maksim_kot
in
eot_su
Интересный прецедент. Можно ли засудить по Шарпу.
Похоже литовцы всерьёз взялись "потрошить" своих перестроечных революционеров. Вслед за делом Палецкиса ( см. по тегу Литва) нас ждёт новое разбирательство. Уже известно, что к отделению Прибалтики приложил руку идеолог "бархатных", "цветных" революций Джин Шарп. Можно ли за его технологии привлечь к суду? Сомнительно, но всё же это поможет внести некоторую ясность. -- прим. maksim_kot .
Бывший мэр Вильнюса Витаутас Бернатонис просит генеральную прокуратуру Литвы возбудить уголовное дело Витаутасу Ландсбергису “за организацию убийства 14 человек 13 января 1991г.”
May 12th, 2012 ˑ
Текст экс-мера, напечатанный в “Свободной Газете”, (нр. 18, 5-11 мая 2012 г.).
Below is the text of ex-mayor published by „Free Newspaper“ (Nr. 18, May 5-11th, 2012).
Vytautas Landsbergis
Выдержка из заявления на русском:
Из заявление на имя генерального прокурора Д.Валиса (подано 2012-04-25):
Необходимость подобного обращения заявитель, по его словам, вынашивал более 20лет. Формально, поводом послужила новая книга В.Ландсбергиса “Вина и искупление”. В своем обращении В.Бернатонис указывает, что в книге факты изложены тенденциозно, с наглым, по мнению заявителя, цинизмом. В.Бернатонис утверждает, что акт о восстановлении независимости 11 марта был подготовлен сознательно, с целью создания конфликта с руководством СССР.
В заявлении цитируются отрывки из книги В.Ландсбергиса “Вина и искупление” из которых следует, что В.Ландсбергис и А.Буткявичус целенаправленно проводили политику противопоставления военных и гражданского населения, поощрялись провокации в отношении военных, власти сознательно отказывались вести диалог с военными с целью предотвращения кровопролития, при том ,что премьер Г.Вагнорюс заявлял, что правительство Литвы возлагает на себя всю ответственность за порядок и справедливость на территории республики.
В.Бернатонис обращает внимание прокурора на то, что всеми своими поступками и поведением В.Ландсбергис провоцировал пролитие крови гражданского населения, полагая при этом, что в книге собраны все доказательства данного утверждения в виде публикуемых документов и перечисляет страницы книги, на которых эти документы напечатаны.
В.Бернатонис не жалеет эмоциональных эпитетов по отношению к проводникам провокационной политики, которая и привела к жертвам, а Литву к катастрофе. Использование людей в виде живого щита, он считает преступлением, оставшимся без наказания. Указано, что В.Ландсбергис и не намеревался вести какие - либо переговоры с центральной властью, не искал решений избегать человеческих жертв, живой щит из граждан Литвы ему нужен был для исполнения своих политических целей.
Под катом на английском и полная версия на литовском (перевода пока нет).
(источник http://www.baltexpert.com/2012/05/12/vbernatonis_zajavlenie_v_genprokuraturu/)
ENGLISH:
Excerpts from ex-mayor‘s text
Former mayor of capital Vilnius Vytautas Bernatonis urges to begin a case against V. Landsbergis (ex-head of Parliament in 1991) „for organising the massacre of 14 Lithuanian people on the 13th of January“.
Former mayor of capital Vilnius Vytautas Bernatonis urges to begin a case against V. Landsbergis (ex-head of Parliament in 1991) „for organising the massacre of 14 Lithuanian people on the 13th of January“.
2012-04-25
The chairman of Parliament V. Landsbergis realised, or someone had suggested him, that only blood and deaths could have saved his authority. He motivated it by saying that it would have saved independence, however that was not true. The chairman V. Landsbergis knew that it could not have lasted for long, that the authorities of the USSR had been aiming at restoring its power, and he was looking for ways to remain in power. Knowing that the army located in Lihtuania had been upgraded, he decided to put Lithuanian people, i.e. unarmed shield of a crowd against the army (it was an invention by V. Landsbergis and A Butkevicius) with the excuse of the defence of independence, but in fact the defence of himself and the Parliament. No contact with the military in order to prevent bloodshed had been made.
