Kovo 11 Vilniuje
Jau keli metai stebėt kovo 11 proga rengiamo tautininkų maršo Vilniaus Gedimino prospektu, nevažiuodavau. Vilnius toli, teigiamų emocijų tas renginys nesukelia, be to - nesaugu. Tautininkai surenka agresyvių, nesubrendėlių minią su įvairiais, ksenofobiniais, antisemitiniais, smurto šlovinančiais šūkiais. Apsiribodavau apsilankymu tautininkų rengiamose eitynėse Vasario 16 Kaune. Šiemet pagaliau vėl aplankiau Vilnių.
Pradžioj aplankiau valdžios remiamas eitynes sugalvotas kaip atsvarą nacionalistams jos tęsėsi nuo seimo iki katedros aikštės. Šį kartą jos buvo margos linksmos ir vietomis įdomios. Džiugino lenkų vėliavos ir didelis plakatas priekyje. Šiaip ar taip didelę Vilnijos krašto žmonių dalį sudaro lenkai ir jų požiūris į kovo 11 yra svarbus. Partinės vėliavos visgi dominavo ir kėlė liūdesį. Tai aiškiai rodė, kad Kovo 11 vis dar yra valdžios ir į valdžią besiveržiančių organizacijų įkaitė. Vilties teikė vaivorykštės vėliava oriai nešta jauno vaikinuko, ir jis buvo ne vienas šalia ėjo dar dvi merginos ir vaikinas. Tai džiugino nes rodė, kad šventės šurmuly yra vietos kitokiems. Iš tikro eisena buvo draugiška visiems tiek joje einantiems, tiek praeiviams tiek ir Gedimino prospekto elgetoms. Pradžioje eisenos dalyvių buvo nedaug gal keli šimtai, po to jai einant, jų daugėjo. Eitynių dalyviai judėjo link katedros. Tūkstantinės minios nebuvo nė su epizodiškai prie jos prisijungiančiais margais stebėtojais . Gal žmones išbaidė įkyri dulksna ir drėgmė, o gal šiluma nuviliojo kavinės. Eitynės prasidėjo po iškilmingo renginio prie seimo. Gal per jį dalis dalyvių sužvarbo.Visgi šventinę nuotaiką buvo galima atpažinti. Eitynių dalyviai ėjo link Katedros, vieni eitynes užbaigė pramogomis aikštėje, kiti nuėjo iškilmingų religinių apeigų pažiūrėti.
Aš pasivaikščiojau po senamiestį. Praeiviai buvo margesni nei paprastai, žmonės pasipuošę dažnas dėvėjo vienokį ar kitokį trispalvį atributą, šalį, kepuraitę, kai daug drabužį papuošusių trispalve juostele. Mieste galėjai justi šventinę nuotaiką ir šurmulį. Pasivaikščiojus sukilo apetitas ir užsinorėjau valgyti. Eiti į kavinę nesinorėjo būtų reikėję palikt gatvę, be to Vilniuje šiek tiek išpūstos kainos. Todėl nusprendžiau užkasti gatvėje. Lietus teikia tą privalumą, kas suoliukai tušti ir užkandžiavimui vietą rasti nesunku. Susidėjau savo pietus ant šlapio suoliuko ir supratau, kad vienam visko suvalgyti nepavyks. Mane tiesiog užpuolė balandžiai. Lietus buvo nestiprus, jiems norėjosi lesti, o lesintojų nebuvo. Jie tūpė man ant pečių, rankų, teko atiduot nebaigtą valgyt bandelę, tegul ir jiems būna šventė.
***
Tautininkų eitynių dalyviai rinkosi šalia paminklo Gediminui. Įdomus buvo kunigaikštis. Supratęs, kad sustiprinti savo galybę gali tik pasikviesdamas amatininkų ir pirklių iš svečių šalių - nedvejodamas tą padarė. Atrodo dabar/ kai šalies gyventojų sparčiai mažėja, tokia strategija vėl galėtų būti aktuali. Bet tik atrodo… Kitas istorinis ekskursas: kai buvau jaunas, šalį valdė komunistų partijos biurokratų diktatūra, o Gedimino paminklo toje vietoje nebuvo. Tuomet toje vietoje rinkdavosi ilgaplaukiai hipiai. Savo išvaizda ir elgesiu jie rodė, kad jiem nesvarbūs nei valdančių biurokratų nurodymai, nei jų skleidžiama propaganda, nei teisėtvarkos ir milicijai padedančių draugovininkų su komjaunuoliais prieš juos vykdomi išpuoliai. Atmesdami oficialią totalitarinę sistemą tie jaunuoliai savo bendriją vadino irgi vadino sistema, tuo parodydami, kad turi savo atskirą nuo valdžios nepriklausantį pasaulį...
