Apie naminę... taboką. Jos rūkorius ir tabako sindikatininkus
Sultingesnės iliustracijos dėmesio pritraukimui. Tiek gašlokos čigonės, tiek nervus raminančio tabako reklamos - iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos senųjų ir retųjų spaudinių skyriaus (dėkui Alvydui Surbliui) .
O ką, įdomi būtų situacija, jei šiandien į tabako rinkoje verdančią legalių-kontrabandinių cigarečių kovą įsimaišytų trečias žaidėjas - naminė taboka. Mat tarpukario Lietuvoje rūkalų kontrabanda nors, aišku, ir egzistavo, nė iš tolo nebuvo pasiekusi tokių mastų kaip dabar (na, rūkorių buvo mažiau irgi), kontrabandos "karaliumi" tada buvo spiritas.Viskas dėlto, jog didžioji dalis, nesukdama galvos dūmijo darže augintą tabaką.
Tiesa, kai dėl susikūrusio tabako sindikato dar daugiau sumažėjo rūkančių "fabričnus" papirosus (jais paprastai savo statusą demonstruodavo kaimo elitas, miestiečiai) valdžia sumojo, kad neblogai būtų (ne, anaiptol ne tramdyti sindikatininkus):
---------------------------
Regėdama, jog „fabričnų“ tabako gaminių vartojimas krašte nesulaikomai mažėja, valdžia karštligiškai ieškojo priemonių kaip padidinti pajamas. Ir, kaip dažnai nutinka kliuvo silpnesniems. Užuot tramdę magnatus, valdininkai užsimojo priversti kaimiečius liautis augintis ir rūkyti „daržinę taboką“.
1934 m. kovą žaibu nugriaudėjo žinia, kad vyriausybė priėmusi „naują akcizų įstatymą“, įsigaliosiantį liepą, pagal kurį tabaką bus galima auginti tik ne mažesniais nei 500 kv metrų sklypais. Auginti tabaką greta kitų augalų, daržovių, bulvių - draudžiama. Užaugintą derėsią laikyti nuosavuose sandėliuose, bet tik iki spalio 15 d. Nespėję iki tol jo parduoti saviems ar užsienio fabrikams privalės patys ir sunaikinti. Bandantys nesilaikyti įstatymo, „...turės įvairių nesusipratimų su akcizo priežiūros valdininkais.“
----------------------------
...ką į tai atsakė tarpukario pypkoriai paskaitysite naujojoje "Verslo klasėje" (ten bus straipsnis apie tabako sindikato karus su valdžia ir rūkoriais tarpukaryje).
Aš gi tepridursiu pasakojimą apie naiminės tabokos auginimą Lietuvos kaime. Paklausinėjau tėvuko.
Gaila tik vėliau teturėjau galimybę paklausinėt ir močiutės, ji pridėjo įdomių smulkmenų (kad susuktą taboką kartais sulaistydavo degtine, o tabokinėm naudojo ne tik avino, bet ir ožių mašneles).
-----------------
„Kaime visi rūkė tik naminę taboką“ - apie prieškario (ir pokario) rūkorių įpročius Raseinių apylinkėse pasakoja Povilas Kulikauskas. Sėklų ir rūkomojo popieriaus parsiveždavo iš Tilžės, kiekvienas ūkininkas girdavo savo rūšį, mainydavosi sėklomis. Žemė, kurioje augo tabakas turėjo būti gerai patręšta, paprastai naudodavo perpuvusį mėšlą.
(„Taboką geriausia sodinti po burokų, negalima sodinti po dobilų...“ - rekomendavo tarpukario „Lietuvos Ūkininko“ specialistai - „...kvadratiniam metrui krečiama 5 klg. mėšlo ir po 80 gramų pelenų“. Sodinti reikėtų lygiam, nuo stiprių vėjų apsaugotam paviršiuje, pasvirusiame į pietus. Negalima greta kelių, nes dulkės jai labai kenkia. Antrais metais pasodinta toje pat vietoje užauga geriau, nei pirmais.)
Ypač svarbus buvo tabako nuėmimo laikas, augalus kirsdavo tik šeimininkas (su kirvuku ar didesniu peiliu). Geros tabokos požymis buvo tamsūs lapai, „...jei taboka balzgana, tai ne taboka“.
