Katalikiški “veiksniai” kolūkiniam klube 1952 metais
Žiema kolūkiniame kaime gili ir niūri. 1952 metai sovietai jau sutriuškino Lietuvos partizanų pasipriešinimą, valstiečiai suvaryti į kolūkius. Kaimo klubuose agitatoriai su vulgaraus marksizmo ir ateizmo propaganda veda liaudį į komunizmo pergales. Sunku patikėti, bet tą žiemą Rokiškio rajono klubuose būta ir kitokios, katalikiškos veiklos. Štai pora pavyzdžių Paminėtų rajono laikraštyje „Po spalio vėliava“ 1952 metų vasario 27 dieną Nr. 17 publikuoja feljetoną „Literatūros šlamštas scenoje“.
Jame su žeme maišomas naujausias „Vyturio“ kolūkio klubo skaityklos saviveiklos ratelio vasario 12 dieną įvykusi „premjera“. Šiek tiek komiškai atrodo, kai sovietinė „kritika“ aukštus meno standartus bando taikyti kolūkio klubo-skaityklos saviveiklai. Bet sukritikuotai klubo skaityklos vedėjai Jankauskaitei, greičiausiai juokinga nebuvo. Ją kaltino, kad pastatė „reakcingos katalikų dvasiškijos leisto liūdnos atminties žurnaliūkščio „Moteris“ viename 1936 metų numeryje atspausdintą „audrų dukters“ vieno veiksmo „scenos vaizdelį“, pavadintą „Motinos meilė“.
„Audrų duktė“ tai šiuo metu gerokai primiršta poetė ir dramaturgė Pranė Petrulytė (1905-1993). Sunku pasakyt kas paskatino Jankauskaitę panaudot krikdemiško feminizmo leidinį „Moteris“ saviveiklos būrelio veikloje. Iš to kas rašoma feljetone matosi - ji nebuvo naivi. Maskavosi. Kai ką keitė. Ir anot feljetono autorių „nežinomos davatkėlės kūrinėlis „Motinos meilė“ tapo J. Žemaitės vieno veiksmo pjese „Motulė paviliojo“. Visgi to nepakako. Panašu, kad saviveiklos vadovę įskundė. Kas - nežinia, bet tais laikais pavydžių žmonių pakako. Gal kam norėjosi jos darbo vietos,o gal kažkam trūko politinio budrumo taškų. Kažin ar feljetono autoriai K. Ungurys ir V. Dičius nuolatiniai laikraščio bendradarbiai būtų atkreipę dėmesį į šią premjerą, jei nebūtų gavę signalo, greičiausiai iš organų. Tuo labiau, kad vėliau į „išsakytą kritiką“ niekas neatsakė. Nežinia kaip ši istorija baigėsi klubo skaityklos vedėjai Jankauskaitei. Turbūt nemaloniai, bet apie tai man nežinoma.
Bet grįžkime prie pjesės. Feljetono autoriai ją taršo, bet skaityt geriau originalą. Žurnalo „Moteris“ 1936 metų 5 numerį galima rasti www.epaveldas.lt „Motinos meilė“ trumputis kūrinėlis. Veikėjai penki. Intriga sukasi apie „Valstybės Prezidento“ malone iš kalėjimo paleidžiamą Karolį. Jo dėdė su žmona nori pasinaudoti Karolio mamos meile ir išvilioti ūkį. Vaizdelis naivus, aukštinantis motinos meilę, su laiminga pabaiga. Kažkokios ideologinės žalos sovietų valdžiai jis nedarė, tuo labiau,kad Prezidento malonė apdairiai buvo praleista ir netgi „žodis“ ūkis, galėjęs žeisti kolektyvizacijos šalininkų ausis buvo pakeistas į neutralesnį žodį „turtas“. Na taip pjesė parašyta akivaizdžiai ne socialistinio realizmo metodu ir socialistinio kaimo saviveiklai nelabai tiko. Bet gal toks ir buvo Jankauskaitės planas plėsti kūrybinės laisvės rėmus.
