12 esminių Vidmanto Valiušaičio klaidų
Vidmantas Valiušaitis parašė porą įdomių straipsnių http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/musiskiai-dvylika-esminiu-rutos-vanagaites-knygos-klaidu.htm
http://kultura.lrytas.lt/istorija/dar-karta-apie-musiskius-visa-tiesa-apie-skandalinga-knyga.htm
Jie skirti lyg ir R. Vanagaitės knygai “Mūsiškiai” aptarti bet iš tikro jų tema kiek platesnė. Pirmame straipsnyje jis pabandė suformuluoti principus, kurių reikia laikytis kalbant apie itin skausmingą 1941 - 1944 metų Lietuvos istorijos laikotarpį. Štai tie principai:
“1. Metodologiškai ydinga perspektyva, vaizduoti Antrojo pasaulinio karo (1939-1945) įvykius Lietuvoje, kaip izoliuotus nuo procesų, kurie vyko visame Centrinės ir Rytų Europos regione.
2. Nacių okupacijos laikotarpis (1941-1944) aiškinamas be supratimo apie istorinį kontekstą, be sąsajų su pirmąja bolševikų okupacija (1940-1941), daugelio įvykių priežastingumo ryšiai pačiai autorei skendi miglose, tad skaitytojui brukamos visiškai nepagrįstos išvados.
3. Stokojant supratimo, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos valstybės, skirtingai nuo daugelio Europos valstybių patirties, karo pradžioje patyrė dvigubą - bolševikų ir nacių - okupaciją, ir kad jų teisinė padėtis 1941 m. vasarą iki šiol tebėra viena didžiausių neišspręstų tarptautinės teisės problemų, autorės pašnekesiai su Efraimu Zurofu atsakomybės dėl Holokausto Lietuvoje klausimu primena svaičiojimus.
4. Nacių okupacijos metų įvykiai knygoje mėginami pristatyti taip, tarsi jie būtų ne pagal karo meto įstatymus valdomų, okupacinės galios kontroliuojamų ir jos reikmėms naudojamų pavergtų žmonių veiklos padarinys, o laisvų individų moralinių pasirinkimų rezultatas.
5. Ignoruojamas istoriškumo principas, mėginant anų laikų įvykius ir žmones vertinti ne pagal jų poelgius bei veiksmus sąlygojusį žinojimo lygį, bet iš šiandieninės moralinių vertinimų aukštumos, grindžiamos jau visiškai skirtingu informaciniu kontekstu.
6. Šaltiniai, kuriais grindžiamos imperatyviai skaitytojui peršamos autorės išvados, yra nepatikimi, mažų mažiausiai - nepakankami (remiamasi KGB tardymo protokolais, atsiminimais, užrašytais praėjus 60-70 metų po įvykių).
7. Nors „Mūsiškiuose“ tiesioginiai kaltinimai visai lietuvių tautai dėl žydų žudynių Lietuvoje tarsi ir nėra formuluojami, tačiau nuo knygos pradžios iki pabaigos netiesiogiai peršama mintis, kad lietuvių dalyvavimas žudynėse buvęs neišvengiamas, beveik istoriškai užprogramuotas, skaitytojui darant nepaliaujamą spaudimą prisiimti atsakomybę už tariamą „lietuviškąjį antisemitizmą“, kuris esą prasiveržė iš karto, kai tik „susidarė palankios sąlygos“.
8. Iš esmės klaidingai traktuojami Birželio sukilimo 23-28 dienų įvykiai, pristatant karo meto aplinkybėmis įvykusius politinių priešų areštus ar net įvykdytas mirties bausmes kaip žydų persekiojimą dėl rasinių priežasčių.
9. Birželio sukilimo dalyviai, LAF'as, Laikinoji vyriausybė vaizduojami išskirtinai per Holokausto prizmę, klaidingai aiškinant, tarsi jų veiksmai tebuvo masinių žudynių uvertiūra, todėl nedviprasmiškai atsakomybė už žydų likimą verčiama jiems, pat metu tikruosius nacių kolaborantus, tiesiogiai susijusius su žudynėmis, paliekant tarsi šešėlyje.