Nukirtę, nešdavo juos ant namo aukšto, sukabindavo pavėsyje ir ten tam tikrą laiką džiovindavo, kad suvystų iš lėto ir „be saulės“. Vėliau, nuėmę tabokos lapus, apipurkšdavo juos vandeniu ir dėdami vieną ant kito, stipriai susukdavo, kad fermentuotųsi. Tokį susuktą ritinį užkišdavo už kraigo.
Vėliau, atsinešę trobon, šitą kokoną su aštriu peiliu smulkiai supjaustydavo į juosteles, primenančias itališkus makaronus. Va tuos „makaronus“ ir rūkydavo: senesni rūkoriai kimšdavo į pypkutes, jaunesni - iš vokiško rūkomojo popieriaus sukdavo suktines, „bankrutkes“. Suktinėms plėšdavo ir laikraščius, net knygų lapus (pagailėdavo tik maldaknygių).
Prisidegdavo, žinoma, ne su degtukais (juos labai taupydavo), o tiesiog nuo ugnies, „šakaliais“ - plonomis eglinėmis šakelėmis. „Pasiima šakaliuką, įkiša į ugnį, užpučia įsidegusį ir leidžia tokį žėruolį ratu aplinkui...“
Tabokos atsargas laikydavo prie diržo, odiniame maišelyje, kuris buvo ne kas kita kaip... avino mašnelė. Mat tuose kraštuose, papjovus aviną, jo mašnelę specialiai išdirbdavo, ištempdavo, įverdavo virvelę, kad užsitrauktų ir, prigrūdę tabokos, užrišdavo. Tokioje „tabokinėje“ machorka išsilaikydavo kvapni ir šviežia it ką tik apdorota. Būdavo ir tabokinių, bet jose machorka galėjo susausėti ar, priešingai, sudrėkti.
Kiek surūkydavo? Kur kas mažiau nei dabar, tada juk ir rūkydavo kitaip, dienos metu „parūkymų“ nebūdavo, šie atėjo madon jau sovietinių kolūkių laikais. Kaimo vyrai rūkydavo vakarais, susirinkę pas kurį iš ūkininkų, sutraukdavo po 1-2 suktines ar pypkutes, kalbėdami apie ūkį ir politiką.
(Anot 1928-ųjų „Lietuvos žinių“ - „...Kryklių kaimo 22 rūkytojai per metus surūko 313 kgr. naminio tabako... ...didžiausias kaimo rūkorius surūko 30 kgr. į metus.“)
Štai kaip pypkę rūkydavo senas kalvis Armoška. Neskubėdamas atsirišdavo kapšiuką, traukdavo taboką - šioji tysdavo kaip makaronai. Kietai pirštais prikimšdavo savo pypkutę, prisidegdavo, porąsyk papteldavo ir... užmiršdavo ją, įsitraukęs į pašnekesį. Po penkių minučių apsižiūrėdavo - ėgi pypkė jau užgesus. Armoška degasi ją iš naujo. Ir taip per vakarą kelis kartus. Vieną pypkę ir teišrūkydavo.
Kol tabako atsargų būdavo gausu, kaimiečiai rūkydavo minkštus lapus. Pavasariop, kai pas daugelį atsargos išsekdavo, į taboką jau imdavo maišyti ir stiebelius, kotelius - „krembliukus“.
Naminė taboka buvo kur kas stipresnė už pirktinę. Tačiau skyrėsi ne tik stiprumu, anot P. Kulikausko, jos - „...net kvapas visai kitoks, kai užrūkydavo - visas kambarys kvepia. Dūmas visai kitoks, kvapnesnis, šviesesnis, ne toks kaip dabar, kai kirvį gali kabinti...“
(Šių dienų rūkoriai, pabandę „užplėšti naminio dūmo“ interneto diskusijose pasakoja, jog net ir surūkius pusę suktinės gali prisireikti prisėsti - „į galvą spiria kaip vodkes puslitris“.)
Auginti naminę taboką Raseinių apylinkėse liautasi apie 1958-uosius, kai suvarė į kolūkius, atėmė žemę. O žmonėms nebe tabakas buvo galvoje - rūpėjo kaip prasimaitinti iš paliktų 50 arų rėželių žemės.