Lietuviškos viduramžių prerijos: pasienio plėšeikų karai
Šviežiai pasirodančiame 2012-ųjų "Verslo klasės" numeryje grįžtu prie Viduramžių Lietuvos karų temos, tekstas vadinasi "Purvinieji pasienio karų herojai". Buvo tokių užtektinai iš abiejų pusių - tiek kryžiuočių, tiek lietuvių, dabar jiems skiepijamas "plėšeikų" terminas. Gaila, plėšeikų nuotykius teko stipriai trumpinti (palikau tik ryškiausius), bet... skaitykit.
Bonusui dar pridedu tradiciškai į žurnalą netilpusį info-bloką apie teritoriją (savotišką "miško preriją", skyrusią
Lietuvos ir Ordino valdas), kurioje dažniausiai ir vyko "krikščionių kaubojų" ir "pagonių indėnų" susirėmimai. Ji vadinosi dykra.
Štai taip ji galėjo atrodyti kokiam nors karžygiui Surminui niauriai žvelgiant nuo Veliuonos kuorų į kitą Nemuno pusę. Iš tokios tankmės gali laukti bet ko!
---------
Priemonių karuose su pagoniais nesirinkęs Kryžiuočių Ordinas prieš baltų gentis noriai siundė ir profesionalių galvažudžių - „krikščioniškųjų plėšikų“ būrius. XIII a. tarp tokių ypač garsėjo Martyno iš Golino ir jo bendrų: sembo Konrado Velnio, Kudaro iš Sūduvos, pagudėno Nakaimo ir kažkokio Štaubemelio gauja. Plėšikų lizdas buvo nedidelė Conowedito pilaitė Karaliaučiaus pašonėje. Kruvinus gaujos „žygdarbius“ priešų žemėse kai kurie tyrinėtojai prilygina garsiojo anglų Robino Hoodo būrio nuotykiams.
-------
Dykra - rūsčioji „niekieno žemė“
Dykra vadinta tarp kariaujančių Lietuvos ir Kryžiuočių Ordino nusidriekusi beveik negyvenamų žemių juosta, vokiečių praminta Wildnis.
Žemaitijos ir Aukštaitijos šiaurėje dykra skyrė lietuvius nuo Livonijos, o Žemaitijos vakaruose ir Užnemunėje - nuo Prūsijos. Nuožmėjant kryžiuočių kovoms su lietuviais, dykra plėtėsi ir dešiniam Nemuno krante.
Manoma, kad dykros plotis Suvalkijoje (buvusiose sūduvių, nadruvių, skalvių žemėse) siekė apie 150 km, o Žemaitijoje - 60 km.
Gerus porą šimtmečių, XIII-XIV a. tai buvo savotiška „niekieno žemė“, susiformavusi dėl nesiliaujančių kovų pražuvus ar pasitraukus minėtų teritorijų gyventojams. Vėl pamažu ji buvo apgyventa tik XV-XVI a.
Žinantys į ką pavirsta porą dešimtmečių neprižiūrėtas lygus laukas, įsivaizduos kokiais nepraeinamais brūzgynais apžėlė šios savotiškos „Laukinių Rytų prerijos“. To sulaukėjusio miškų ir pelkių krašto ramybę tedrumsdavo pro brūzgynus besibraunantys kariai. Retsykiais čia pasirodantys medžiotojai, arkliaganiai turėdavo nuolat saugotis priešų.
Būtent dykrose ir jų artimiausiose apylinkėse virė „mažasis pasienio karas“, kuriame nuolat nuožmiai susiremdavo savo valdas patruliuojančių lietuvių-kryžiuočių žvalgų būriai.
Rūsčiausiu išbandymu dykra tapdavo po pralaimėjimo priešų krašte atsitraukiančios kariuomenės likučiams. Tuomet ji virsdavo savotišku nekropoliu, kurio tankmėje atilsį rado ne vienas žaizdotas, žirgą, jėgas ir viltį sugrįžti namo praradęs nelaimėlis.
Aprašinėdamas lietuvių 1311 m. pralaimėtą Voplaukio mūšį, Petras iš Duisburgo piktdžiugiškai pastebėjo, kad išvengę vokiečių kalavijų vėliau „...išmirė dykrose badu ar iš sielvarto išsikarstė.“
Patiems kryžiuočiams dykra taip pat nesišypsojo. Kai 1314 m. rugsėjį vokiečiai pamėgino užimti Gardino pilį, šios vadas Dovydas nesiveldamas į kautynes tiesiog sunaikino dviejose dykros vietose paliktas ordino karių maisto atsargas. Tad atsitraukimas virto bado odisėja, aprašyta to paties Duisburgo - „...kai kurie iš bado suvalgė savo arklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pasilpusių nuo alkio nusigalavo, kai sugrįžo namo...“
1377-aisiais, vieno iš kryžiuočių žygių į Lietuvą metu dykroje pabuvojo ir žinomas austrų heroldas Peteris Suchenwirtas. Sulaukėjęs kraštas padarė įspūdį atėjūnų poetui, garsiai besistebėjusiam, kad net Vengrijoje tokių neregėjęs:
Tos pelkės - didelė kliūtis.
