(no subject)
Šeštadienis. Šiandien pusryčiams pasižiūrėjau labai gerą filmą: "Atiduodu tau savo akis" ("Te doy mis ojos", Iciar Bollain, 2003). Filmas gavo 7 Goyos kino apdovanojimus. Nacionalinį ispanų kino apdovanojimą- Goyą, galima prilyginti beveik Oscarui, nes ispanų kinas, mano nuomone, pirmauja Europeje tiek siužetais, tiek režisieriais, tiek aktoriais. Filmas susišlavė svarbiausius apdovanojimus: geriausias filmas, režisieriaus, aktorė ir aktorius. Prie viso to, privalau pridurti, kad Iciar Bollain yra moteris. Šis įterpinys ne tai kad svarbus, bet būtinas.
Taigi. Filmo įvadinė scenoje rodoma, kaip persigandusi ir iš jaudulio virpanti moteris vidury nakties kelia sūnelį, ji rengia ir pabėga iš namų. Prisiglaudusi pas savo seserį, ji bando kabintis į gyvenimą iš naujo. Jos vyras nepalieka jos ramybėje ir vieną pirmųjų vakarų jai išėjus bando priversti ją sugrįžti. Nuo jo smurto ją igelbsti laiptinės durys. Aktorių vaidyba tą akimirką pribloškia. Didelės rudos ir baikščios akys, nuo įtampos ir baimės virpantys veido raumenys, žodžiai ir jėga, mimika ir žvilgsnis. Tą akimirką suvoki, kokį veidą turi baimė.
Su sesers pagalba ji randa darbą ir atranda aistrą muziejams ir menui. Ir tiesiog sužydi. Jos vyras tuo tarpu eina kryžiaus kelius, kad ją susigražintų. Nuolatiniu dėmesiu, pažadais ir dovanomis jis suminkština jos širdį. Užsirašęs į pagalbos grupę smurtaujantiems šeimoje jis stengiasi ją susigražinti. Ir ji suteikia jam dar vieną šansą, nes myli. Ir tiki juo. Labai įdomiai ir dviprasmiškai pateikiamas jųdviejų žaidimas. Gulėdama lovoje, ji jam dovanoja save: akis, nosį, plaukus, pirštų galiukus, rankas... Tai lyg patvirtinimas, kad ji ir pati save laiko jo nuosavybe...
Filmo kulminacija visgi yra ne fizinis smurtas, kaip kad gal buvo laukta visą filmą, tačiau dvasinis. Toje kulminacinėje scenoje, machismo kompleksų kankinamas sutuoktinis pažemina jos esybę. (Lyrinis nukripimas: Nežinau, ilgai svarsčiau kaip įvardinti tai lietuviškai. Man rodos, nėra tokio tikslaus atitikmens. Tuo tarpu vokiškoje Konstitucijos pirmas punktas yra "Die Würde des Menschen ist unantastbar." - Žmogaus garbė, esybė, ego yra neliečiama...) Ji supranta, kad tas jausmas, kurį jis vadina meile, tėra tik nesutramdomas noras kontroliuoti jos gyvenimą. Ir ji atranda savy jėgų padėti tašką.
Iš tiesų tai pasakojimas apie apie vidutinišką ispanų šeimą. Apie moters padėtį Ispanijoje Franco eros metu, kai jos visos užduotys buvo apibrėžiamos trimis žodžiais: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Smurtas šeimoje buvo kasdienybė ir net įstatymu legalizuotas. Deja, jis pasitaiko pernelyg dažnai. Ir deja ne tik post- Franco eros Ispanijoje, o visame pasaulyje. Apie tai nekalbama garsiai. Apie tai tylyma. Nes svarbu ką pagalvos visuomenė. Draugai, kaimynai, bendradarbiai. Visą filmą tapatinausi su ja. O ir kaip kitaip. Taip elgtusi kiekvienas, užaugęs teisingas moralines normas puosėliančioje šeimoje.
Negaliu šio filmo įvertinti balais. Pažiūrėti reikia ir netgi rekomenduojama.
O pabaigai pasakysiu, kad nereikia man siaubo filmų. Užtenka realybės. Ji daug baisesnė už Hollywood'o istorijas. Ir kas visų baisiausia- tikra.
Taigi. Filmo įvadinė scenoje rodoma, kaip persigandusi ir iš jaudulio virpanti moteris vidury nakties kelia sūnelį, ji rengia ir pabėga iš namų. Prisiglaudusi pas savo seserį, ji bando kabintis į gyvenimą iš naujo. Jos vyras nepalieka jos ramybėje ir vieną pirmųjų vakarų jai išėjus bando priversti ją sugrįžti. Nuo jo smurto ją igelbsti laiptinės durys. Aktorių vaidyba tą akimirką pribloškia. Didelės rudos ir baikščios akys, nuo įtampos ir baimės virpantys veido raumenys, žodžiai ir jėga, mimika ir žvilgsnis. Tą akimirką suvoki, kokį veidą turi baimė.
Su sesers pagalba ji randa darbą ir atranda aistrą muziejams ir menui. Ir tiesiog sužydi. Jos vyras tuo tarpu eina kryžiaus kelius, kad ją susigražintų. Nuolatiniu dėmesiu, pažadais ir dovanomis jis suminkština jos širdį. Užsirašęs į pagalbos grupę smurtaujantiems šeimoje jis stengiasi ją susigražinti. Ir ji suteikia jam dar vieną šansą, nes myli. Ir tiki juo. Labai įdomiai ir dviprasmiškai pateikiamas jųdviejų žaidimas. Gulėdama lovoje, ji jam dovanoja save: akis, nosį, plaukus, pirštų galiukus, rankas... Tai lyg patvirtinimas, kad ji ir pati save laiko jo nuosavybe...
Filmo kulminacija visgi yra ne fizinis smurtas, kaip kad gal buvo laukta visą filmą, tačiau dvasinis. Toje kulminacinėje scenoje, machismo kompleksų kankinamas sutuoktinis pažemina jos esybę. (Lyrinis nukripimas: Nežinau, ilgai svarsčiau kaip įvardinti tai lietuviškai. Man rodos, nėra tokio tikslaus atitikmens. Tuo tarpu vokiškoje Konstitucijos pirmas punktas yra "Die Würde des Menschen ist unantastbar." - Žmogaus garbė, esybė, ego yra neliečiama...) Ji supranta, kad tas jausmas, kurį jis vadina meile, tėra tik nesutramdomas noras kontroliuoti jos gyvenimą. Ir ji atranda savy jėgų padėti tašką.
Iš tiesų tai pasakojimas apie apie vidutinišką ispanų šeimą. Apie moters padėtį Ispanijoje Franco eros metu, kai jos visos užduotys buvo apibrėžiamos trimis žodžiais: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Smurtas šeimoje buvo kasdienybė ir net įstatymu legalizuotas. Deja, jis pasitaiko pernelyg dažnai. Ir deja ne tik post- Franco eros Ispanijoje, o visame pasaulyje. Apie tai nekalbama garsiai. Apie tai tylyma. Nes svarbu ką pagalvos visuomenė. Draugai, kaimynai, bendradarbiai. Visą filmą tapatinausi su ja. O ir kaip kitaip. Taip elgtusi kiekvienas, užaugęs teisingas moralines normas puosėliančioje šeimoje.
Negaliu šio filmo įvertinti balais. Pažiūrėti reikia ir netgi rekomenduojama.
O pabaigai pasakysiu, kad nereikia man siaubo filmų. Užtenka realybės. Ji daug baisesnė už Hollywood'o istorijas. Ir kas visų baisiausia- tikra.