10. Nutylimas ir užtamsinamas slaptųjų tarnybų - nacių SD ir bolševikų NKVD - vaidmuo kurstant antisemitizmą, inscenizuojant ir vykdant egzekucijas per savo agentūrą bei įveltus į nusikaltimus žmones vėliau naudojant savo reikmėms.
11. Vienpusiškas istorijos autoritetų, kuriais autorė stengiasi paremti savo įtaigaujamas tezes, naudojimas: cituojami tie, kurie daugiau ar mažiau konceptualiai priderinami prie jos” proteguojamos krypties (Alfonsas Eidintas, Liudas Truska, Valentinas Brandišauskas, Saulius Sužiedėlis), tačiau tuo pat metu ignoruojama kita didelė ir svarbi šio laikotarpio istoriografijos dalis, kuri jai nėra palanki (Zenonas Ivinskis, Arvydas Anušauskas, Sigitas Jegelevičius, Augustinas Idzelis, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, etc.).
12. Teisėjaujantis tonas, apibendrintai traktuojat lietuvius kaip svetimu turtu besinaudojančius ir neatgailaujančius nacių kolaborantus bei „žydšaudžių palikuonius“, yra neproduktyvus, rodo autorės mėgėjiškumą. Šias dvylika savo kritiškų tezių dabar pasistengsiu pagrįsti. Bet tai - jau kito straipsnio uždavinys.”
Antrame straipsnyje jis pabando plačiau tuos principus rutulioti bandydamas pataisyti tai kas R. Vanagaitės knygoje ydinga. Bet akį rėžia tai kad iš esmės pats kartoja tas klaidas.
Imkim pirmą punktą. Jis šiek tiek rašo apie Maskvos ir Baltijos valstybių santykius. Kur kas plačiau nušviesdamas Lietuvos okupaciją lydėjusius įvykius. Štai kaip V. Valiušaitis siūlo vertinti sovietams tarnavusius:
“Ką sakė Lietuvos Respublikos teisės aktai apie priešišką Lietuvos valstybei veiklą? „Tautai ir Valstybei saugoti įstatymas“, priimtas 1934 m. vasario 8 d., galiojo 1940 m. birželio 15 - Lietuvos okupacijos - dieną. Štai keletas jo straipsnių ištraukų:
„4. Lietuvos pilietis, kuris ieško užsienyje paramos prieš Lietuvos valstybę, arba eina į tokį santykį su užsieniu, kuriuo laužo savo valstybės ištikimybės pareigą, yra baudžiamas .
5. Lietuvos pilietis, kuris be Lietuvos vyriausybės kompetentingo organo įgaliojimo ar leidimo veda derybas, tariasi arba susižino Lietuvos valstybės, jos autonominio krašto arba kitos viešosios teisės organizacijos reikalais su svetimos valstybės vyriausybe, jos organu ar agentu arba su svetimos valstybės viešosios teisės organizacija, jos organu ar agentu, yra baudžiamas .
6. Lietuvos pilietis, kuris priklauso prie užsienio organizacijos, kurios siekimai ar veikla nesuderinami su Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesu, arba kuris su tokia organizacija susižino, yra baudžiamas . 15. Kas žodžiu, raštu arba bet kuriuo kitu būdu agituoja arba varo propagandą daryti tai, kas gali kenkti Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesui, tas yra baudžiamas . 21. “
Gerai vertinkim. Tik gal reikėtų ta pačia liniuote vertinti ir K. Škirpą ir Lietuvos aktyvistų frontą. Ir nederėtų pamiršti, kad likus keliems mėnesiams iki 2 pasaulinio karo pradžios naciai užgrobė Klaipėdą. Tai irgi visame tame kontekste svarbūs, bet V. Valiušaičio kažkodėl nutylimi įvykiai.
Pažiūrėkime antrą punktą, stebėtina, bet Valiušaitis pamiršta ir kai ką iš “pirmos bolševikų okupacijos”. Svarbus ir Vilniaus grąžinimas Lietuvai ir tai, kad prieš gražindami sovietai jį okupavo. Be to, smerkiant, gėles sovietams labai svarbu nepamiršti, kaip naciai elgėsi su Klaipėdos ir Lenkijos žydais. Beje svarbu ir tai kaip Lietuva elgėsi su jai atitekusiais “lenkais”. Apgailestaudamas turiu konstatuoti, kad ir 2 punkte nurodytos klaidos V. Valiušaičiui išvengti nepavyko.
