Istorinė politika ir gyvenimo realijos- kaip neprigijo atminimo lenta nacių kolaborantui
Apie nacių laikų Kauno sunkiųjų darbų kalėjimų, tame tarpe ir IX forto viršininką Igną Vylių jau esu rašęs. Lietuviškai http://antifa-lt.tumblr.com/post/32512556580/ignas-vylius-velavicius-patriotas-ar-kauno-ix
Angliškai
http://defendinghistory.com/ignas-vylius-velavicius-lithuanian-patriot-or-holocaust-perpetrator/42913
Kolaboravimu su naciams susiję to žmogaus biografijos faktai žinomi. Lietuvos respublikos aviacijoje iki kpitono išsitarnavęs Ignas Vylius 1934 m. įsipainiojo į Voldemarininkų pučą. Buvo pašalintas iš kariuomenės ir prarado kapitono laipsnį, vėliau prezidentas A. Smetona tą laipsnį gražino. Bet I. Vylius nerimo 1940 m. gegužės 29 d. apkaltinus sukilimo rengimu jis vėl buvo areštuotas. Sovietai jo iš kalėjimo nepaleido. 941 birželio 26/27 d. jis pasiskelbė kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku. Vadovavo Voldemarininkų karinei organizacijai "Geležinis Vilkas", priklausė su naciais kolaboravusiai Lietuvių Tautininkų partijai. 1941 m. spalio 15 d. teisingumo Generalinio tarėjo dar kartą buvo patvirtintas jo paskyrimas Kauno kalėjimo viršininku ir juo buvo iki 1943 m. kovo 15 d. Štai ką sovietų tardymo organams jis pasakojo apie savo asmeninį dalyvavimą vienose iš pačių kruviniausių žudynių:
"1941 metų lapkričio 25 dieną maždaug apie 7 val. prasidėjo masiniai šaudymai. Būrys gestapininkų sargybinių, apie 10 žmonių, ateidinėjo pas mane į kalėjimo kiemą, kur aš išdavinėjau po 100 žmonių - senių, moterų ir vaikų, nesidomėdamas jų pavardėmis ir vardais. Jie buvo rikiuojami į koloną po keturis žmones, vedami nuo kalėjimo vartų apie 150 metrų tranšėjų kryptimi ir įsakinėjama jiems nusirengti iki apatinių baltinių. Po to buvo vedami prie tranšėjų, įsakoma sulipti į tranšėjas ir gulti kniūbstiems, po to šaudomi. Pirmosios eilės gulė ant dugno į vandenį, o kas priešinosi, buvo mušami lazdomis, šautuvų buožėmis, verčiami jėga gulti eilėmis. Tokiu būdu 1941 metų lapkričio 25 dieną buvo sušaudyta daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių."
(cituojama pagal „Hitlerinė okupacija Lietuvoje”, Vilnius, 1961).
Anuose savo rašiniuose minėjau kad jam, kartu su broliu kunigu Vincentu Vėlavičiumi Pavandenėje atidengta atminimo lenta. Reportažą iš tos lentos atidengimo buvo publikavęs XXI amžius http://xxiamzius.lt/numeriai/2007/07/05/kbend_02.html Tam reportaže dar buvo rašoma, kad Igną Vylioų LLK (Lietuvos Laisvės kovotojų) sąjunga siūlė apdovanoti valstybiniu apdovanojimu, bet apdovanotojų sąrašuose aš jo nemačiau. Bet atminimo lenta mane sudomino.
Nuvažiavau į Pavandenės gyvenvietę tos lentos ieškoti. Kai ruošiausi važiuoti - viskas atrodė paprasta. Yra kelias yra gyvenvietė ten maniau pasiklausiu kur dvaras ir rasiu.
