Lietuviškas žvilgsnis į dangų Raseinių apylinkėse
Vasario 16-ąją dažnai prisimenami žmonės vienu ar kitu metu nesuvirpėję, iškėlę Trispalvę, kai kiti nelaukė, nepasitraukę, kai šonan smuko aplinkiniai. Nedidelė dalis jų, pelnytai ar nepelnytai yra žinomi ir nuglostyti, bet didesnė - kažkur istorijos, karo ir pokario mėsmalėse pražuvę eiliniai, kuriuos vargu ar kas kada atras ir pagerbs.
Iš tokių man, bent pernai, įspūdį paliko viena karo metų aerofotografija Raseinių apylinkėse 1944-ųjų rugpjūtį.
Kai dangus maišėsi su žeme, kai dėl miesto atakose ir kontratakose pjovėsi sovietų ir vokiečių tankistai, o iš dangaus š perdžiūvusius laukus purpčiojo pašauti lėktuvai... Kažkur netoliese, stūksojo kukli sodybėlė, kurios kieme į dangų, prisimerkę, žvelgė Gedimino stulpai.
Sodybos šeimininkas nebojo nė iš paskutiniųjų į apylinkes nagais-ragais įsikibusių vokietukų, nė iš rytų atgurmančių sovietų, o tiesiog turėjo svajonę, suformuotą, manyčiau, gėlių darželyje. Matomą galbūt tik iš oro, bet svajonę apie krašto ateitį, kurios nepabijojo išreikšti, kai aplink daugelis kasėsi žemėn bunkeriais ar bėgo į miškus, kad pralauktų aršiausias kovas.
Keista, kad nė vokietukai, nė sovietai ten, tiesiog dėl visa ko, nedrėbtelėjo bombos - vargu ar lakūnai galėjo suprasti ką reiškia šis įtartinas simbolis (ženklas priešams - masonai-sekta? - nagi šekit kokią 50 kg skeveldrinę-fugasinę ФАБ-50)
Neaišku kaip susiklostė šių Gedimino stulpų likimas, ką patyrė sodybos šeimininkai, bet pastatai, mažai pakitę išliko iki šių dienų. Tik medžiai užaugo. Šiemet ketinu ten apsilankyti.
Gali būti, kad ten gyvenantys žmonės patys nustebs, išvydę kaip atrodė jų kiemas 1944-aisiais. O gal kaip tik, smulkiai nupasakos, kas, kada ir kaip. Turėtų būti įdomu.
Iš tokių man, bent pernai, įspūdį paliko viena karo metų aerofotografija Raseinių apylinkėse 1944-ųjų rugpjūtį.
Kai dangus maišėsi su žeme, kai dėl miesto atakose ir kontratakose pjovėsi sovietų ir vokiečių tankistai, o iš dangaus š perdžiūvusius laukus purpčiojo pašauti lėktuvai... Kažkur netoliese, stūksojo kukli sodybėlė, kurios kieme į dangų, prisimerkę, žvelgė Gedimino stulpai.
Sodybos šeimininkas nebojo nė iš paskutiniųjų į apylinkes nagais-ragais įsikibusių vokietukų, nė iš rytų atgurmančių sovietų, o tiesiog turėjo svajonę, suformuotą, manyčiau, gėlių darželyje. Matomą galbūt tik iš oro, bet svajonę apie krašto ateitį, kurios nepabijojo išreikšti, kai aplink daugelis kasėsi žemėn bunkeriais ar bėgo į miškus, kad pralauktų aršiausias kovas.
Keista, kad nė vokietukai, nė sovietai ten, tiesiog dėl visa ko, nedrėbtelėjo bombos - vargu ar lakūnai galėjo suprasti ką reiškia šis įtartinas simbolis (ženklas priešams - masonai-sekta? - nagi šekit kokią 50 kg skeveldrinę-fugasinę ФАБ-50)
Neaišku kaip susiklostė šių Gedimino stulpų likimas, ką patyrė sodybos šeimininkai, bet pastatai, mažai pakitę išliko iki šių dienų. Tik medžiai užaugo. Šiemet ketinu ten apsilankyti.
Gali būti, kad ten gyvenantys žmonės patys nustebs, išvydę kaip atrodė jų kiemas 1944-aisiais. O gal kaip tik, smulkiai nupasakos, kas, kada ir kaip. Turėtų būti įdomu.