Kiek vagies (gali būti) leidykloje „Briedis“?
Viešos vietos jau tokios, kad kartą palikęs automobilį gali ir neberast - ims kas nors ir „pasiskolins“. Kad ir knygelėms po miestą išvežioti. Būna. Rečiau pasitaiko, jog šitoks „vagies šmotas“ (kaip jį be abejonių pavadintų mano amžinatilsi močiutė), manytų, kad tokiam „skolinimuisi“ įteisinti visai pakaks mažučio užrašo kažkur galinio lango kamputyje - „Jei automobilio savininkas pareikš savo teises, įvykdysiu visus pagrįstus jo reikalavimus.“
Ką jis ten žada įvykdyti ir kas jam pasirodys pagrįsta, o kas ne - telieka ūkanose. Pagaliau tai ir ne „vagies šmotui“ spręsti.
Svarbiau, kad su panašiais užrašais „važinėja“ daugelis leidyklos „Briedis“ knygų. Todėl pamėginus atsakyti į teksto pavadinimą/klausimą, tektų pripažinti galimybę, kad vagies ten gali būti bet kiek.*
------
*Arba maždaug tiek, kiek jo reikia paimti iš interneto fotografiją, pašalinti ją saugančius ženklus ir publikuoti knygoje kaip savą.
------
Klausimai apie galimą vagystę išties kilo, ir ne vienam žmogui, reginčiam stebėtiną gausybę menkos raiškos fotografijų, kuriomis savo leidžiamas karo istorijos knygas nešykštėdamas prikimšo „Briedis“.
Tokiai iliustracijų gausai būtų tik nuoširdi pagarba, juk retas leidėjas gali leisti sau tokią gausą - istorinės fotografijos paprastai brangokos. Testebina, kad „Briedžio“ iliustracijos tokios jau prastos, lyg būtų... tiesiog surinktos iš interneto. Dar keisčiau, kad leidykla, užuot nurodžiusi šių fotografijų šaltinius, teprisidengia blyškiu figos lapeliu - smulkiu droviu sakinuku knygos gale, jog: „Jei iliustracijų autoriai pareikštų savo teises, esame pasirengę vykdyti visus pagrįstus reikalavimus.“**
Sakinukas smulkus, bet brūkštelta stipriai.
Juk tai ne kas kita, kaip prisipažinimas - kad, tiesą sakant, leidykla panaudojo iliustracijas be autorių ir savininkų žinios. O Lietuvių kalbos žodyne tokie veiksmai (t.y. - 1) „slapta savintis svetimą turtą“ 2) „be leidimo, neteisėtai (ppr. slapta) ką nors (svetimo) imti...“) vadinami vogimu.
Trikdo tik akiplėšiškumas - leidykla skelbiasi esanti pasirengusi kažką vykdyti, jei tik kas bus pareikšta. Žinoma, jei reikalavimai bus pagrįsti. Ar pagrįsti nuspręs vis ta pati leidykla.
Be to, „Briedžių“ manymu iliustracijų autoriai (autoriai! žinant, kad fotografuota II-ojo pasaulinio karo metais, dauguma jų po velėna, o likę pakruta sunkokai) matyt privalo būti nemenkais ekstrasensais: kažkaip pajusti - sužinoti, kad tolimoje Lietuvoje kažkas teikėsi panaudoti jų karo meto fotografijas. Ir skubėti teikti (pagrįstus) reikalavimus.
Bet aukso raidėmis ore kabo leidyklos viltis, kad jokie autoriai nieko taip ir nepareikš, tad toji knygos gale smulkutėmis raidėmis išreikšta parengtis tėra šiaudinė butaforija. Gal skirta sąžinei nuraminti.
Tokių figos lapų priklijuota ne vienoje, ir ne dviejose „Briedžio“ knygose . Ir matyt ne vienas istorijos tyrinėtojas - kolekcionierius jose aptiko savo įsigytų fotografijų. Pvz., ne vieną savo kolekcijos fotografiją „Briedžio“ knygose rado rusų karo istorijos tyrinėtojas Maksimas Kolomijecas, kurio apie tokią fotografijų „panaudą“ minėta leidykla, žinoma, neinformavo.
Belieka tikėtis, kad bent „Briedžio“ leidžiamų knygų autoriai ar jų teisių atstovai informuojami apie išleidimo faktą. O ką, nebūtų nuostabu vieną dieną kokios knygelės gale pamatyti užrašą „Jei knygos autorius pareikštų savo teises, esame pasirengę vykdyti visus pagrįstus reikalavimus.“
Na, bet visa tai pamąstymai, o kalbant konkrečiai tai turiu garbės pats kolekcionuoti karo metų Lietuvos fotografijas. Ir taip, atspėjote - vieną dieną, vartydamas „Briedžio“ leistus vokiečių pėstininko atsiminimus, pastebėjau porą savo kolekcijos fotografijų, kadais (2011 m.) už nemažus pinigus pirktų ebay aukcione. Štai tuomet, bent jau man, retorinis klausimas gavo visai konkretų atsakymą.
Sutapo visi kiekvienos iš knygoje publikuotų ir mano turimų nuotraukų smulkūs defektai - įbrėžimai, taškeliai ir pan. Kažkokiu stebuklingu būdu neliko tik fotografijas nuo kopijavimo saugančių ženklų, kuriais jas paprastai aukcionuose saugo pardavėjai. Kolekcionavimas - nepigus malonumas, bet paprastai neprieštarauju, kai šiomis nuotraukomis ar iliustracijomis istorijos entuziastai dalinasi internete nekomerciniais tikslais. Bet visai kitas dalykas, kai tą daro pelno siekiančios komercinės įmonės - ir taupo savo sąnaudas kitų žmonių sąskaita.