Trečias punktas suformuluotas labai šališkai ir rodos tinka tik R.Vanagaitei ir E. Zurofui, kad būtų tvirčiau - pakartosiu:
“3. Stokojant supratimo, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos valstybės, skirtingai nuo daugelio Europos valstybių patirties, karo pradžioje patyrė dvigubą - bolševikų ir nacių - okupaciją, ir kad jų teisinė padėtis 1941 m. vasarą iki šiol tebėra viena didžiausių neišspręstų tarptautinės teisės problemų, autorės pašnekesiai su Efraimu Zurofu atsakomybės dėl Holokausto Lietuvoje klausimu primena svaičiojimus.”
antrame straipsnyje tai išvirsta į tokį priekaištą:
“Autorė nežino, kad sukilėliai pirmosiomis sukilimo dienomis dėvėjo ne baltus, bet tautinių - geltonos, žalios ir raudonos - spalvų raiščius. Ir tai ne smulkmena. Tai svarbi detalė. Ji aiškiai žymi lietuvių savarankiškumo aspiracijų susidūrimą su nacių okupacine galia. Sukilimo metu pareikšta tautos valia buvo priversta nusilenkti jėgai. Drauge su nusegtais raiščiais, buvo nukabintos ir trispalvės vėliavos. Ir tai reiškė ne ką kitą, kaip pradėto vykdyti Lietuvos suverenumo apribojimą.”
Aš manau, kad Valiušaitis žino, jog Lietuvoje buvo daug vietų, kur sukilimas, kaip Kretingos apskrityje, vyko jau nacių okupuotose teritorijose ir ten jis pasireiškė kaip žydų, žmonių priskirtų sovietiniam aktyvui ir užsilikusių raudonarmiečių gaudymu represavimu, žudymu. Kai kurie, netoli pusės, iš “sukilėlių” tai darė pabrėžtinai dėvėdami Lietuvos šaulių uniformas. Ir tai tiko tiek patiems šaudytojams - atrodo tai kėlė įsivaizduojamą patriotinę dvasią, tiek okupantams - leido nusimest dalį atsakomybės už nusikaltimus. Trispalvius antsiuvus naciai leido dėvėti ir Impulevičiaus batalionui žudant Baltarusijoje. Man panašu, kad taip aštriai formuluojant trečią punktą autorius pamiršta “žvilgtelėt į veidrodį”.
Ketvirtas punktas:
“4. Nacių okupacijos metų įvykiai knygoje mėginami pristatyti taip, tarsi jie būtų ne pagal karo meto įstatymus valdomų, okupacinės galios kontroliuojamų ir jos reikmėms naudojamų pavergtų žmonių veiklos padarinys, o laisvų individų moralinių pasirinkimų rezultatas.”
O jei taip įvertinti pagal tą principą LLV veiklą, man rodos iš jos liktų tik nuopelnai pritraukiant nemažai naciams okupacinės valdžios struktūroms reikalingų žmonių.
Penktas punktas:
5. Ignoruojamas istoriškumo principas, mėginant anų laikų įvykius ir žmones vertinti ne pagal jų poelgius bei veiksmus sąlygojusį žinojimo lygį, bet iš šiandieninės moralinių vertinimų aukštumos, grindžiamos jau visiškai skirtingu informaciniu kontekstu.
Pasigendu LLV ir sukilėlių “darbų” teisinio ir moralinio vertinimo jų veiklą bandoma vertinti tik iš numanomo “nepriklausomybės siekio”, neaišku kiek tas siekis buvo realus, o ne tada ar vėliau panaudotas kaip širma, kad pridengti tikruosius, ne tokius kilnius motyvus. Vienareikšmiško to “siekio” istorinio vertinimo nėra. Bet Valiušaitis jį ima kaip neginčijamą.
