It saulės blyksnis
...ar koks perlas, eee... tvartelyje, protarpiais vis blyksteli superiniai straipsneliai "Lietuvos žinių" "Mokslo ir mokslininkų" rubrikoje.
Gaila, jog šie problyksniai tokie retoki.
Va, rugsėjo pabaigoje buvo vienas geras apie ganėtinai "linksmų plaučių" mikologus:
http://www.lzinios.lt/lt/2010-09-27/mokslas_ir_mokslininkai/mitu_apie_grybus_netruksta.html
Pas mus kai kas verda ir meškutes. Vokietijoje draudžiama jas valgyti. Prancūzijoje ne vienas mirė apsinuodijęs jomis. Manoma, kad meškučių nuodingosios medžiagos kaupiasi organizme ir nunuodija žmogų tik kai pasiekia tam tikrą koncentraciją. Lietuvoje nusinuodijimų meškutėmis nebuvo. Tad mums, mikologams, kartais reikia spręsti rebusus - jei apsinuodija kitose šalyse, drausti tokiu atveju valgyti, ar ne. Pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo keli mirties atvejai ir nuo žaliuokių (ten augančių, ne atvežtinių). Vėl neaišku, kodėl. Mes jas valgome, nenusinuodijame. Nors biologiniu požiūriu žaliuokė visur yra ta pati žaliuokė.
Ne visos ir musmirės labai nuodingos. Pavyzdžiui, mūsų raudonąsias musmires mėgsta karvės, ožkos. Matyt, jaučia, kad joms jų reikia, gal parazitams žarnyne išnaikinti. Oranžinės spalvos karališkąją musmirę (Amanita caesarea) labai mėgo Romos imperatoriai. Sako, skanus grybas, galime tik apgailestauti, kad pas mus neauga. Tačiau pasitaikydavo, kad ne tos musmirės įmaišydavo - ir imperatoriaus nebėra.
O šiandien labai neblogas apie biofizikus:
http://www.lzinios.lt/lt/2010-10-11/mokslas_ir_mokslininkai/ar_ryziai_protingesni_uz_zmones.html
"Kai pradėta lyginti žmonių, gyvūnų ir augalų genomus, paaiškėjo, kad labai daug kas sutampa. Ir nebūtinai ta rūšis, kuri turi daugiau genų, yra evoliuciškai labiau pažengusi, - pabrėžė mokslininkė. - Pavyzdžiui, tie patys ryžiai turi turbūt dvigubai daugiau genų nei žmogus. Jiems to reikia. Žmonės ir gyvūnai iš tikrųjų labai specializavosi."
Galimas toks palyginimas. Žmonių ir gyvūnų nervų sistemoje informacija sklinda tarsi telefonu - tiksliai iš vieno specifinio taško į kitą, neveikdama pašalinių audinių. Augaluose informacija perduodama visiems audiniams, per kuriuos veikimo potencialas sklinda, - kaip per mikrofoną, kai girdi visi aplinkui.
Augalai dažnai bendrauja per šaknis. Tiesiog jaučia vieni kitų šaknų išskirtas medžiagas. Šaknų pasaulyje, pasak mokslininkės, vyksta labai įdomūs procesai, tik jų dažniausiai nematome. Pavyzdžiui, yra toks augalas Cakila maritima, lietuviškai - pajūrinė stoklė. Jos giminaičiams nereikia konkuruoti dėl šviesos, nes pajūryje šviesos yra daug. Jie konkuruoja dėl drėgmės, tačiau iš tos pačios sėklos išaugusios dvi pajūrinės stoklės leidžia šaknis smėlyje ar žvyre taip, kad viena kitos drėgmės nepaimtų. Tarpusavyje nekonkuruoja, tačiau jei šalia atsirastų iš kitos sėklos ar net kitos rūšies augalas, stengtųsi apaugti jo šaknis, paveržti iš jo drėgmę.
O Valatka savo redakcijos žodyje, žiū, užsimojo prieš sovietmečio nutrijų augintojus, užrašęs juos į dabartinių kontrabandininkų šutvę:
Sluoksnis, paskutiniais okupacijos metais kantriai auginęs nutrijas, stumdęs deficitą prekyboje, atvirai vagiliavęs autoservisuose bei fabrikuose ir sukūręs teorinį pagrindą dabartinei kombinavimo praktikai, atsigavo po nokdauno, į kurį jį buvo pasiuntusi laisvoji rinka su savo prekių gausa. Atsigavo ir dabar išeina į viešumą.Kontrabanda, kasdien užimanti vis didesnę dalį šalies bendrojo vidaus produkto, yra šio sluoksnio gaivintoja.
Keista, kad pamiršo "šiltnamininkus" (mes ir agurkus turgun vežėm, nutrijas auginom) ir kt., kurie sovietmečiu bandė išgyventi ne tik iš algos. Sunkus žmogus.
O šiaip "užmetimas nutrijininkams" man priminė... sovietų kariškių ir jų giminių pokario laiškus iš Lietuvos apie tai koks čia baisus kraštas ir žmonės. Norintys gali paskaityti mano senovinį (2007-ųjų) įrašą apie tai:
Štai viena tokia L. Kotova stebisi lietuvių turtais ir godumu:
Lietuviai gyvena vienkiemiuose, labai gerai. Turi po tris-penkias karves, bet labai godūs. Buvo tokių atvejų, kai užnuodydavo pieną, degtinę ir apskritai visus produktus ir parduodavo. Pas mus jau buvo tokių atvejų - kariai mirtinai apsinuodijo. Gyventi čia labai pavojinga. Jie mūsų labai nekenčia.
