Rudolfas Jurke iš paŠiaulių (1915) ir Jadvyga nuo Maironių (1944)
Ant tos kalvos niekas nepasikeitė - pilka nykuma, kaip ir prieš trejetą metų, kai ten buvau paskutinisyk.
Nors kalvelė nėra tokia jau paprasta - uošvis papasakojo, kad tai piliakalnis, sunaikintas apie 1960-uosius, sovietinio žemės ūkio labui.
Tad vietos pagonys ant jo tebekūrena laužus ir šiom dienom (laužavietę mačiau).
Bet kapą tebeprižiūri, matyt tas pat seniukas, kuris kažkada atrado antkapį, aptvėrė, sukabino tuos kelis akmenis cementu, kaip sugebėjo, net uždegė žvakelę (kažkada). Uždegiau ir aš, Vėlinės juk.
Kiek supratau, tai matyt latvių kilmės leitenantas (?), Rudolfas Jurke, kritęs čia pirmo ar antro mūšio dėl Šiaulių, šio Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos "Stalingrado", metu, 1915-aisiais. Taip ir tebeguli, kojom į Šiaulius, kurie kasmet artėja - miestas pamažu plečiasi į šitas pilkumas.
Kad jau apie paminklus, krito akin dar vienas, kelyje tarp Kelmės ir Tytuvėnų, netoli Maironių. Jau bepralėkęs, stabtelėjau, sugrįžau.
Graži mergelė, kiek įskaičiau užrašą, Jadvyga Šveikauskaitė, "žuvusi, kad mes gyventume".
Sprendžiant iš akies - sovietmečio laikų monumentas, nustebino, kad niekam neužkliuvo. Na, mažumėlę užkliuvo, žemutinis įrašas tapo neįskaitomas, bet padraugavus su internetu radau 1999-ųjų nuotrauką (žr. aukščiau) ir paaiškėjo, kad tai:
- komjaunuolė, Jadvyga Šveikauskaitė, paminklas statytas 1972 m., skulptorius Juozas Liaudanskis, komjaunuolė žuvusi (lyg ir) 1944 04 23 nuo "buržuazinių nacionalistų rankos".
Ką gi, būdavo ir taip.