Ties pirmaisiais punktais antrame straipsnyje Valiušaitis išsiplėtė, užtai kitus labai jau suspaudė:
“Prie to, kas jau buvo pasakyta, ryšium su Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, belieka pridurti pastabų dėl jos naudojamų šaltinių, medžiagos atrankos, „lietuviškojo antisemitizmo“ ištakų, taip pat mąstymo etikos, kuria grindžiamas pasakojimas. Tai susiję su pirmajame straipsnyje paminėtais 6, 7, 10, 12 punktais“
Valiušaitis pateikia pavyzdžių, kodėl kai kurie liudijimai ir prisiminimai yra prieštaringi ir abejotini, bet šalia to jis pateikia ir savą versiją įvykių, kuriai irgi galima būtų pareikšt tokius pat priekaištus.
Priekaištai KGB tardytojų surašytiems dokumentams - taip jie teisingi, bet atmesti tuos “KGB išminčių protokolus” galima jei turime žinių kituose, bent kiek patikimesniuose, geriausiai keliuose šaltiniuose, kad buvo kitaip. Ir daryti reiktu su kiekvienu KGB raštu atskirai, tik tai didelės apimties ir ilgas darbas ir jis neatliktas. Klaida palikta netaisyta.
8 ir 9 punktai:
“8. Iš esmės klaidingai traktuojami Birželio sukilimo 23-28 dienų įvykiai, pristatant karo meto aplinkybėmis įvykusius politinių priešų areštus ar net įvykdytas mirties bausmes kaip žydų persekiojimą dėl rasinių priežasčių.
9. Birželio sukilimo dalyviai, LAF'as, Laikinoji vyriausybė vaizduojami išskirtinai per Holokausto prizmę, klaidingai aiškinant, tarsi jų veiksmai tebuvo masinių žudynių uvertiūra, todėl nedviprasmiškai atsakomybė už žydų likimą verčiama jiems, pat metu tikruosius nacių kolaborantus, tiesiogiai susijusius su žudynėmis, paliekant tarsi šešėlyje.”
Valiušaitis nepateikia jokių principų, kuriais remiantis galima būtų atskirti kada žydas buvo nužudytas kaip politinis priešas, o kada dėl rasinių priežasčių, vyko tai tuo pačiu metu dažnai kaip Jagerio raporte užrašant nužudyta tiek tai “žydų komunistų”, kokių nors tyrimų ar žmogus buvo komunistas - atliekama nebuvo, nebuvo nė Valiušaičio KGB tardytojams priskirto siekio “surinkt įrodymus”. Buvo tik siekis “sutvarkyt” komunistus ir žydus. Yra nacių dokumentų, kur Lietuvos pareigūnai buvo kritikuojame už nepagrįstą kai kurių lietuvių priskyrimą komunistams, kartais įsakant paleisti daugiau pusės sulaikytų asmenų. Žydų atveju tokių korekcijų nedaryta. Taigi lietuviškų pareigūnų tvirtinimai, kad žydai buvo suiminėjami ir žudomi kaip politiniai priešai yra kur kas nepatikimesni ir labiau abejotini nei KGB tardytojų surašyti raštai.
Na ir kas lieka, vienuoliktas punktas?
“11. Vienpusiškas istorijos autoritetų, kuriais autorė stengiasi paremti savo įtaigaujamas tezes, naudojimas: cituojami tie, kurie daugiau ar mažiau konceptualiai priderinami prie jos proteguojamos krypties (Alfonsas Eidintas, Liudas Truska, Valentinas Brandišauskas, Saulius Sužiedėlis), tačiau tuo pat metu ignoruojama kita didelė ir svarbi šio laikotarpio istoriografijos dalis, kuri jai nėra palanki (Zenonas Ivinskis, Arvydas Anušauskas, Sigitas Jegelevičius, Augustinas Idzelis, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, etc.).”
Man atrodo kad istorija yra apie faktus, o ne apie “autoritetus”. Beje kai kurie iš Valiušaičio pavardytų kažin ar gali būti vadinami autoritetais dėli politinių ir asmeninių sąsajų su aptariamu laikotarpiu.
