Žemaitaitis kaip antisemitizmo apraiška.
Pastaruoju metu mačiau labai daug R. Žemaitaitį smerkiančių pareiškimų. Na taip jis to nusipelno. Bet norėtųsi ir gilesnio požiūrio į antisemitizmą išplitusį Lietuvoje. Šitas ponas tam tikras novatorius - sujungė antisemitizmą pasireiškiantį, „kaip Izraelio valstybės kritika“, su nevisai sąmoninga, iracionalia, nuo vaikystės skiepijama neapykanta žydams - „imkit vaikai pagaliuką“.
Tai gana skirtingi reiškiniai. Moderni prieš Izraelio valstybę nukreipta antisemitizmo versija Lietuvoje išplito po 1967 metų šešių dienų karo. Tada sovietų propaganda beveik visose įmonėse organizavo mitingus, kuriuose smerkė „Izraelio agresiją“. Antisemitinės emocijos buvo tiek įkaitintos, kad nuotaikos buvo artimos pogrominėms ir viešame transporte pradėti užkabinėti žydai. Karas greitai baigėsi, bet antisemitinės nuotaikos liko. Tuo labiau, kad sovietai dar nekartą turėjo progos pasmerkti Izraelį. Oficiali dabartinės Lietuvos pozicija - atsiriboti nuo tokios Izraelio kritikos. Nors visuomenėje ji populiari ir nesiejama su buitiniu antisemitizmu. Netgi kai kalbama apie tai, kad „žydai žudo vaikus“, apsimetama, ta propagandinė klišė neateina iš pasibjaurėtino kraujo mito, pagal kurį žydai kepdami macus naudoja krikščionių kraują. Antisemitai tiek neišprusę, kad nežino, ar apsimeta nežinantys, jog žydams neleidžiama maiste turėti kraujo. Žemaitaitis, gimė jau gerokai po 6 dienų karo ir antisemitizmą paveldėjo iš kitų šaltinių.
Nėra žinoma, kada išplito antisemitinė skaičiuoklė „Lipo žydas kopėčiom…“, kuria pasinaudojo Žemaitaitis. Tai labai paplitęs antisemitinis neapykantą vaikų tarpę skleidžiantis rimas. Tyrimų, kada jis pasirodė - nėra. Tautosakos rinkėjai užrašė tai 1975 metais Šiauliuose (žr. http://archyvas.llti.lt/irasai/index.php?id=52272 ) Gal būt tai yra to po šešių dienų karo kilusios antisemitinės bangos atspindys. Laikas buvo tinkamas. Į Lietuvą iš lagerių grįžo visokie „žydų šaudymo veikėjai“, holokausto baisybės jau buvo kiek prisimiršusios... Ir antisemitai ėmėsi mažų vaikų diegdami jų tarpe šią skaičiuoklę.
Tokio paties tipo antisemitinė „folklorinė“ dainelė ir užgavėnių persirengėlių prisistatymas; „Mes žydukai iš Maskvos…“ Tai plito tarsi ugnis sausos žolės pievose. Tarp 5-12 metų vaikų. Jie buvo maži, daugelis gyvo žydo nė nebuvo matę, pasakojimai apie Holokaustą jų dar nepasiekė. Apie pogromus sovietmečiu iš vis nebuvo pasakojama. O tas „..imkit vaikai pagaliuką…“ tiesus kelias į pogromą. Kai kam atrodo, kad neapykanta ir tokie žodžiai diegiama į vaikų galvas, nieko nužudyti negali. Atset vaikai užaugs, išmoks kas gerai ir blogai ir ta neapykanta išnyks be pasekmių.
Žemaitaičio atveju - neišnyko. Lietuvos istorijoje yra buvę ir dar liūdnesnių pasekmių. 1932 metais gruodžio 26 d. Šiauliuose, vaikų gauja nusprendė eiti „mušti žydų“. Susidūrimo pasekmėje vienuolikmetis Viktoras Nikolajevas savadarbiu durtuvu nužudė trylikametį Leibą Šerą, žr. įrašą. Šiandien to įvykio nenori prisiminti net istorikai, tvirtinantys, kad per nepriklausomybės mentus, Lietuvoje pogromų nebuvo, arba buvo nedaug ir per juos nežuvo nė vienas žmogus. Pamiršdami žuvusio Leibos Šero kraują, pamirštame svarbią pamoką ir žodžiais smerkdami Žemaitaičio išsišokimą antisemitizmo šaknims leidžiame toliau plisti.
Iš tikro Lietuvoje niekas nemoko pažinti antisemitizmo kaip reiškinio, paliekamos atviros durys jam ateiti į politiką per antisemitinę „Izraelio kritiką“, per nekritiškai vertinamą „folklorą“ pagaliau per nuo to užkrato neapsaugotus vaikus. Todėl svarbu ne tik formaliai pasmerkti Žemaitaičio pasisakymą. Svarbu išmokyti visuomenę pažinti antisemitizmą.
Žemaitaičio lygio antisemitinės veiklos yra ir daugiau, sakysim va čia vienas iš pavyzdžių https://palestina.lt/naujienos/ne-izraelio-skverui-naujamiestyje/?fbclid=IwAR1cPdEKdDxEWbmY_pqugEko33jDBHUBXk40bhrmVqQchNn_Fout2LK14_w
Žmonės bando užginčyti Izraelio vardo paminėjimą. Ir niekas nė nebando tokios veiklos smerkti...