Lengvosios kavalerijos brigados ataka žurnale "Verslo klasė"
Šviežiausioje "Verslo klasėje" - ir mano tekstas apie koalicinį europiečių (ir turko-osmanų) pasikapojimą su vienu plėšriu kaimynu vienam kurortiniam pusiasalyje.
O kalbant trumpai ir paprastai - apie XIX-ojo a. Krymo karą. Jo šūviai vakariečių kultūroje iki šiol aidi vaizdingais posakiais: "lengvosios kavalerijos brigados ataka", "plona raudona linija", "Mirties slėnis" ar "Mirties slėnio fotografijos". Turėjo, turėjo ten galvas padėt ir nemažai lietuvių, bet kol kas duomenų apie tai nėra.
Žurnale, beje, rasite ir maumaz strp. apie teisinius šių dienų Krymo konflikto aspektėlius.
O dabar tradicinis skanumynas, vienas karo epizodų, dar ir šiandien spaudžiantis karčiai britišką ašarą romantiškų mėsmalių mėgėjams.
------------
1854 m. spalio 17 d. sąjungininkai (britai-prancūzai-turkai) apsiautė Sevastopolį. Spalio 25 d. apie 25 tūkst. rusų karių pamėgino iš išorės pralaužti apsupties žiedą, netikėtai užpuolę 4500 britų karių stovyklą ties Balaklava. Tada ir nutiko...
Lengvosios kavalerijos brigados ataka
1854 m. spalio 25 d. įvykusio Balaklavos mūšio metu britų armijos vadas lordas Raglanas (Jamesas H. Somersetas) įsakė Lengvosios kavalerijos brigadai kaktomuša atakuoti rusų artilerijos pozicijas. Somersetą įsiutino gėdingas reginys - jo akivaizdoje triumfuojantys rusai iš užgrobtų redutų tempėsi savo pusėn devynias anksčiau užgrobtas anglų patrankas.
Brigados vadas, lordas Cardiganas (Jamesas T. Brudenellis) mėgino prieštarauti: priešų pozicijos priminė pasagą. Rusų patrankos ir šauliai laukė ne tik priekyje, bet ir lygumą supusiose kalvose. Tad anglai turėjo patekti į tikrą kryžminės ugnies „maišą“. Brudenelliui buvo atsakyta vėliau išgarsėjusia fraze: „neturite pasirinkimo, tik paklusti.“ Tad 11 val. 10 min. Cardiganas karčiai sukomandavo - „atakon!”
„Mūsų kavaleristai išdidžiai prašuoliavo pro šalį; jų amunicija ir ginklai spindėjo ryto saulėje visu gražumu. Mes netikėjome savo akimis! Nejau ši žmonių saujelė nusprendė atakuoti visą, į kovos eiles išsiskleidusią armiją? Deja, taip ir buvo: jų pašėlusi narsa buvo tiek beribė, kad užmiršo savo ištikimiausią palydovę - sveiką protą.“ - šitaip britų karo korespondentas Williamas Russelas aprašė puolimo pradžią. Penki britų kavalerijos pulkai be atodairos pasileido priekin, tiesiai į apstulbusius rusus, kurių vadovybė nusprendė, kad anglai veikiausiai girti. Anglų sąjungininkai irgi buvo apstulbę - „Tai nuostabu, bet šitaip nekariaujama“ - esą pasakė prancūzų generolas Pierre Bosquet.
W. Russelas rašė:„...tegalėjome žiūrėti, kaip mūsų narsuoliai tautiečiai lekia į mirties glėbį. Iš 1200 jardų visa priešo baterijų linija - trisdešimt geležinių nasrų - išleido dūmų ir ugnies srautą... Iš flangų į juos šaudė ant kalvų abipus slėnio įrengtos baterijos; iš priekio pasitiko šautuvų salvės.“
Neįtikėtina, tačiau bebaimiams britams per kulkų ir kartečės lietų pavyko prasiveržti iki rusų patrankų, iškapoti artileristus, priversti bėgti kazokų pulką. Bet, susikirtę su dar trim rusų kavalerijos pulkais, jie ir patys turėjo trauktis. Pakeliui „išblaškę tartum šieno kupetą“ anglai prasiveržė pro kelią mėginusius užtverti rusų pėstininkus. Jau atrodė, kad avantiūra baigsis laimingai, bet: „Ir čia juos - praradusius rikiuotę...nušlavė ant kalvos buvusių baterijų flanginė ugnis... 11 val. 35 min. prieš prakeiktas maskvėnų patrankas nebeliko jokių britų kareivių, išskyrus mirusius ir mirštančius.“
Iš 670 atakoje dalyvavusių britų kavaleristų tegrįžo maždaug kas antras, buvo prarasta iki 500 žirgų. Puolime galvas paguldė daugelis britų aristokratų (brigada buvo elitinė), tarp jų ir vienas Winstono Churchillio protėvių. Vietovę britai praminė „Mirties slėniu“, o pati ataka tapo bendriniu beprotiškos narsos ir beprasmio heroizmo simboliu.