Yra nemenkas V. Valiušaičio nuopelnas, kad jis pajėgė įvardinti 12 klaidų, bet tą nuopelną labai menkina tai, kad jis jas visas vėl ir vėl kartoja. Norisi tikėti, kad jam kada nors pavyks jas ištaisyti, žengiant per jas tarsi alkoholikui 12 žingsnių programa. Norisi tikėti, kad jis teisingame kelyje, o ne slysta į Holokausto neigimą. Kiek pagrįstas tas mano noras? Nežinau jį reiks lyginti su kitais V. Valiušaičio rašiniais, manau, jų bus, gal ne tokių vienpusiškų.
http://kultura.lrytas.lt/istorija/dar-karta-apie-musiskius-visa-tiesa-apie-skandalinga-knyga.htm
Jie skirti lyg ir R. Vanagaitės knygai “Mūsiškiai” aptarti bet iš tikro jų tema kiek platesnė. Pirmame straipsnyje jis pabandė suformuluoti principus, kurių reikia laikytis kalbant apie itin skausmingą 1941 - 1944 metų Lietuvos istorijos laikotarpį. Štai tie principai:
“1. Metodologiškai ydinga perspektyva, vaizduoti Antrojo pasaulinio karo (1939-1945) įvykius Lietuvoje, kaip izoliuotus nuo procesų, kurie vyko visame Centrinės ir Rytų Europos regione.
2. Nacių okupacijos laikotarpis (1941-1944) aiškinamas be supratimo apie istorinį kontekstą, be sąsajų su pirmąja bolševikų okupacija (1940-1941), daugelio įvykių priežastingumo ryšiai pačiai autorei skendi miglose, tad skaitytojui brukamos visiškai nepagrįstos išvados.
3. Stokojant supratimo, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos valstybės, skirtingai nuo daugelio Europos valstybių patirties, karo pradžioje patyrė dvigubą - bolševikų ir nacių - okupaciją, ir kad jų teisinė padėtis 1941 m. vasarą iki šiol tebėra viena didžiausių neišspręstų tarptautinės teisės problemų, autorės pašnekesiai su Efraimu Zurofu atsakomybės dėl Holokausto Lietuvoje klausimu primena svaičiojimus.
4. Nacių okupacijos metų įvykiai knygoje mėginami pristatyti taip, tarsi jie būtų ne pagal karo meto įstatymus valdomų, okupacinės galios kontroliuojamų ir jos reikmėms naudojamų pavergtų žmonių veiklos padarinys, o laisvų individų moralinių pasirinkimų rezultatas.
5. Ignoruojamas istoriškumo principas, mėginant anų laikų įvykius ir žmones vertinti ne pagal jų poelgius bei veiksmus sąlygojusį žinojimo lygį, bet iš šiandieninės moralinių vertinimų aukštumos, grindžiamos jau visiškai skirtingu informaciniu kontekstu.
6. Šaltiniai, kuriais grindžiamos imperatyviai skaitytojui peršamos autorės išvados, yra nepatikimi, mažų mažiausiai - nepakankami (remiamasi KGB tardymo protokolais, atsiminimais, užrašytais praėjus 60-70 metų po įvykių).
7. Nors „Mūsiškiuose“ tiesioginiai kaltinimai visai lietuvių tautai dėl žydų žudynių Lietuvoje tarsi ir nėra formuluojami, tačiau nuo knygos pradžios iki pabaigos netiesiogiai peršama mintis, kad lietuvių dalyvavimas žudynėse buvęs neišvengiamas, beveik istoriškai užprogramuotas, skaitytojui darant nepaliaujamą spaudimą prisiimti atsakomybę už tariamą „lietuviškąjį antisemitizmą“, kuris esą prasiveržė iš karto, kai tik „susidarė palankios sąlygos“.
8. Iš esmės klaidingai traktuojami Birželio sukilimo 23-28 dienų įvykiai, pristatant karo meto aplinkybėmis įvykusius politinių priešų areštus ar net įvykdytas mirties bausmes kaip žydų persekiojimą dėl rasinių priežasčių.
9. Birželio sukilimo dalyviai, LAF'as, Laikinoji vyriausybė vaizduojami išskirtinai per Holokausto prizmę, klaidingai aiškinant, tarsi jų veiksmai tebuvo masinių žudynių uvertiūra, todėl nedviprasmiškai atsakomybė už žydų likimą verčiama jiems, pat metu tikruosius nacių kolaborantus, tiesiogiai susijusius su žudynėmis, paliekant tarsi šešėlyje.
10. Nutylimas ir užtamsinamas slaptųjų tarnybų - nacių SD ir bolševikų NKVD - vaidmuo kurstant antisemitizmą, inscenizuojant ir vykdant egzekucijas per savo agentūrą bei įveltus į nusikaltimus žmones vėliau naudojant savo reikmėms.
