Tamsiai mėlyna, beveik juoda
Vakar mano mylymame, mažame kino teatriuke, su baisiai nepatogiomis kėdėmis, be popkorno ir gėrimų prie kasų ir be erzinančios reklamos rodė filmą "Tamsiai mėlyna, beveik juoda". Prieš eidama i filmą, internete pasiskaičiau kritiką. Režisierius Daniel Sánchez Arévalo, vadinamas geriausiu po Pedro Almodóvar. Pats filmas "Tamsiai mėlyna, beveik juoda" gavo tris Goya's, prestižinius Ispanijos kino apdovanojimus.
Filmas buvo išties geras. Tiek nuotaikingas kiek ir savotiškai liūdnas. Apie paprastus žmones, gyvenančius paprastą gyvenimą, bandančius lipti aukščiau, bet likimo vis nubloškiamus atgal. Tai filmas ir apie meilę (nes kaip gi be jos), apie dūžtančias svajones, apie bandymą bet kokiais būdais sugauti laimės paukštę. Pati filmo idėja gana originali, bet jos pateikimas galėjo būti ir stipresnis, intensivesnis. Man trūko gilesnio žvilgsnio į herojų sielas, jų išgyvenimus, galbūt trūko vidinio monologo, o gal grandies apie gimusią meilę tarp Jorge ir Paulos. Visas tas išgyvenimų stygius buvo užpildomas žavingu humoru, šiokia tokia ironija, pasakojant pagrindinio veikėjo geriausio draugo problemas. Aišku, nėra lengva Ispanijoje būti newcomer, turint tokius kino stabus kaip Almodovar, su, mano nuomone, labai stipriu ir almodovariškai šokiruojančiu filmu "Kalbėk su ja" arba lygiuotis į tokį genijų kaip Alejandro Amenabar, kurio ypatingai prikaustantis"Jūra manyje" sukrečia iki pačių sielos gelmių. Tai pasakojimas apie vieną jūreivį, suparaližuotą ir kovojantį dėl eutanazijos, apie žmogaus stiprybę ir norą išeiti garbingai. Kas be ko, negalima pamiršti ir garsiojo Luís Bunuel bei Carlos Saura, kurie savo filmais Franco režimo metu dėjo pagrindus demokratijai. Bet kuriuo atveju, Ispanijos kino kultūra, mano nuomone, užima ypatinga vietą Europos kino istorijoje, bet apie tai kitą kartą.
O "Tamsiai mėlyna, beveik juoda" rekomenduoju. Geras vakaro filmas. Tik išėjus iš kino teatro, būčiau davusi visus 10 balų, bet dabar kai teigiamos emocijos kiek atslūgo, duodu visus garbingus 9. Nes, kaip jau minėjau, mačiau geresnių, o atsiriboti nuo matyto ir sukrėtusio, aš, deja, bet nemoku.
P.S. Atradimas: Įvedžiau gatvę, kurioje dabar gyvenu ir per google rodo, kur aš šiuo metu randuosi, kaip faina :)
Filmas buvo išties geras. Tiek nuotaikingas kiek ir savotiškai liūdnas. Apie paprastus žmones, gyvenančius paprastą gyvenimą, bandančius lipti aukščiau, bet likimo vis nubloškiamus atgal. Tai filmas ir apie meilę (nes kaip gi be jos), apie dūžtančias svajones, apie bandymą bet kokiais būdais sugauti laimės paukštę. Pati filmo idėja gana originali, bet jos pateikimas galėjo būti ir stipresnis, intensivesnis. Man trūko gilesnio žvilgsnio į herojų sielas, jų išgyvenimus, galbūt trūko vidinio monologo, o gal grandies apie gimusią meilę tarp Jorge ir Paulos. Visas tas išgyvenimų stygius buvo užpildomas žavingu humoru, šiokia tokia ironija, pasakojant pagrindinio veikėjo geriausio draugo problemas. Aišku, nėra lengva Ispanijoje būti newcomer, turint tokius kino stabus kaip Almodovar, su, mano nuomone, labai stipriu ir almodovariškai šokiruojančiu filmu "Kalbėk su ja" arba lygiuotis į tokį genijų kaip Alejandro Amenabar, kurio ypatingai prikaustantis"Jūra manyje" sukrečia iki pačių sielos gelmių. Tai pasakojimas apie vieną jūreivį, suparaližuotą ir kovojantį dėl eutanazijos, apie žmogaus stiprybę ir norą išeiti garbingai. Kas be ko, negalima pamiršti ir garsiojo Luís Bunuel bei Carlos Saura, kurie savo filmais Franco režimo metu dėjo pagrindus demokratijai. Bet kuriuo atveju, Ispanijos kino kultūra, mano nuomone, užima ypatinga vietą Europos kino istorijoje, bet apie tai kitą kartą.
O "Tamsiai mėlyna, beveik juoda" rekomenduoju. Geras vakaro filmas. Tik išėjus iš kino teatro, būčiau davusi visus 10 balų, bet dabar kai teigiamos emocijos kiek atslūgo, duodu visus garbingus 9. Nes, kaip jau minėjau, mačiau geresnių, o atsiriboti nuo matyto ir sukrėtusio, aš, deja, bet nemoku.
P.S. Atradimas: Įvedžiau gatvę, kurioje dabar gyvenu ir per google rodo, kur aš šiuo metu randuosi, kaip faina :)