Ožekšnis liepsnoja
Savaitgalį pasilankiau tėviškėj - regėjau pusiau apleistose ganyklose smaugikinių šeimos (Celastraceae) europinį ožekšnį liepsnojant. Gamta jau aiškiai rimsta miršta, kuičiasi, patogiau taisydamasi po storesnėm rudeninėm antklodėm. Mėgiamiausias metas atostogom,gaila, kad ne šiemet.
Pavaikščiojau ir panemunių kalvom, kur vietomis skvarbesnė akis nesunkiai pastebės 1914-ųjų rugsėjo (ar 1915-ųjų vasaros) rusų apkasus. Ir bekryžį paminklą (ką darysi, kaime metalo reikia), lėtai verčiama besistiebiančio medžio šaknų. Žymi bendrą kapą 200 (veikiausiai ir 100 nėr, nors spaudoje 1914-ųjų rudenį skambėjo ir 2, net - 20 tūkst.) kaizerio kareivių ir nežinomam skaičiui rusų, susikibusių durtuvais pontoninio tilto vidury ir perskirtų tik artilerijos ugnies. O dabar, po šimtmečio, iš jų teliko tiek žymės - bekrintanti granitinė paminklo liekana. Laikas nudilina.
Užlipau ir ant senųjų miestelio žydų kapinių - gaila, vėlokai vakarop.
Viskas kaip buvę - viena gražesnių Seredžiaus vietų - deja, ir tradicinė vietos girtuoklėlių gulykla.
Paskaičiavau - "vakaronės" dozė - du bambaliai "Gaspadoriaus", pakelis "Bond", keturi Švyturio "Stipriausio" ir pora "Forto" - maždaug už 30 Lt žmonės pauliojo. Bet čia jau vidutiniokų, "pacanų" klasė, kurios pora atstovų šūkaliojo ir skėtriojosi ir prie netoliese esančio šviežio paminklo Palemonui. Kurio papėdėje irgi jau spėjo susikaupti nemažas skarbonkių kilimas. Pabendravom - žmonės nesigynė esą serediškiai, bet skundėsi, kad nėra šiukšliadėžės, kitaip jie... Ir šypsodami pažadėjo nebešiukšlinti. Mieli jaunuoliai.