Kariai ne kartą metės ten
Tai dešinėn, tai vėl kairėn,
Tai šoko, tai vėl krito, lenkės.
Ne vieną griebė šakos tankios,
Apykaklėn jam įsikibę.
----------
Bonusui dar pridedu tradiciškai į žurnalą netilpusį info-bloką apie teritoriją (savotišką "miško preriją", skyrusią
Lietuvos ir Ordino valdas), kurioje dažniausiai ir vyko "krikščionių kaubojų" ir "pagonių indėnų" susirėmimai. Ji vadinosi dykra.
Štai taip ji galėjo atrodyti kokiam nors karžygiui Surminui niauriai žvelgiant nuo Veliuonos kuorų į kitą Nemuno pusę. Iš tokios tankmės gali laukti bet ko!
---------
Priemonių karuose su pagoniais nesirinkęs Kryžiuočių Ordinas prieš baltų gentis noriai siundė ir profesionalių galvažudžių - „krikščioniškųjų plėšikų“ būrius. XIII a. tarp tokių ypač garsėjo Martyno iš Golino ir jo bendrų: sembo Konrado Velnio, Kudaro iš Sūduvos, pagudėno Nakaimo ir kažkokio Štaubemelio gauja. Plėšikų lizdas buvo nedidelė Conowedito pilaitė Karaliaučiaus pašonėje. Kruvinus gaujos „žygdarbius“ priešų žemėse kai kurie tyrinėtojai prilygina garsiojo anglų Robino Hoodo būrio nuotykiams.
-------
Dykra - rūsčioji „niekieno žemė“
Dykra vadinta tarp kariaujančių Lietuvos ir Kryžiuočių Ordino nusidriekusi beveik negyvenamų žemių juosta, vokiečių praminta Wildnis.
Žemaitijos ir Aukštaitijos šiaurėje dykra skyrė lietuvius nuo Livonijos, o Žemaitijos vakaruose ir Užnemunėje - nuo Prūsijos. Nuožmėjant kryžiuočių kovoms su lietuviais, dykra plėtėsi ir dešiniam Nemuno krante.
Manoma, kad dykros plotis Suvalkijoje (buvusiose sūduvių, nadruvių, skalvių žemėse) siekė apie 150 km, o Žemaitijoje - 60 km.
Gerus porą šimtmečių, XIII-XIV a. tai buvo savotiška „niekieno žemė“, susiformavusi dėl nesiliaujančių kovų pražuvus ar pasitraukus minėtų teritorijų gyventojams. Vėl pamažu ji buvo apgyventa tik XV-XVI a.
Žinantys į ką pavirsta porą dešimtmečių neprižiūrėtas lygus laukas, įsivaizduos kokiais nepraeinamais brūzgynais apžėlė šios savotiškos „Laukinių Rytų prerijos“. To sulaukėjusio miškų ir pelkių krašto ramybę tedrumsdavo pro brūzgynus besibraunantys kariai. Retsykiais čia pasirodantys medžiotojai, arkliaganiai turėdavo nuolat saugotis priešų.
Būtent dykrose ir jų artimiausiose apylinkėse virė „mažasis pasienio karas“, kuriame nuolat nuožmiai susiremdavo savo valdas patruliuojančių lietuvių-kryžiuočių žvalgų būriai.
Rūsčiausiu išbandymu dykra tapdavo po pralaimėjimo priešų krašte atsitraukiančios kariuomenės likučiams. Tuomet ji virsdavo savotišku nekropoliu, kurio tankmėje atilsį rado ne vienas žaizdotas, žirgą, jėgas ir viltį sugrįžti namo praradęs nelaimėlis.
Aprašinėdamas lietuvių 1311 m. pralaimėtą Voplaukio mūšį, Petras iš Duisburgo piktdžiugiškai pastebėjo, kad išvengę vokiečių kalavijų vėliau „...išmirė dykrose badu ar iš sielvarto išsikarstė.“
Patiems kryžiuočiams dykra taip pat nesišypsojo. Kai 1314 m. rugsėjį vokiečiai pamėgino užimti Gardino pilį, šios vadas Dovydas nesiveldamas į kautynes tiesiog sunaikino dviejose dykros vietose paliktas ordino karių maisto atsargas. Tad atsitraukimas virto bado odisėja, aprašyta to paties Duisburgo - „...kai kurie iš bado suvalgė savo arklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pasilpusių nuo alkio nusigalavo, kai sugrįžo namo...“
1377-aisiais, vieno iš kryžiuočių žygių į Lietuvą metu dykroje pabuvojo ir žinomas austrų heroldas Peteris Suchenwirtas. Sulaukėjęs kraštas padarė įspūdį atėjūnų poetui, garsiai besistebėjusiam, kad net Vengrijoje tokių neregėjęs:
Tos pelkės - didelė kliūtis.
Kariai ne kartą metės ten
Tai dešinėn, tai vėl kairėn,
Tai šoko, tai vėl krito, lenkės.
Ne vieną griebė šakos tankios,
Apykaklėn jam įsikibę.
----------