(no subject)
prieš kelias dienas baigiau skaityti George Friedman knygą "The Next 100 Years". Labai įdomus ir vietomis pralinksminantis skaitalas.
autorius pradeda nuo paaiškinimo, kas iš tikrųjų yra svarbu geopolitikoje ir iš to bando sudėlioti ir logiškai pagrįsti, kaip ateinančius 100 metų vystysis pasaulis. Pvz. jis labai pabrėžia valstybių geografinę poziciją ir priėjimą prie vandenynų. Tai lemia tiek karines, tiek prekybines galimybes. Kaip pavyzdį galima paminėti Kiniją - Friedman sako, kad ji netaps supervalstybe ir viena svarbiausių priežasčių - jos geografinė padėtis ir izoliacija. Kita - didžiuliai skirtumai tarp šalies "eksterjero" (t.y. pakrančių teritorijų, kurios prekiauja su užsieniu) ir "interjero" (vidinių regionų, kurie neauga taip greitai ir iš esmės tik tiekia darbo rankas pakrantės miestams). Esą Kinija iki 2020 m. tiesiog "išlakstys dalimis". Dėl panašios geografinės izoliacijos jis nemato didelių galimybių tapti pasaulinėmis žaidėjomis kitoms dviems BRIC šalims - Brazilijai (priėjimas tik prie vieno vandenyno, atskirta džiunglių nuo Centrinės Amerikos) ir Indijai (atskirta Himalajų).
Gal ir nereikėtų "spoilinti" ir surašyti svarbiausių prognozių, bet kad jos aiškiai išdėstytos jau pačiame knygos viršelyje (žr. paveiksliuką), todėl nemanau, kad sugadinsiu kam nors malonumą, jei nuspręs knygą skaityti. Taigi svarbiausi dalykai George Friedman akimis:
1. mažėjantis ir stojantis gyventojų skaičiaus augimas.
2. technologijų, skirtų kovoti su tuo mažėjimu plėtojimas (daugiausia robotika)
3. JAV iškilimas.
Taip, trečią punktą perskaitęs aš irgi pakėliau antakius. Bet autorius kitoje vietoje dar kartą pabrėžia, kad tai yra svarbiausia šios knygos žinutė - JAV žydėjimas tik prasideda ir XXI a. JAV dominuos daug stipriau, negu kada iki tol. Pagrindinė prielaida ir sąlyga tam: visiška vandenynų ir kosmoso kontrolė.
Friedman numato, kad XXI a. iškils trys vietiniai galios centrai: Japonija, Turkija ir (drumroll) Lenkija! Rusija esą subyrės ir fragmentuosis jau iki 2040 metų, o Lenkija tuo pasinaudos ir ekonomiškai bei politiškai užvaldys Baltarusiją ir dalį Ukrainos.
Labiausiai mane linksmino autoriaus bandymas paskutiniame knygos trečdalyje pavaizduoti, kaip XXI a. atrodys karas su labai specializuotomis ir mažytėmis pajėgomis. Friedman pripažįsta, kad jis gali klysti dėl to, kas su kuo kariaus ir kad neįmanoma numatyti tiksliai, kada tai vyks. Tačiau jis vistiek dienų ir valandų tikslumu aprašo, kaip Japonijos ir Turkijos koalicija kovoja prieš JAV ir Lenkiją.
Lietuvai knygoje (surpise surprise) skirta nedaug dėmesio, bet paminėjimas yra:
"All nations have grand strategies, though this does not mean all nations can achieve their strategic goals. Lithuania's goal is to be free of foreign occupation. But its economy, demography and geography make it unlikely that Lithuania will ever achieve its goal more than occasiocally and temporarily".
autorius pradeda nuo paaiškinimo, kas iš tikrųjų yra svarbu geopolitikoje ir iš to bando sudėlioti ir logiškai pagrįsti, kaip ateinančius 100 metų vystysis pasaulis. Pvz. jis labai pabrėžia valstybių geografinę poziciją ir priėjimą prie vandenynų. Tai lemia tiek karines, tiek prekybines galimybes. Kaip pavyzdį galima paminėti Kiniją - Friedman sako, kad ji netaps supervalstybe ir viena svarbiausių priežasčių - jos geografinė padėtis ir izoliacija. Kita - didžiuliai skirtumai tarp šalies "eksterjero" (t.y. pakrančių teritorijų, kurios prekiauja su užsieniu) ir "interjero" (vidinių regionų, kurie neauga taip greitai ir iš esmės tik tiekia darbo rankas pakrantės miestams). Esą Kinija iki 2020 m. tiesiog "išlakstys dalimis". Dėl panašios geografinės izoliacijos jis nemato didelių galimybių tapti pasaulinėmis žaidėjomis kitoms dviems BRIC šalims - Brazilijai (priėjimas tik prie vieno vandenyno, atskirta džiunglių nuo Centrinės Amerikos) ir Indijai (atskirta Himalajų).
Gal ir nereikėtų "spoilinti" ir surašyti svarbiausių prognozių, bet kad jos aiškiai išdėstytos jau pačiame knygos viršelyje (žr. paveiksliuką), todėl nemanau, kad sugadinsiu kam nors malonumą, jei nuspręs knygą skaityti. Taigi svarbiausi dalykai George Friedman akimis:
1. mažėjantis ir stojantis gyventojų skaičiaus augimas.
2. technologijų, skirtų kovoti su tuo mažėjimu plėtojimas (daugiausia robotika)
3. JAV iškilimas.
Taip, trečią punktą perskaitęs aš irgi pakėliau antakius. Bet autorius kitoje vietoje dar kartą pabrėžia, kad tai yra svarbiausia šios knygos žinutė - JAV žydėjimas tik prasideda ir XXI a. JAV dominuos daug stipriau, negu kada iki tol. Pagrindinė prielaida ir sąlyga tam: visiška vandenynų ir kosmoso kontrolė.
Friedman numato, kad XXI a. iškils trys vietiniai galios centrai: Japonija, Turkija ir (drumroll) Lenkija! Rusija esą subyrės ir fragmentuosis jau iki 2040 metų, o Lenkija tuo pasinaudos ir ekonomiškai bei politiškai užvaldys Baltarusiją ir dalį Ukrainos.
Labiausiai mane linksmino autoriaus bandymas paskutiniame knygos trečdalyje pavaizduoti, kaip XXI a. atrodys karas su labai specializuotomis ir mažytėmis pajėgomis. Friedman pripažįsta, kad jis gali klysti dėl to, kas su kuo kariaus ir kad neįmanoma numatyti tiksliai, kada tai vyks. Tačiau jis vistiek dienų ir valandų tikslumu aprašo, kaip Japonijos ir Turkijos koalicija kovoja prieš JAV ir Lenkiją.
Lietuvai knygoje (surpise surprise) skirta nedaug dėmesio, bet paminėjimas yra:
"All nations have grand strategies, though this does not mean all nations can achieve their strategic goals. Lithuania's goal is to be free of foreign occupation. But its economy, demography and geography make it unlikely that Lithuania will ever achieve its goal more than occasiocally and temporarily".