Visa tai buvo dingę paminklo prieigas buvo užplūdę pilki ir pikti žmonės. Gal išskyrus vieną apsigaubusį baltai mėlyna Izraelio vėliava, užsidėjusį kipą ir su karūna papuošta knyga nelietuviškais rašmenimis. Gedimino įkurto daugiataučio Vilniaus tradiciją atstovavo Daniel savo apranga ir povyza demonstravęs, kad tai jis o ne besibūriuojantys nacionalistai yra tikrasis Vilniui tinkantis veidas.
Prie Gedimino paminklo rinkosi kitokie žmonės, deklaruojantys stiprios Lietuvos siekį. Priekyje nešė plakatą su istorinėm asmenybėm simbolizuojančiom Lietuvos galią. Bet tie kas jį laikė - ant kairės rankos prisisuvę antsiuvą su keltų kryžium. Tai nedraugiškas kitokiems ženklas. Jį nešioja įvairių nacionalistinių organizacijų nariai. Pabandžiau aiškintis kokios istorinės asmenybės ant jų laikomo plakato - manęs laukė staigmena - šie eitynių vėliavnešiai akivaizdžiai to nežinojo. Netoliese pamačiau vieną iš eitynių organizatorių - Ričardą Čekutį paklausiau jo ir gavu atsakymą:
- „Koks tavo reikalas“.
Atsakymas išsamus. Iš tikro eitynių organizatoriai kažin ar nori, kad aplinkiniai žinotų koks eitynėmis deklaruojamo nacionalizmo turinys. Nacionalizmas, kol jis nekonkretus, gali būti tapomas patraukliomis spalvomis. Kai tik pabandoma jį sukonkretinti patrauklius atspalvius užgožia realus turinys: smurtas prieš kitokius ir kraujas, savas ir svetimas… Tuoj po šių mano apmąstymų nuo Sereikiškių atkeliavo gyvos konkretaus turinio iliustracijos. Mindaugas Murza, mėgstantis vadintis gražia žydiška pavarde Gerwald'as, su visom trim Hitlerio nacionalsocialistus dizainu primenančiom vėliavom. Tai, kad jos tik trys, - džiugina. Mačiau šalia jų ir dar vieną praeito amžiaus devintam dešimtmetį virusių nepriklausomybės kovų veteraną Žilviną Razminą. Pažįstu jį beveik tris dešimtmečius. Susitikę persimetėm keliais žodžiais. Anot jo nuo Murzos vėliavų jis jau pora metų kaip atšokęs.. Bent viena gera žinia nepriklausomybės dienos proga…
Tuoj po Murzos, į susibūrimo vietą atžygiavo kolona juodai apsirengusių ir keltų kryžiais papuoštas vėliavas nešančių keliolikos jaunuolių grupė. Viso maršą jie nešė kiek vėliau išskleistą prieš imigrantus, gėjus ir žydus nukreiptą plakatą.
- Čia turbūt koks nors jūsų vadas - apsimetęs naivuoliu paklausiau ir parodžiau vieną pažįstamą veidą plakate.
- Čia Eurovizijos nugalėtoja Končita. - gavau geranorišką atsakymą.
- Jūs ją turbūt labai mylit? - toliau vaidinau naivuolį.
- Geriau pažiūrėk kas dėl viso to šūdo kaltas, - parodė man į plakato kairėje pusėje nupieštą su karikatūrintą žydo siluetą.
- O kur tas šūdas, - paklausiau susidomėjęs.
-Negi tu jo nematai parodė man į plakate nupieštus pabėgėlius sveikinančius žmones.
