Baronka 1892-ųjų Lietuvos kaime (Juziukas 01)
Apie 1887 m. Skapiškyje gimusio Juozo Markevičiaus atsiminimai ką tuomet (jis buvo jau penkiametis, taigi - 1892-aisiais) vaikams reiškė.. baranka. Trumpas intro - Juozas neturėjo mamos, pamotė jo neskriaudė, bet labiausiai jį mylėjo namuose kartu gyvenusi "mamutė", kuri vaikų išerzintam našlaičiui vis pakišdavo vieną kitą skanėstą, kad erzintojai pavydėtų. Iliustravau 1915 m. lietuvių šeimynos fotografija.
///////////////
Sėdžiu nuošaliai ir valgau. Baranka kieta, šykšti, gerokai pasenusi. Mamutė visada turėdavo atsargoje savo raudonojoje skrynioje ko nors iš skanėstų. Daugiausia tai būdavo barankos, nes žydė Motkuvienė atnešdavo mamutei visas likusias neišparduotas švenčių ar turgaus dienomis... Nors baranka jau kiek ir pasenusi, bet labai skani ir skaniai kvepia.
...
Vaikai stovi kiek tolėliau nuo manęs. Tyli. Kartais tarp savęs šnibždasi ir žvilgčioja į mane. Jie dabar gailisi mane užpykdę. Jie jaučia, kad aš nebeduosiu nė vienam atsikasti barankos, kaip seniau kad duodavau. Stasėno Marytė stovi visai arti manęs. Ji nedrąsiai prisėlina ir tykiai man į ausį šnibžda:
- Juziuk, duok atsikasti barankos, tai aš tavęs niekuomet nebevadinsiu Kunčiuku.
- Vadink sau, kad nori, man jokios gėdos nesudaro tas žodis, ot, - sakau aš.
Marytė vis nepasišalina.
- Duok, duok, Juziuk, - kaulija Marytė. - Kai man mama atneš, tai aš tau pusę barankos duosiu. Ji šį vakarą, kai žydai užušvęs šabą, eis pas Iršiuką karvės milžti, o Iršienė tai vis duoda mamai, kad ne baranką, tai pyrago. Duok, duok. Nedaug, kad nori, užmieruok, iki kurios vietos kąsti, aš daugiau nekąsiu.
Aš užmieruoju, parodau, iki kurios vietos kąsti, pridedu prie ženklo pirštą ir kišu Marytei į gerklę. Marytė kanda ir dantimis stengiasi mano pirštą pastumti toliau, kad išeitų kiek didesnis kasnis. Tai pajutęs, skubiai ištraukiu baranką iš Marytės gerklės ir piktai žiūriu pasirengęs duoti antausį už begėdiškumą ir apžarumą. Tačiau barankos kąsnis jau jos burnoje ir Marytė šypsodamasi patenkinta kramto. Pamačiusi mano piktą žvilgsnį atsiprašinėja, teisinasi, nes jaučia savo kaltę, kad stengėsi daugiau nukąsti, negu buvo pažymėta:
- Juzuk, aš nukandau lygiai pagal tavo pirštą. Jei aš būčiau daugiau kandus, tai būčiau tau įkandus pirštan.
- Meluoji, - sakau. - Va, Ladokas matė, iki kur buvo užmieruota. O tu - apžoras ir neturi sarmatos.
Marytė nusiminusi, arti ašarų.
- Kad būčiau žinojusi, kad tu toks skūpus, būčiau visai nekandusi. Didelio čia daikto - kąsnis barankos, mano mama, kai parneš iš Iršienės, tai aš tau būčiau davusi atsikąsti, kiek tik tu apžioji, o dabar neduosiu.
Čia į mūsų ginčą įsikišą Ladokas kaipo teisėjas. Apžiūri baranką ir daro išvadą, kad nukąsta vis dėlto daugiau, negu buvo užmieruota, ir kaltina Maryte.
- Aš, - sako Ladokas, - mačiau, kiek Juzis užmieravo, o tu nukandai daugiau. Tu didelė apžora. Jei kas tau duotų, tai visą baranką prarytum iš karto, visai tu besarmatė. Jeigu man Juzis užmieruotų ir duotų atsikasti, tai aš dar mažiau nukąsčiau, negu užmieruota. Ir tau taip reikėjo padaryti. Juzis, matydamas, kad tu atkandai mažiau, būtų gal vėl tau davęs kąsti, o tu ką padarei?
Aš, tokiu Ladoko sprendimu patenkintas, duodu ir jam kąsti, atmieravęs kiek didesnį gabaliuką kaip Marytei. Ladokas nukanda šiapus ženklo, rodo Marytei ir kitiems vaikams. Byla išspręsta. Martytė susigėdo, verkia.