Kitas incidentas tą žiemą ištiko Kamajų kultūros namus. B. Uršulytės žinutę „Po spalio vėliava“ 1952.03.12 Nr. 21 pavadino „Jaunimą žalojantis vakaras“. Anot autorės Kamajų kultūros namų direktorius Baronienė blogai organizuoja antireliginę propagandą, nenukreipia kultūros namų veiklos prieš žalojančią reakcingos katalikų dvasininkijos ideologijos įtaką.“
Įdomiai autorė dėsto ir įvykio aplinkybes. „Vasario pabaigoje pagal krikščioniškosios asketikos nuostatus turėjo prasidėti vadinamieji „gavėnios pasnikai“… Anot autorės Direktorė Baronienė ir mokytoja Paršonytė pasireiškė kaip „aktyvios religinių tradicijų propaguotojos“. „Apie 8 val. vakaro, paskubomis susiieškojusios paskaitą, kuria tik nevykusiai bandė pridengti tikrąją vakaro paskirtį, iš anksto nieko nepranešusios kolūkiečiams, jos surengė tikrą „užsigavėjimo vakarą“.
Rašome, kad vakare dalyvavo 15 žmonių, daugiausia vaikai. Panašu, kad buvo bandoma įkalbėti direktorę tą vakarą perkelti į vėlesnį laiką. Bet ji pateikė iškalbingą, nors ir neatsargų atsakymą „Rytoj kunigas žmonėms galvas pelenais barstys, o mes šoksime!?“
Tikėtina,kad šis atsakymas ir tapo šio viešo įskundimo priežastimi. Kaip Baronienei baigėsi ši istorija nežinia. Skundo autorė B. Uršulytė norėjo kad Baronienės veiklą griežtai įvertintų rajono kultūros-švietimo darbo skyriaus vedėjas Jokšas. Ar įvertino ir ar vertino tik jis - nežinia.
Iš šių į laikraščio „Po spalio vėliava“ puslapius pakliuvusių istorijų matosi, kad Rokiškio klubuose ir kultūros namuose apart audringos bolševikinės agitacinės veiklos pasitaikydavo ir katalikiško veikimo. Norisi tikėti, kad jo būta daugiau, tik nevisus pastebėdavo pikta skundiko akis.
Jame su žeme maišomas naujausias „Vyturio“ kolūkio klubo skaityklos saviveiklos ratelio vasario 12 dieną įvykusi „premjera“. Šiek tiek komiškai atrodo, kai sovietinė „kritika“ aukštus meno standartus bando taikyti kolūkio klubo-skaityklos saviveiklai. Bet sukritikuotai klubo skaityklos vedėjai Jankauskaitei, greičiausiai juokinga nebuvo. Ją kaltino, kad pastatė „reakcingos katalikų dvasiškijos leisto liūdnos atminties žurnaliūkščio „Moteris“ viename 1936 metų numeryje atspausdintą „audrų dukters“ vieno veiksmo „scenos vaizdelį“, pavadintą „Motinos meilė“.
„Audrų duktė“ tai šiuo metu gerokai primiršta poetė ir dramaturgė Pranė Petrulytė (1905-1993). Sunku pasakyt kas paskatino Jankauskaitę panaudot krikdemiško feminizmo leidinį „Moteris“ saviveiklos būrelio veikloje. Iš to kas rašoma feljetone matosi - ji nebuvo naivi. Maskavosi. Kai ką keitė. Ir anot feljetono autorių „nežinomos davatkėlės kūrinėlis „Motinos meilė“ tapo J. Žemaitės vieno veiksmo pjese „Motulė paviliojo“. Visgi to nepakako. Panašu, kad saviveiklos vadovę įskundė. Kas - nežinia, bet tais laikais pavydžių žmonių pakako. Gal kam norėjosi jos darbo vietos,o gal kažkam trūko politinio budrumo taškų. Kažin ar feljetono autoriai K. Ungurys ir V. Dičius nuolatiniai laikraščio bendradarbiai būtų atkreipę dėmesį į šią premjerą, jei nebūtų gavę signalo, greičiausiai iš organų. Tuo labiau, kad vėliau į „išsakytą kritiką“ niekas neatsakė. Nežinia kaip ši istorija baigėsi klubo skaityklos vedėjai Jankauskaitei. Turbūt nemaloniai, bet apie tai man nežinoma.
