piemeniukas nepasimetė.
///////
Sunkiausias darbas - tai plauti vystyklus ir nešioti vaikas, kuris buvo įpratintas nešiojamas. Nenešiojamas labai bliaudavo. Kai šeimininkė būdavo namie troboje, o man vaiko nešiojimas labai įkyrėdavo, mane nuvargindavo, aš griebdavausi ir gudrumo priemonių - įžnybdavau vaikui į šlaunį. Tuomet jis labai smarkiai bliaudavo, net žviegdavo. Pribėgdavo šeimininkė ir vaiką iš manęs atimdavo. Tokia praktika man labai patiko ir aš ją dažnai pradėjau naudoti. Bet man labai neatsargiai ir dažnai pradėjus savo išrastą metodą taikyti, šeimininkė suprato, kodėl vaikas staigia pradeda nesavu balsu rėkti, o jai paėmus ant rankų, vaikas nustoja rėkęs ir jau pas mane nebeina.
- Tu, pakartuve, vaiką turbūt žnaibai? - sako šeimininkė. - Sakau, kas čia yra, kad vaikas staiga, kad suriks nesavu balsu, net visas pajuoduoja... Žiūrėk, šlaunytėje net mėlyna žymė, matyti, kad įžnybta.