Iliustracija
Lengvosios kavalerijos brigados ataka - Williamo Simpsono paveikslas, 1855 m., JAV nacionalinė biblioteka
O kalbant trumpai ir paprastai - apie XIX-ojo a. Krymo karą. Jo šūviai vakariečių kultūroje iki šiol aidi vaizdingais posakiais: "lengvosios kavalerijos brigados ataka", "plona raudona linija", "Mirties slėnis" ar "Mirties slėnio fotografijos". Turėjo, turėjo ten galvas padėt ir nemažai lietuvių, bet kol kas duomenų apie tai nėra.
Žurnale, beje, rasite ir maumaz strp. apie teisinius šių dienų Krymo konflikto aspektėlius.
O dabar tradicinis skanumynas, vienas karo epizodų, dar ir šiandien spaudžiantis karčiai britišką ašarą romantiškų mėsmalių mėgėjams.
------------
1854 m. spalio 17 d. sąjungininkai (britai-prancūzai-turkai) apsiautė Sevastopolį. Spalio 25 d. apie 25 tūkst. rusų karių pamėgino iš išorės pralaužti apsupties žiedą, netikėtai užpuolę 4500 britų karių stovyklą ties Balaklava. Tada ir nutiko...
Lengvosios kavalerijos brigados ataka
1854 m. spalio 25 d. įvykusio Balaklavos mūšio metu britų armijos vadas lordas Raglanas (Jamesas H. Somersetas) įsakė Lengvosios kavalerijos brigadai kaktomuša atakuoti rusų artilerijos pozicijas. Somersetą įsiutino gėdingas reginys - jo akivaizdoje triumfuojantys rusai iš užgrobtų redutų tempėsi savo pusėn devynias anksčiau užgrobtas anglų patrankas.
Brigados vadas, lordas Cardiganas (Jamesas T. Brudenellis) mėgino prieštarauti: priešų pozicijos priminė pasagą. Rusų patrankos ir šauliai laukė ne tik priekyje, bet ir lygumą supusiose kalvose. Tad anglai turėjo patekti į tikrą kryžminės ugnies „maišą“. Brudenelliui buvo atsakyta vėliau išgarsėjusia fraze: „neturite pasirinkimo, tik paklusti.“ Tad 11 val. 10 min. Cardiganas karčiai sukomandavo - „atakon!”
„Mūsų kavaleristai išdidžiai prašuoliavo pro šalį; jų amunicija ir ginklai spindėjo ryto saulėje visu gražumu. Mes netikėjome savo akimis! Nejau ši žmonių saujelė nusprendė atakuoti visą, į kovos eiles išsiskleidusią armiją? Deja, taip ir buvo: jų pašėlusi narsa buvo tiek beribė, kad užmiršo savo ištikimiausią palydovę - sveiką protą.“ - šitaip britų karo korespondentas Williamas Russelas aprašė puolimo pradžią. Penki britų kavalerijos pulkai be atodairos pasileido priekin, tiesiai į apstulbusius rusus, kurių vadovybė nusprendė, kad anglai veikiausiai girti. Anglų sąjungininkai irgi buvo apstulbę - „Tai nuostabu, bet šitaip nekariaujama“ - esą pasakė prancūzų generolas Pierre Bosquet.
W. Russelas rašė:„...tegalėjome žiūrėti, kaip mūsų narsuoliai tautiečiai lekia į mirties glėbį. Iš 1200 jardų visa priešo baterijų linija - trisdešimt geležinių nasrų - išleido dūmų ir ugnies srautą... Iš flangų į juos šaudė ant kalvų abipus slėnio įrengtos baterijos; iš priekio pasitiko šautuvų salvės.“
Neįtikėtina, tačiau bebaimiams britams per kulkų ir kartečės lietų pavyko prasiveržti iki rusų patrankų, iškapoti artileristus, priversti bėgti kazokų pulką. Bet, susikirtę su dar trim rusų kavalerijos pulkais, jie ir patys turėjo trauktis. Pakeliui „išblaškę tartum šieno kupetą“ anglai prasiveržė pro kelią mėginusius užtverti rusų pėstininkus. Jau atrodė, kad avantiūra baigsis laimingai, bet: „Ir čia juos - praradusius rikiuotę...nušlavė ant kalvos buvusių baterijų flanginė ugnis... 11 val. 35 min. prieš prakeiktas maskvėnų patrankas nebeliko jokių britų kareivių, išskyrus mirusius ir mirštančius.“
Iš 670 atakoje dalyvavusių britų kavaleristų tegrįžo maždaug kas antras, buvo prarasta iki 500 žirgų. Puolime galvas paguldė daugelis britų aristokratų (brigada buvo elitinė), tarp jų ir vienas Winstono Churchillio protėvių. Vietovę britai praminė „Mirties slėniu“, o pati ataka tapo bendriniu beprotiškos narsos ir beprasmio heroizmo simboliu.
Iliustracija
Lengvosios kavalerijos brigados ataka - Williamo Simpsono paveikslas, 1855 m., JAV nacionalinė biblioteka