Kai parduotuvėje paklausiau dvaro - pasakė vžiuok keliuku palei bažnyčią ten kažkur turėtų būti. Tai suneramino. Už poros kilometrų radau akmeninių dvaro pastatų griuvėsius ir nieko panašaus į raudonų plytų namelį ant kurio buvo pakabinta atminimo lenta. Buvo vienas toks uždengtom langinėm šalia kelio, bet ant jo jokių buvusios lentos ženklų. Paslankiojau aplink ir jau ieškojau ko pasiklausti Šalia mačiau kelis gyvenamus namus ir gražiai tvarkomą kaimo turizmo sodybą. Sutikau malonų gal šešiasdešimties vyriškį. Man kaip ir pasisekė. Jis žinojo tą lentą. Sako ant namo, kuriame gyvenau, ją pakabino. bet kai namas sudegė - lenta iškrito, tai mes ją suvyniojome ir gražinome tam, kas pakabino....
Iš atminimo lentos liko tik sudegęs namelis - kažkada dvaro kumetynas, kaip teigė lentos kabintojai ar pieninė kaip sakė tame namelyje gyvenęs žmogus. Dėl ko namelis sudegė - neaišku. Žmogus sakė buvo kažkokių konfliktų...
Man pasirodė simboliška - kaimas nepriėmė atminimo ženklo nacių kolaborantui, sunaikino jį tokiu žiauriu būdu.
Lenta per jos pakabinimo iškilmes
Baltai tinkuotas stačiakampis vienintelė likusi atminimo lentos būvimo žymė.
Beje Pavandenės dvaro rūmų nelikę nė ženklo. Toje vietoje kur jie stovėjo tik plytų skeveldros išduoda, kad čia kažkada būta pastato. Prie ežero be stogo lyg vaiduoklis stovi greičiausiai buvusios ledainės sienos, arčiau kalnelio irgi bestogis didžiulis kokio tūkstančio kvadratų akmeninis ūkinis pastatas... Atrodo to dvaro irgi nepriėmė ežero pakrantė.
Vietos gyventojo liudijimu čia stovėjo ponų rūmai.
Didžiulio dvaro ūkinio pastato liekanos
Internete rašoma, kad dvaro rūmus nugyveno po karo į juos sukelti bežemiai. Gal būt. Grįždamas užsukau į Sklepkalnį - klaikiai atrodo išgriautas Dvarininkų Sakel;ių mauzoliejus. Iš kart toptelėjo pasakojimai apie piktus ponus kurių nepriimdavusi žemė. Nors ne Zigmanto Sakelio kapas virš mauzoliejaus sutvarkytas ir prižiūrimas, nors tik mirties data 1941 metai ant kuklaus paminklo išduoda jį buvus vieną iš Rainių kankinių. Z.Sakelis sovietų buvo areštuotas 1940 liepos 11d., o 1941 m. birželio 26 d. sušaudytas Rainiuose.
tai kas liko iš Sakelių ir Danilevičių giminės mauzoliejaus
Rainių kankinio Z. Sakelio kapas
Dėl Sakelių gūžtos išdraskymo galima kaltinti sovietus, bet verta ir paskaityti apie 18 amžiaus Pavandenės dvarininkų Danilevičių, o vėliau dvarą kaip Karolinos Danilevičiutės kraitį gavusių Sakelių sugyvenimo su kaimynais ypatumų istorijas Adomo Butrimo užrašytas.
http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2008~1367165738397/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
Baudžiava Pavandenės dvare buvusi sunki, dvarponiai Danilavičiai bandė išgyvendinti laisvuosius valstiečius, griovė jų namus, tam samdė Kolainiuose gyvenusius kolonistus rusus. Nelengviau valstiečiams buvo ir baudžiavai pasibaigus. Atribojant kaimų ir varo žemes tęsėsi ginčai.1874 metais per ginčą dėl pievų buvo pakviesta 20 Dono kazokų valstiečiai įpareigoti jų išlaikymui sumokėti 3500 rublių. Mano supratimu tai milžiniški pinigai už kuriuos buvo galima nupirkt didelę karvių bandą. Tikėtina, kad valstiečiai dėl šios Sakelių šunybės vėliau skurdo ir be abejo pasiliko nuoskaudą. Nepriklausomos Lietuvos metais agronomo Z. Sakelio valdomas dvaras buvo pavyzdinis, jame veikė plytinė, pieninė, malūnas, tvenkiniuose buvo auginami karpiai, sako, Z. Sakelis bendravo ir su šalies prezidentu tada jau dvarininku A. Smetona. Ir visa tai sunyko. Sovietai Lietuvoje nacionalizavo ir kitus dvarus, bet kad nugyventi juos taip kaip nugyventa Sakelinė reikia, kad žmonės to dvaro nekęstų, turėtų neužgijusių nuoskaudų...