11. Vienpusiškas istorijos autoritetų, kuriais autorė stengiasi paremti savo įtaigaujamas tezes, naudojimas: cituojami tie, kurie daugiau ar mažiau konceptualiai priderinami prie jos” proteguojamos krypties (Alfonsas Eidintas, Liudas Truska, Valentinas Brandišauskas, Saulius Sužiedėlis), tačiau tuo pat metu ignoruojama kita didelė ir svarbi šio laikotarpio istoriografijos dalis, kuri jai nėra palanki (Zenonas Ivinskis, Arvydas Anušauskas, Sigitas Jegelevičius, Augustinas Idzelis, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, etc.).
12. Teisėjaujantis tonas, apibendrintai traktuojat lietuvius kaip svetimu turtu besinaudojančius ir neatgailaujančius nacių kolaborantus bei „žydšaudžių palikuonius“, yra neproduktyvus, rodo autorės mėgėjiškumą. Šias dvylika savo kritiškų tezių dabar pasistengsiu pagrįsti. Bet tai - jau kito straipsnio uždavinys.”
Antrame straipsnyje jis pabando plačiau tuos principus rutulioti bandydamas pataisyti tai kas R. Vanagaitės knygoje ydinga. Bet akį rėžia tai kad iš esmės pats kartoja tas klaidas.
Imkim pirmą punktą. Jis šiek tiek rašo apie Maskvos ir Baltijos valstybių santykius. Kur kas plačiau nušviesdamas Lietuvos okupaciją lydėjusius įvykius. Štai kaip V. Valiušaitis siūlo vertinti sovietams tarnavusius:
“Ką sakė Lietuvos Respublikos teisės aktai apie priešišką Lietuvos valstybei veiklą? „Tautai ir Valstybei saugoti įstatymas“, priimtas 1934 m. vasario 8 d., galiojo 1940 m. birželio 15 - Lietuvos okupacijos - dieną. Štai keletas jo straipsnių ištraukų:
„4. Lietuvos pilietis, kuris ieško užsienyje paramos prieš Lietuvos valstybę, arba eina į tokį santykį su užsieniu, kuriuo laužo savo valstybės ištikimybės pareigą, yra baudžiamas .
5. Lietuvos pilietis, kuris be Lietuvos vyriausybės kompetentingo organo įgaliojimo ar leidimo veda derybas, tariasi arba susižino Lietuvos valstybės, jos autonominio krašto arba kitos viešosios teisės organizacijos reikalais su svetimos valstybės vyriausybe, jos organu ar agentu arba su svetimos valstybės viešosios teisės organizacija, jos organu ar agentu, yra baudžiamas .
6. Lietuvos pilietis, kuris priklauso prie užsienio organizacijos, kurios siekimai ar veikla nesuderinami su Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesu, arba kuris su tokia organizacija susižino, yra baudžiamas . 15. Kas žodžiu, raštu arba bet kuriuo kitu būdu agituoja arba varo propagandą daryti tai, kas gali kenkti Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesui, tas yra baudžiamas . 21. “
Gerai vertinkim. Tik gal reikėtų ta pačia liniuote vertinti ir K. Škirpą ir Lietuvos aktyvistų frontą. Ir nederėtų pamiršti, kad likus keliems mėnesiams iki 2 pasaulinio karo pradžios naciai užgrobė Klaipėdą. Tai irgi visame tame kontekste svarbūs, bet V. Valiušaičio kažkodėl nutylimi įvykiai.
Pažiūrėkime antrą punktą, stebėtina, bet Valiušaitis pamiršta ir kai ką iš “pirmos bolševikų okupacijos”. Svarbus ir Vilniaus grąžinimas Lietuvai ir tai, kad prieš gražindami sovietai jį okupavo. Be to, smerkiant, gėles sovietams labai svarbu nepamiršti, kaip naciai elgėsi su Klaipėdos ir Lenkijos žydais. Beje svarbu ir tai kaip Lietuva elgėsi su jai atitekusiais “lenkais”. Apgailestaudamas turiu konstatuoti, kad ir 2 punkte nurodytos klaidos V. Valiušaičiui išvengti nepavyko.