Aš brudą mačiau už plakato, bet tai ramios diskusijos jau nežadėjo…
Nacionalistų žygis pasibaigė mitingu netoli seimo mažytis plotelis į kurį jie sutilpo rodo kiek gi žygio dalyvių buvo iš tikro du, na optimistiškai vertinant trys šimtai susigrūdę klausėsi tautininkų vado A. Rudžio kalbos…
Eitynėse buvo daug visokių įdomių personažų pasipuošusių pačių įvairiausių stilių svastikomis, „baikerių“ be motociklų ir policininkų. Ką veikė toje eisenoje pastarieji - nelabai aišku. Eitynes visą kelią lydėjo smulkūs apsižodžiavimai ir neapykanta kitokiems. Išgirdę maršo dalyvių baubimą Lietuva lietuviams žmonės dažnai pataisydavo juos, kas garsiau, kas tyliau sakė „Lietuva - visiems“. Dėl ko sulaukdavo eitynių dalyvių įžeidinėjimo. Buvo bandymų trukdyti dirbti žurnalistams. Įžeidinėjami atsitiktinai nacionalistų susidūrimo vietoje atsidūrę kitataučiai. (tą užfiksavo TV3 žurnalistai, bet ne policija. Dalies žygio dalyvių veidus dengė kaukės. Tai susirinkimų įstatymo pažeidimas, bet policijai tai irgi netrukdė. Nepastebėjau, kad būtų kas nors drausminamas, ir už dažniausiai rusiškus keiksmažodžius Buvo panašu, kad policininkai atėjo į renginį paremti organizatorių, o ne palaikyti viešąją tvarką. Be abejo, kad taip draugiškai nusiteikę pažeidimų jie neužfiksavo. Tai reiškia, kad ir kitais metais nacionalistai jei tik panorės - vėl žygiuos. Ir taip bus kol vieną dieną ši atvira smurto prieš kitokius propaganda nevirs veiksmu.
Ar vertėjo pasižiūrėt į tas eitynes, sako agresyvūs smurtą propaguojantys žmonės - nesaugu. Taip nesaugu, bet palikti tai be priežiūros dar nesaugiau. Iš to ką mačiau, susidariau įspūdį, kad kai tie žmonės ar jų vadai nuspręs, kad smurtauti laikas - policija jų nestabdys. Tą teks daryti patiems žmonėms. Liūdna bet istorija sako, kad Europoje viena kartą taip jau buvo, Hitleris atėjo į valdžią ir žuvo milijonai žmonių.
Pradžioj aplankiau valdžios remiamas eitynes sugalvotas kaip atsvarą nacionalistams jos tęsėsi nuo seimo iki katedros aikštės. Šį kartą jos buvo margos linksmos ir vietomis įdomios. Džiugino lenkų vėliavos ir didelis plakatas priekyje. Šiaip ar taip didelę Vilnijos krašto žmonių dalį sudaro lenkai ir jų požiūris į kovo 11 yra svarbus. Partinės vėliavos visgi dominavo ir kėlė liūdesį. Tai aiškiai rodė, kad Kovo 11 vis dar yra valdžios ir į valdžią besiveržiančių organizacijų įkaitė. Vilties teikė vaivorykštės vėliava oriai nešta jauno vaikinuko, ir jis buvo ne vienas šalia ėjo dar dvi merginos ir vaikinas. Tai džiugino nes rodė, kad šventės šurmuly yra vietos kitokiems. Iš tikro eisena buvo draugiška visiems tiek joje einantiems, tiek praeiviams tiek ir Gedimino prospekto elgetoms. Pradžioje eisenos dalyvių buvo nedaug gal keli šimtai, po to jai einant, jų daugėjo. Eitynių dalyviai judėjo link katedros. Tūkstantinės minios nebuvo nė su epizodiškai prie jos prisijungiančiais margais stebėtojais . Gal žmones išbaidė įkyri dulksna ir drėgmė, o gal šiluma nuviliojo kavinės. Eitynės prasidėjo po iškilmingo renginio prie seimo. Gal per jį dalis dalyvių sužvarbo.Visgi šventinę nuotaiką buvo galima atpažinti. Eitynių dalyviai ėjo link Katedros, vieni eitynes užbaigė pramogomis aikštėje, kiti nuėjo iškilmingų religinių apeigų pažiūrėti.