Angliškai
http://defendinghistory.com/ignas-vylius-velavicius-lithuanian-patriot-or-holocaust-perpetrator/42913
Kolaboravimu su naciams susiję to žmogaus biografijos faktai žinomi. Lietuvos respublikos aviacijoje iki kpitono išsitarnavęs Ignas Vylius 1934 m. įsipainiojo į Voldemarininkų pučą. Buvo pašalintas iš kariuomenės ir prarado kapitono laipsnį, vėliau prezidentas A. Smetona tą laipsnį gražino. Bet I. Vylius nerimo 1940 m. gegužės 29 d. apkaltinus sukilimo rengimu jis vėl buvo areštuotas. Sovietai jo iš kalėjimo nepaleido. 941 birželio 26/27 d. jis pasiskelbė kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku. Vadovavo Voldemarininkų karinei organizacijai "Geležinis Vilkas", priklausė su naciais kolaboravusiai Lietuvių Tautininkų partijai. 1941 m. spalio 15 d. teisingumo Generalinio tarėjo dar kartą buvo patvirtintas jo paskyrimas Kauno kalėjimo viršininku ir juo buvo iki 1943 m. kovo 15 d. Štai ką sovietų tardymo organams jis pasakojo apie savo asmeninį dalyvavimą vienose iš pačių kruviniausių žudynių:
"1941 metų lapkričio 25 dieną maždaug apie 7 val. prasidėjo masiniai šaudymai. Būrys gestapininkų sargybinių, apie 10 žmonių, ateidinėjo pas mane į kalėjimo kiemą, kur aš išdavinėjau po 100 žmonių - senių, moterų ir vaikų, nesidomėdamas jų pavardėmis ir vardais. Jie buvo rikiuojami į koloną po keturis žmones, vedami nuo kalėjimo vartų apie 150 metrų tranšėjų kryptimi ir įsakinėjama jiems nusirengti iki apatinių baltinių. Po to buvo vedami prie tranšėjų, įsakoma sulipti į tranšėjas ir gulti kniūbstiems, po to šaudomi. Pirmosios eilės gulė ant dugno į vandenį, o kas priešinosi, buvo mušami lazdomis, šautuvų buožėmis, verčiami jėga gulti eilėmis. Tokiu būdu 1941 metų lapkričio 25 dieną buvo sušaudyta daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių."
(cituojama pagal „Hitlerinė okupacija Lietuvoje”, Vilnius, 1961).
Anuose savo rašiniuose minėjau kad jam, kartu su broliu kunigu Vincentu Vėlavičiumi Pavandenėje atidengta atminimo lenta. Reportažą iš tos lentos atidengimo buvo publikavęs XXI amžius http://xxiamzius.lt/numeriai/2007/07/05/kbend_02.html Tam reportaže dar buvo rašoma, kad Igną Vylioų LLK (Lietuvos Laisvės kovotojų) sąjunga siūlė apdovanoti valstybiniu apdovanojimu, bet apdovanotojų sąrašuose aš jo nemačiau. Bet atminimo lenta mane sudomino.
Nuvažiavau į Pavandenės gyvenvietę tos lentos ieškoti. Kai ruošiausi važiuoti - viskas atrodė paprasta. Yra kelias yra gyvenvietė ten maniau pasiklausiu kur dvaras ir rasiu.
Kai parduotuvėje paklausiau dvaro - pasakė vžiuok keliuku palei bažnyčią ten kažkur turėtų būti. Tai suneramino. Už poros kilometrų radau akmeninių dvaro pastatų griuvėsius ir nieko panašaus į raudonų plytų namelį ant kurio buvo pakabinta atminimo lenta. Buvo vienas toks uždengtom langinėm šalia kelio, bet ant jo jokių buvusios lentos ženklų. Paslankiojau aplink ir jau ieškojau ko pasiklausti Šalia mačiau kelis gyvenamus namus ir gražiai tvarkomą kaimo turizmo sodybą. Sutikau malonų gal šešiasdešimties vyriškį. Man kaip ir pasisekė. Jis žinojo tą lentą. Sako ant namo, kuriame gyvenau, ją pakabino. bet kai namas sudegė - lenta iškrito, tai mes ją suvyniojome ir gražinome tam, kas pakabino....
