Kaip karalius Vladislovas (III-iasis) galvą palydėjo
Jau pasirodžiusioje naujutėlėje "Iliustruotoje istorijoje" - pasakojimas apie vyriausiąjį Jogailos sūnų Vladislovą. Šis augo nelaimingas - nuo vaikystės buvo tik patarėjų - vyskupų, kardinolų, didikų - valios vykdytoju. Be to, "pačiam gyvenimo pavasaryje (jam buvo 15) spiriamas vesti 30-metę (tais laikais vertinta kaip "senstelėjusią moterį") Vengrijos karalienę (tai pasibaigė karu). Beje, likimo ironija - jis ir pats gimė iš 59-erių Jogailos ir 15-kmetės Sofijos Alšėniškės santuokos.
Taigi, nelaimingas, bet apie riterio šlovę svajojęs jaunas Lenkijos ir Vengrijos karalius pirmą savarankišką sprendimą priėmė netinkamu metu - įnirtingame kryžiuočių mūšyje su turkais 1444 m. ties Varna (Bulgarija).
Atrodė, kad krikščionys laimės - turkai traukėsi, bet kautynėse kryžiuočiams vadovavęs patyręs vengrų karvedys Janos Hunyadi trumpam paliko karalaitį vieną (Hunyadžiui reikėjo skubiai spręsti netikėtą problemą krikščionių riterių žirgai pasibaidė nematytų gyvulių - kupranugarių). Tai buvo lemtinga klaida, vėliau pabrėžta ir lenkų kronikininko Jano Długoszo: „Karo amatą išmanantys žmonės kalba, kad katastrofos priežastis buvo vienumoje paliktas karalius Vladislovas.“
O ką gi tokio sugebėjo iškrėsti karalaitis ir kuo turkai iškimšo jo galvą, sužinosite paskaitę "Iliustruotąją"...;)
Gaila, dėl tradicinės vietos stokos netilpo pastabos apie skambią pastarais metais kriptoistorinę versiją, kad Vladislovas esą išsigelbėjo, nugyveno atsiskyrėlišką gyvenimą Portugalijos Madeiros saloje ir buvo ne kas kitas kaip Kristupo Kolumbo senelis. Be abejo, tai nesąmonė, paremta, daugeliu atveju keistoku teiginiu, kad "karaliaus kūno mūšio lauke nerado". Kadgi rado - turkai.
Tie krikščionys, kurie išnešė sveiką kailį nelabai turėjo galimybių jo ieškoti. Tuo tarpu reikšmingą karaliaus kūno dalį - galvą - mūšio lauke atpažino į turkų rankas pakliuvę kryžiuočių belaisviai. O ir serbų kronika liudija, kad turkams tikrai teko regėti nukauto valdovo kūną: „Karaliaus Vladislovo viena kelnių pusė buvo raudona, o kita juoda ir todėl sultono dvariškiai keletą metų, šiai pergalei atminti nešiojo tokių spalvų drabužius.“
Tekstą, gi, pailiustruosiu spalvingu dailininko Stanislawo Chlebowskio XIX a. paveikslu, vaizduojančiu mūšio akimirkas netrukus po jaunojo karaliaus (vaizduojamo šviesiaplaukiu, kas istoriškai neteisinga) žūties. Dešinėje - turkai varo į vergiją sukaustytus krikščionių belaisvius, paveikslo centre - triumfuojantis sultonas, ranka rodantis ne tiek į trofėjinę lenkų vėliavą, kiek į ant ieties pamautą taikos sutartį su lenkų karaliumi, kurią pastarasis išdavikiškai sulaužė, įsibrovęs su kryžiuočiais į Osmanų valdas. Na ir - galvą Vladislovui III besiruošiantis kirsti janyčaras. Centre matyti ir paskutinės karaliaus atakos kelias, nuklotas lavonais. Tolumoje - Varnos tvirtovė ir Juodosios jūros Varnos įlanka. Vikipedija.