Aš pasivaikščiojau po senamiestį. Praeiviai buvo margesni nei paprastai, žmonės pasipuošę dažnas dėvėjo vienokį ar kitokį trispalvį atributą, šalį, kepuraitę, kai daug drabužį papuošusių trispalve juostele. Mieste galėjai justi šventinę nuotaiką ir šurmulį. Pasivaikščiojus sukilo apetitas ir užsinorėjau valgyti. Eiti į kavinę nesinorėjo būtų reikėję palikt gatvę, be to Vilniuje šiek tiek išpūstos kainos. Todėl nusprendžiau užkasti gatvėje. Lietus teikia tą privalumą, kas suoliukai tušti ir užkandžiavimui vietą rasti nesunku. Susidėjau savo pietus ant šlapio suoliuko ir supratau, kad vienam visko suvalgyti nepavyks. Mane tiesiog užpuolė balandžiai. Lietus buvo nestiprus, jiems norėjosi lesti, o lesintojų nebuvo. Jie tūpė man ant pečių, rankų, teko atiduot nebaigtą valgyt bandelę, tegul ir jiems būna šventė.
***
Tautininkų eitynių dalyviai rinkosi šalia paminklo Gediminui. Įdomus buvo kunigaikštis. Supratęs, kad sustiprinti savo galybę gali tik pasikviesdamas amatininkų ir pirklių iš svečių šalių - nedvejodamas tą padarė. Atrodo dabar/ kai šalies gyventojų sparčiai mažėja, tokia strategija vėl galėtų būti aktuali. Bet tik atrodo… Kitas istorinis ekskursas: kai buvau jaunas, šalį valdė komunistų partijos biurokratų diktatūra, o Gedimino paminklo toje vietoje nebuvo. Tuomet toje vietoje rinkdavosi ilgaplaukiai hipiai. Savo išvaizda ir elgesiu jie rodė, kad jiem nesvarbūs nei valdančių biurokratų nurodymai, nei jų skleidžiama propaganda, nei teisėtvarkos ir milicijai padedančių draugovininkų su komjaunuoliais prieš juos vykdomi išpuoliai. Atmesdami oficialią totalitarinę sistemą tie jaunuoliai savo bendriją vadino irgi vadino sistema, tuo parodydami, kad turi savo atskirą nuo valdžios nepriklausantį pasaulį...
Visa tai buvo dingę paminklo prieigas buvo užplūdę pilki ir pikti žmonės. Gal išskyrus vieną apsigaubusį baltai mėlyna Izraelio vėliava, užsidėjusį kipą ir su karūna papuošta knyga nelietuviškais rašmenimis. Gedimino įkurto daugiataučio Vilniaus tradiciją atstovavo Daniel savo apranga ir povyza demonstravęs, kad tai jis o ne besibūriuojantys nacionalistai yra tikrasis Vilniui tinkantis veidas.
Prie Gedimino paminklo rinkosi kitokie žmonės, deklaruojantys stiprios Lietuvos siekį. Priekyje nešė plakatą su istorinėm asmenybėm simbolizuojančiom Lietuvos galią. Bet tie kas jį laikė - ant kairės rankos prisisuvę antsiuvą su keltų kryžium. Tai nedraugiškas kitokiems ženklas. Jį nešioja įvairių nacionalistinių organizacijų nariai. Pabandžiau aiškintis kokios istorinės asmenybės ant jų laikomo plakato - manęs laukė staigmena - šie eitynių vėliavnešiai akivaizdžiai to nežinojo. Netoliese pamačiau vieną iš eitynių organizatorių - Ričardą Čekutį paklausiau jo ir gavu atsakymą:
- „Koks tavo reikalas“.