Trečias punktas suformuluotas labai šališkai ir rodos tinka tik R.Vanagaitei ir E. Zurofui, kad būtų tvirčiau - pakartosiu:
“3. Stokojant supratimo, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos valstybės, skirtingai nuo daugelio Europos valstybių patirties, karo pradžioje patyrė dvigubą - bolševikų ir nacių - okupaciją, ir kad jų teisinė padėtis 1941 m. vasarą iki šiol tebėra viena didžiausių neišspręstų tarptautinės teisės problemų, autorės pašnekesiai su Efraimu Zurofu atsakomybės dėl Holokausto Lietuvoje klausimu primena svaičiojimus.”
antrame straipsnyje tai išvirsta į tokį priekaištą:
“Autorė nežino, kad sukilėliai pirmosiomis sukilimo dienomis dėvėjo ne baltus, bet tautinių - geltonos, žalios ir raudonos - spalvų raiščius. Ir tai ne smulkmena. Tai svarbi detalė. Ji aiškiai žymi lietuvių savarankiškumo aspiracijų susidūrimą su nacių okupacine galia. Sukilimo metu pareikšta tautos valia buvo priversta nusilenkti jėgai. Drauge su nusegtais raiščiais, buvo nukabintos ir trispalvės vėliavos. Ir tai reiškė ne ką kitą, kaip pradėto vykdyti Lietuvos suverenumo apribojimą.”
Aš manau, kad Valiušaitis žino, jog Lietuvoje buvo daug vietų, kur sukilimas, kaip Kretingos apskrityje, vyko jau nacių okupuotose teritorijose ir ten jis pasireiškė kaip žydų, žmonių priskirtų sovietiniam aktyvui ir užsilikusių raudonarmiečių gaudymu represavimu, žudymu. Kai kurie, netoli pusės, iš “sukilėlių” tai darė pabrėžtinai dėvėdami Lietuvos šaulių uniformas. Ir tai tiko tiek patiems šaudytojams - atrodo tai kėlė įsivaizduojamą patriotinę dvasią, tiek okupantams - leido nusimest dalį atsakomybės už nusikaltimus. Trispalvius antsiuvus naciai leido dėvėti ir Impulevičiaus batalionui žudant Baltarusijoje. Man panašu, kad taip aštriai formuluojant trečią punktą autorius pamiršta “žvilgtelėt į veidrodį”.
Ketvirtas punktas:
“4. Nacių okupacijos metų įvykiai knygoje mėginami pristatyti taip, tarsi jie būtų ne pagal karo meto įstatymus valdomų, okupacinės galios kontroliuojamų ir jos reikmėms naudojamų pavergtų žmonių veiklos padarinys, o laisvų individų moralinių pasirinkimų rezultatas.”
O jei taip įvertinti pagal tą principą LLV veiklą, man rodos iš jos liktų tik nuopelnai pritraukiant nemažai naciams okupacinės valdžios struktūroms reikalingų žmonių.
Penktas punktas:
5. Ignoruojamas istoriškumo principas, mėginant anų laikų įvykius ir žmones vertinti ne pagal jų poelgius bei veiksmus sąlygojusį žinojimo lygį, bet iš šiandieninės moralinių vertinimų aukštumos, grindžiamos jau visiškai skirtingu informaciniu kontekstu.
Pasigendu LLV ir sukilėlių “darbų” teisinio ir moralinio vertinimo jų veiklą bandoma vertinti tik iš numanomo “nepriklausomybės siekio”, neaišku kiek tas siekis buvo realus, o ne tada ar vėliau panaudotas kaip širma, kad pridengti tikruosius, ne tokius kilnius motyvus. Vienareikšmiško to “siekio” istorinio vertinimo nėra. Bet Valiušaitis jį ima kaip neginčijamą.
Ties pirmaisiais punktais antrame straipsnyje Valiušaitis išsiplėtė, užtai kitus labai jau suspaudė:
“Prie to, kas jau buvo pasakyta, ryšium su Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, belieka pridurti pastabų dėl jos naudojamų šaltinių, medžiagos atrankos, „lietuviškojo antisemitizmo“ ištakų, taip pat mąstymo etikos, kuria grindžiamas pasakojimas. Tai susiję su pirmajame straipsnyje paminėtais 6, 7, 10, 12 punktais“
Valiušaitis pateikia pavyzdžių, kodėl kai kurie liudijimai ir prisiminimai yra prieštaringi ir abejotini, bet šalia to jis pateikia ir savą versiją įvykių, kuriai irgi galima būtų pareikšt tokius pat priekaištus.