Tuo rytinę spaudos apžvalgą baigsime, dėkui už dėmesį.
Gaila, jog šie problyksniai tokie retoki.
Va, rugsėjo pabaigoje buvo vienas geras apie ganėtinai "linksmų plaučių" mikologus:
http://www.lzinios.lt/lt/2010-09-27/mokslas_ir_mokslininkai/mitu_apie_grybus_netruksta.html
Pas mus kai kas verda ir meškutes. Vokietijoje draudžiama jas valgyti. Prancūzijoje ne vienas mirė apsinuodijęs jomis. Manoma, kad meškučių nuodingosios medžiagos kaupiasi organizme ir nunuodija žmogų tik kai pasiekia tam tikrą koncentraciją. Lietuvoje nusinuodijimų meškutėmis nebuvo. Tad mums, mikologams, kartais reikia spręsti rebusus - jei apsinuodija kitose šalyse, drausti tokiu atveju valgyti, ar ne. Pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo keli mirties atvejai ir nuo žaliuokių (ten augančių, ne atvežtinių). Vėl neaišku, kodėl. Mes jas valgome, nenusinuodijame. Nors biologiniu požiūriu žaliuokė visur yra ta pati žaliuokė.
Ne visos ir musmirės labai nuodingos. Pavyzdžiui, mūsų raudonąsias musmires mėgsta karvės, ožkos. Matyt, jaučia, kad joms jų reikia, gal parazitams žarnyne išnaikinti. Oranžinės spalvos karališkąją musmirę (Amanita caesarea) labai mėgo Romos imperatoriai. Sako, skanus grybas, galime tik apgailestauti, kad pas mus neauga. Tačiau pasitaikydavo, kad ne tos musmirės įmaišydavo - ir imperatoriaus nebėra.
O šiandien labai neblogas apie biofizikus:
http://www.lzinios.lt/lt/2010-10-11/mokslas_ir_mokslininkai/ar_ryziai_protingesni_uz_zmones.html
"Kai pradėta lyginti žmonių, gyvūnų ir augalų genomus, paaiškėjo, kad labai daug kas sutampa. Ir nebūtinai ta rūšis, kuri turi daugiau genų, yra evoliuciškai labiau pažengusi, - pabrėžė mokslininkė. - Pavyzdžiui, tie patys ryžiai turi turbūt dvigubai daugiau genų nei žmogus. Jiems to reikia. Žmonės ir gyvūnai iš tikrųjų labai specializavosi."
Galimas toks palyginimas. Žmonių ir gyvūnų nervų sistemoje informacija sklinda tarsi telefonu - tiksliai iš vieno specifinio taško į kitą, neveikdama pašalinių audinių. Augaluose informacija perduodama visiems audiniams, per kuriuos veikimo potencialas sklinda, - kaip per mikrofoną, kai girdi visi aplinkui.
Augalai dažnai bendrauja per šaknis. Tiesiog jaučia vieni kitų šaknų išskirtas medžiagas. Šaknų pasaulyje, pasak mokslininkės, vyksta labai įdomūs procesai, tik jų dažniausiai nematome. Pavyzdžiui, yra toks augalas Cakila maritima, lietuviškai - pajūrinė stoklė. Jos giminaičiams nereikia konkuruoti dėl šviesos, nes pajūryje šviesos yra daug. Jie konkuruoja dėl drėgmės, tačiau iš tos pačios sėklos išaugusios dvi pajūrinės stoklės leidžia šaknis smėlyje ar žvyre taip, kad viena kitos drėgmės nepaimtų. Tarpusavyje nekonkuruoja, tačiau jei šalia atsirastų iš kitos sėklos ar net kitos rūšies augalas, stengtųsi apaugti jo šaknis, paveržti iš jo drėgmę.
O Valatka savo redakcijos žodyje, žiū, užsimojo prieš sovietmečio nutrijų augintojus, užrašęs juos į dabartinių kontrabandininkų šutvę:
Sluoksnis, paskutiniais okupacijos metais kantriai auginęs nutrijas, stumdęs deficitą prekyboje, atvirai vagiliavęs autoservisuose bei fabrikuose ir sukūręs teorinį pagrindą dabartinei kombinavimo praktikai, atsigavo po nokdauno, į kurį jį buvo pasiuntusi laisvoji rinka su savo prekių gausa. Atsigavo ir dabar išeina į viešumą.Kontrabanda, kasdien užimanti vis didesnę dalį šalies bendrojo vidaus produkto, yra šio sluoksnio gaivintoja.
Keista, kad pamiršo "šiltnamininkus" (mes ir agurkus turgun vežėm, nutrijas auginom) ir kt., kurie sovietmečiu bandė išgyventi ne tik iš algos. Sunkus žmogus.
O šiaip "užmetimas nutrijininkams" man priminė... sovietų kariškių ir jų giminių pokario laiškus iš Lietuvos apie tai koks čia baisus kraštas ir žmonės. Norintys gali paskaityti mano senovinį (2007-ųjų) įrašą apie tai:
Štai viena tokia L. Kotova stebisi lietuvių turtais ir godumu:
Lietuviai gyvena vienkiemiuose, labai gerai. Turi po tris-penkias karves, bet labai godūs. Buvo tokių atvejų, kai užnuodydavo pieną, degtinę ir apskritai visus produktus ir parduodavo. Pas mus jau buvo tokių atvejų - kariai mirtinai apsinuodijo. Gyventi čia labai pavojinga. Jie mūsų labai nekenčia.
Tuo rytinę spaudos apžvalgą baigsime, dėkui už dėmesį.