„Vatnikai“ kaip nesusikalbėjimo problema
Kažkada vienas mano pažįstamas negražiai pajuokavo apie gyvenimą be tualetinio popieriaus ir aš supykau. Žmogus išaugo skurdžioje šalyje, Kalifornijoje (JAV) kur nėra vandens, o laikraščiai didelį pinigą kainavo… Vien žo anam sovietinio skurdo suprasti, ar prisiminti tiesiog neduota. Ai dabar dauguma tokių, užaugusių po 1991 metų ir anie nežino, kad šikpopieris ne didžiausia problema persekiojusi tarybinį žmogų. Nu tą iš E. Mieželaičio eilėraščio, kurio dvi kojos remiasi į žemės rutulį o dvi rankos paremia saulės kamuolį. Mieželaičio žmogus netgi ne vatnikas, jis komunistas… o tokio šiandieninis patriotas negali nei suprasti, nei išgirsti. Praėjo šešiasdešimt metų ir šiandiena ne tik pamiršo praeitį. Ji atsitvėrė nuo praeities nepramušama vatos siena.
Kartais atrodo kad tuos šios dienos patriotus vata prikimštomis galvomis atsipeikėti gali priversti tik vėl staiga užklupęs šikpopieriaus stygius. Nors gal ir neatsipeikės, žus šimtais už režimą vedantį j karą, Gyvens be elektros ir šikpopierio ir rėks, nebūtinai lietuviškai, ką nors panašaus į Slava KPSS ar Ukraine. Ir niekada nesupras kad Miežielaičio „Žmogus“ tai kur kas progresyviau nei vertinti pasauylį pagal šikpopierio prizmę. Šikpopieriaus žmonės suaktyvėja tik per eilinį rinkiminį vajų kai agituoja ateiti ir prabalsuoti už jų kandidatą į savivaldą, Seimą, Europarlamentą ar prezidentūrą. Tik tai blaivumo jų protams nesuteikia, tai tarsi dar viena kvaišalų dozė.
Mieželaitis