Priekaištai KGB tardytojų surašytiems dokumentams - taip jie teisingi, bet atmesti tuos “KGB išminčių protokolus” galima jei turime žinių kituose, bent kiek patikimesniuose, geriausiai keliuose šaltiniuose, kad buvo kitaip. Ir daryti reiktu su kiekvienu KGB raštu atskirai, tik tai didelės apimties ir ilgas darbas ir jis neatliktas. Klaida palikta netaisyta.
8 ir 9 punktai:
“8. Iš esmės klaidingai traktuojami Birželio sukilimo 23-28 dienų įvykiai, pristatant karo meto aplinkybėmis įvykusius politinių priešų areštus ar net įvykdytas mirties bausmes kaip žydų persekiojimą dėl rasinių priežasčių.
9. Birželio sukilimo dalyviai, LAF'as, Laikinoji vyriausybė vaizduojami išskirtinai per Holokausto prizmę, klaidingai aiškinant, tarsi jų veiksmai tebuvo masinių žudynių uvertiūra, todėl nedviprasmiškai atsakomybė už žydų likimą verčiama jiems, pat metu tikruosius nacių kolaborantus, tiesiogiai susijusius su žudynėmis, paliekant tarsi šešėlyje.”
Valiušaitis nepateikia jokių principų, kuriais remiantis galima būtų atskirti kada žydas buvo nužudytas kaip politinis priešas, o kada dėl rasinių priežasčių, vyko tai tuo pačiu metu dažnai kaip Jagerio raporte užrašant nužudyta tiek tai “žydų komunistų”, kokių nors tyrimų ar žmogus buvo komunistas - atliekama nebuvo, nebuvo nė Valiušaičio KGB tardytojams priskirto siekio “surinkt įrodymus”. Buvo tik siekis “sutvarkyt” komunistus ir žydus. Yra nacių dokumentų, kur Lietuvos pareigūnai buvo kritikuojame už nepagrįstą kai kurių lietuvių priskyrimą komunistams, kartais įsakant paleisti daugiau pusės sulaikytų asmenų. Žydų atveju tokių korekcijų nedaryta. Taigi lietuviškų pareigūnų tvirtinimai, kad žydai buvo suiminėjami ir žudomi kaip politiniai priešai yra kur kas nepatikimesni ir labiau abejotini nei KGB tardytojų surašyti raštai.
Na ir kas lieka, vienuoliktas punktas?
“11. Vienpusiškas istorijos autoritetų, kuriais autorė stengiasi paremti savo įtaigaujamas tezes, naudojimas: cituojami tie, kurie daugiau ar mažiau konceptualiai priderinami prie jos proteguojamos krypties (Alfonsas Eidintas, Liudas Truska, Valentinas Brandišauskas, Saulius Sužiedėlis), tačiau tuo pat metu ignoruojama kita didelė ir svarbi šio laikotarpio istoriografijos dalis, kuri jai nėra palanki (Zenonas Ivinskis, Arvydas Anušauskas, Sigitas Jegelevičius, Augustinas Idzelis, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, etc.).”
Man atrodo kad istorija yra apie faktus, o ne apie “autoritetus”. Beje kai kurie iš Valiušaičio pavardytų kažin ar gali būti vadinami autoritetais dėli politinių ir asmeninių sąsajų su aptariamu laikotarpiu.
Yra nemenkas V. Valiušaičio nuopelnas, kad jis pajėgė įvardinti 12 klaidų, bet tą nuopelną labai menkina tai, kad jis jas visas vėl ir vėl kartoja. Norisi tikėti, kad jam kada nors pavyks jas ištaisyti, žengiant per jas tarsi alkoholikui 12 žingsnių programa. Norisi tikėti, kad jis teisingame kelyje, o ne slysta į Holokausto neigimą. Kiek pagrįstas tas mano noras? Nežinau jį reiks lyginti su kitais V. Valiušaičio rašiniais, manau, jų bus, gal ne tokių vienpusiškų.