Atsakymas išsamus. Iš tikro eitynių organizatoriai kažin ar nori, kad aplinkiniai žinotų koks eitynėmis deklaruojamo nacionalizmo turinys. Nacionalizmas, kol jis nekonkretus, gali būti tapomas patraukliomis spalvomis. Kai tik pabandoma jį sukonkretinti patrauklius atspalvius užgožia realus turinys: smurtas prieš kitokius ir kraujas, savas ir svetimas… Tuoj po šių mano apmąstymų nuo Sereikiškių atkeliavo gyvos konkretaus turinio iliustracijos. Mindaugas Murza, mėgstantis vadintis gražia žydiška pavarde Gerwald'as, su visom trim Hitlerio nacionalsocialistus dizainu primenančiom vėliavom. Tai, kad jos tik trys, - džiugina. Mačiau šalia jų ir dar vieną praeito amžiaus devintam dešimtmetį virusių nepriklausomybės kovų veteraną Žilviną Razminą. Pažįstu jį beveik tris dešimtmečius. Susitikę persimetėm keliais žodžiais. Anot jo nuo Murzos vėliavų jis jau pora metų kaip atšokęs.. Bent viena gera žinia nepriklausomybės dienos proga…
Tuoj po Murzos, į susibūrimo vietą atžygiavo kolona juodai apsirengusių ir keltų kryžiais papuoštas vėliavas nešančių keliolikos jaunuolių grupė. Viso maršą jie nešė kiek vėliau išskleistą prieš imigrantus, gėjus ir žydus nukreiptą plakatą.
- Čia turbūt koks nors jūsų vadas - apsimetęs naivuoliu paklausiau ir parodžiau vieną pažįstamą veidą plakate.
- Čia Eurovizijos nugalėtoja Končita. - gavau geranorišką atsakymą.
- Jūs ją turbūt labai mylit? - toliau vaidinau naivuolį.
- Geriau pažiūrėk kas dėl viso to šūdo kaltas, - parodė man į plakato kairėje pusėje nupieštą su karikatūrintą žydo siluetą.
- O kur tas šūdas, - paklausiau susidomėjęs.
-Negi tu jo nematai parodė man į plakate nupieštus pabėgėlius sveikinančius žmones.
Aš brudą mačiau už plakato, bet tai ramios diskusijos jau nežadėjo…
Nacionalistų žygis pasibaigė mitingu netoli seimo mažytis plotelis į kurį jie sutilpo rodo kiek gi žygio dalyvių buvo iš tikro du, na optimistiškai vertinant trys šimtai susigrūdę klausėsi tautininkų vado A. Rudžio kalbos…
Eitynėse buvo daug visokių įdomių personažų pasipuošusių pačių įvairiausių stilių svastikomis, „baikerių“ be motociklų ir policininkų. Ką veikė toje eisenoje pastarieji - nelabai aišku. Eitynes visą kelią lydėjo smulkūs apsižodžiavimai ir neapykanta kitokiems. Išgirdę maršo dalyvių baubimą Lietuva lietuviams žmonės dažnai pataisydavo juos, kas garsiau, kas tyliau sakė „Lietuva - visiems“. Dėl ko sulaukdavo eitynių dalyvių įžeidinėjimo. Buvo bandymų trukdyti dirbti žurnalistams. Įžeidinėjami atsitiktinai nacionalistų susidūrimo vietoje atsidūrę kitataučiai. (tą užfiksavo TV3 žurnalistai, bet ne policija. Dalies žygio dalyvių veidus dengė kaukės. Tai susirinkimų įstatymo pažeidimas, bet policijai tai irgi netrukdė. Nepastebėjau, kad būtų kas nors drausminamas, ir už dažniausiai rusiškus keiksmažodžius Buvo panašu, kad policininkai atėjo į renginį paremti organizatorių, o ne palaikyti viešąją tvarką. Be abejo, kad taip draugiškai nusiteikę pažeidimų jie neužfiksavo. Tai reiškia, kad ir kitais metais nacionalistai jei tik panorės - vėl žygiuos. Ir taip bus kol vieną dieną ši atvira smurto prieš kitokius propaganda nevirs veiksmu.
Ar vertėjo pasižiūrėt į tas eitynes, sako agresyvūs smurtą propaguojantys žmonės - nesaugu. Taip nesaugu, bet palikti tai be priežiūros dar nesaugiau. Iš to ką mačiau, susidariau įspūdį, kad kai tie žmonės ar jų vadai nuspręs, kad smurtauti laikas - policija jų nestabdys. Tą teks daryti patiems žmonėms. Liūdna bet istorija sako, kad Europoje viena kartą taip jau buvo, Hitleris atėjo į valdžią ir žuvo milijonai žmonių.