Iš atminimo lentos liko tik sudegęs namelis - kažkada dvaro kumetynas, kaip teigė lentos kabintojai ar pieninė kaip sakė tame namelyje gyvenęs žmogus. Dėl ko namelis sudegė - neaišku. Žmogus sakė buvo kažkokių konfliktų...
Man pasirodė simboliška - kaimas nepriėmė atminimo ženklo nacių kolaborantui, sunaikino jį tokiu žiauriu būdu.
Lenta per jos pakabinimo iškilmes
Baltai tinkuotas stačiakampis vienintelė likusi atminimo lentos būvimo žymė.
Beje Pavandenės dvaro rūmų nelikę nė ženklo. Toje vietoje kur jie stovėjo tik plytų skeveldros išduoda, kad čia kažkada būta pastato. Prie ežero be stogo lyg vaiduoklis stovi greičiausiai buvusios ledainės sienos, arčiau kalnelio irgi bestogis didžiulis kokio tūkstančio kvadratų akmeninis ūkinis pastatas... Atrodo to dvaro irgi nepriėmė ežero pakrantė.
Vietos gyventojo liudijimu čia stovėjo ponų rūmai.
Didžiulio dvaro ūkinio pastato liekanos
Internete rašoma, kad dvaro rūmus nugyveno po karo į juos sukelti bežemiai. Gal būt. Grįždamas užsukau į Sklepkalnį - klaikiai atrodo išgriautas Dvarininkų Sakel;ių mauzoliejus. Iš kart toptelėjo pasakojimai apie piktus ponus kurių nepriimdavusi žemė. Nors ne Zigmanto Sakelio kapas virš mauzoliejaus sutvarkytas ir prižiūrimas, nors tik mirties data 1941 metai ant kuklaus paminklo išduoda jį buvus vieną iš Rainių kankinių. Z.Sakelis sovietų buvo areštuotas 1940 liepos 11d., o 1941 m. birželio 26 d. sušaudytas Rainiuose.
tai kas liko iš Sakelių ir Danilevičių giminės mauzoliejaus
Rainių kankinio Z. Sakelio kapas
Dėl Sakelių gūžtos išdraskymo galima kaltinti sovietus, bet verta ir paskaityti apie 18 amžiaus Pavandenės dvarininkų Danilevičių, o vėliau dvarą kaip Karolinos Danilevičiutės kraitį gavusių Sakelių sugyvenimo su kaimynais ypatumų istorijas Adomo Butrimo užrašytas.
http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2008~1367165738397/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
Baudžiava Pavandenės dvare buvusi sunki, dvarponiai Danilavičiai bandė išgyvendinti laisvuosius valstiečius, griovė jų namus, tam samdė Kolainiuose gyvenusius kolonistus rusus. Nelengviau valstiečiams buvo ir baudžiavai pasibaigus. Atribojant kaimų ir varo žemes tęsėsi ginčai.1874 metais per ginčą dėl pievų buvo pakviesta 20 Dono kazokų valstiečiai įpareigoti jų išlaikymui sumokėti 3500 rublių. Mano supratimu tai milžiniški pinigai už kuriuos buvo galima nupirkt didelę karvių bandą. Tikėtina, kad valstiečiai dėl šios Sakelių šunybės vėliau skurdo ir be abejo pasiliko nuoskaudą. Nepriklausomos Lietuvos metais agronomo Z. Sakelio valdomas dvaras buvo pavyzdinis, jame veikė plytinė, pieninė, malūnas, tvenkiniuose buvo auginami karpiai, sako, Z. Sakelis bendravo ir su šalies prezidentu tada jau dvarininku A. Smetona. Ir visa tai sunyko. Sovietai Lietuvoje nacionalizavo ir kitus dvarus, bet kad nugyventi juos taip kaip nugyventa Sakelinė reikia, kad žmonės to dvaro nekęstų, turėtų neužgijusių nuoskaudų...