Bet grįžkime prie pjesės. Feljetono autoriai ją taršo, bet skaityt geriau originalą. Žurnalo „Moteris“ 1936 metų 5 numerį galima rasti www.epaveldas.lt „Motinos meilė“ trumputis kūrinėlis. Veikėjai penki. Intriga sukasi apie „Valstybės Prezidento“ malone iš kalėjimo paleidžiamą Karolį. Jo dėdė su žmona nori pasinaudoti Karolio mamos meile ir išvilioti ūkį. Vaizdelis naivus, aukštinantis motinos meilę, su laiminga pabaiga. Kažkokios ideologinės žalos sovietų valdžiai jis nedarė, tuo labiau,kad Prezidento malonė apdairiai buvo praleista ir netgi „žodis“ ūkis, galėjęs žeisti kolektyvizacijos šalininkų ausis buvo pakeistas į neutralesnį žodį „turtas“. Na taip pjesė parašyta akivaizdžiai ne socialistinio realizmo metodu ir socialistinio kaimo saviveiklai nelabai tiko. Bet gal toks ir buvo Jankauskaitės planas plėsti kūrybinės laisvės rėmus.
Kitas incidentas tą žiemą ištiko Kamajų kultūros namus. B. Uršulytės žinutę „Po spalio vėliava“ 1952.03.12 Nr. 21 pavadino „Jaunimą žalojantis vakaras“. Anot autorės Kamajų kultūros namų direktorius Baronienė blogai organizuoja antireliginę propagandą, nenukreipia kultūros namų veiklos prieš žalojančią reakcingos katalikų dvasininkijos ideologijos įtaką.“
Įdomiai autorė dėsto ir įvykio aplinkybes. „Vasario pabaigoje pagal krikščioniškosios asketikos nuostatus turėjo prasidėti vadinamieji „gavėnios pasnikai“… Anot autorės Direktorė Baronienė ir mokytoja Paršonytė pasireiškė kaip „aktyvios religinių tradicijų propaguotojos“. „Apie 8 val. vakaro, paskubomis susiieškojusios paskaitą, kuria tik nevykusiai bandė pridengti tikrąją vakaro paskirtį, iš anksto nieko nepranešusios kolūkiečiams, jos surengė tikrą „užsigavėjimo vakarą“.
Rašome, kad vakare dalyvavo 15 žmonių, daugiausia vaikai. Panašu, kad buvo bandoma įkalbėti direktorę tą vakarą perkelti į vėlesnį laiką. Bet ji pateikė iškalbingą, nors ir neatsargų atsakymą „Rytoj kunigas žmonėms galvas pelenais barstys, o mes šoksime!?“
Tikėtina,kad šis atsakymas ir tapo šio viešo įskundimo priežastimi. Kaip Baronienei baigėsi ši istorija nežinia. Skundo autorė B. Uršulytė norėjo kad Baronienės veiklą griežtai įvertintų rajono kultūros-švietimo darbo skyriaus vedėjas Jokšas. Ar įvertino ir ar vertino tik jis - nežinia.
Iš šių į laikraščio „Po spalio vėliava“ puslapius pakliuvusių istorijų matosi, kad Rokiškio klubuose ir kultūros namuose apart audringos bolševikinės agitacinės veiklos pasitaikydavo ir katalikiško veikimo. Norisi tikėti, kad jo būta daugiau, tik nevisus pastebėdavo pikta skundiko akis.