With all of his behaviour V. Landsbergis was instigating the killing of the gathered citizens. The scenario had been guaranteed - an armed military (p. 45) and an unarmed crowd were present. Their clash was exactly what the chairman of AT (highest Council) V. Landsbergis needed - in order to remain in his position. 14 innocent Lithuanian people were killed. That was enough for the further demagogy by V. Landsbergis in front of the whole world, by naming himself a hero who supposedly won the independence for Lithuania, and its leader.
The speech by V. Landsbergis on the 11th of January 1991 in the cabinet for the French TV: „Today in Vilnius the soldiers were shooting against the people. Only God saved us from deaths, and we only had severely wounded people. However, the unhuman Empire of Communism needs innocent lives and it will take them from innocent people“. (page. 66)
Landsbergis was not preparing for any negotiations, he did not look for ways to avoid victims, since he had the shield of Lithuanian people set for slaughtering.
ОРИГИНАЛ НА ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ:
Žemiau yra V. Bernatonio tekstas iš „Laisvo Laikraščio“ (Nr. 18, 2012 m. gegužės 5-11 dd.).
Po teksto lietuvių kalba žemiau eina tekstas anglų, po to - rusų kalbomis.
***
Buvęs sostinės meras Vytautas Bernatonis prašo iškelti baudžiamąją bylą V.Landsbergiui „už 14 Lietuvos žmonių nužudymo organizavimą Sausio 13 - tą“
Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui gerb. Dariui Valiui
2012-04-25
Gerb. generalini Prokurore,
Prašau iškelti baudžiamąją bylą p. Vytautui Landsbergiui už 14 Lietuvos žmonių nužudymo organizavimą 1991 metų sausio 13 dieną.
Tokio kreipimosi būtinumą savyje nešioju daugiau nei 20 metų, t.y. nuo to laiko, kuomet dirbau Vilniaus miesto mero pareigose ir buvau šių tragiškų įvykių ne tik liudininkas, bet ir, daugeliu atveju, dalyvis.
Kreiptis į Jus dabar mane paskatino nauja knyga - dokumentų rinkinys „Kaltė ir atpirkimas“, išleista 2012 m., kurios autoriumi pasivadino p. Vytautas Landsbergis. 1991 m. sausio 13 d. įvykiai pateikti tendencingai (psl.6 - visi kalti, aš - geras, beveik genijus). Cituoju:
„Kas neįvykdė pareigos Lietuvos Respublikai?
Knyga, kurią laikote rankose, nesiekia galutinai atsakyti į klausimus, tenkančius teismo kompetencijai. Ji tik sudėsto faktus - dokumentus, liudijimus ir viešai pareikštas anų laikų mintis apie šalies užpuolimą ir valstybės gynimą, o jau informacija byloja pati.
Aišku, atsakomybės klausimas yra, jis kyla iš pačių faktų.
Galiausiai Sausio 13-osios byla šiaip taip jau perkvalifikuota į nusikaltimą žmoniškumui, tad nebus nutraukta pakankamai užvilkinus.“
Stebėtinas įžūlus cinizmas savo bukaprotiška veikla kaltinti kitus. Ko jis tuo siekė? Panaudosime liaudies posakį „Vagie, kepurė dega“!
Knygoje nenuosekliai pateikti dokumentai ir tų įvykių dalyvių pasisakymai bei nuomonės, daug kas esminio praleista, parodoma tuometinio Aukščiausios Tarybos (AT) pirmininko V.Landsbergio veikla, kuri negalėjo baigtis kitaip, kaip surežisuota dviejų priešingų veiksmų ir nuostatų fiziniu konfliktu. Kraujas verda skaitant šio veikėjo tendencingai pateikiamą, sumaišant su tikrove, falsifikatą. Tikrovės iškraipymas, prisidengiant iškovota laisve, akivaizdus visoje knygoje. Jeigu šiame konflikte Lietuvoje dislokuota ir tam reikalui sustiprinta kariuomenė niekuo nerizikavo, tai - iš kitos pusės - dvi skirtingai nusiteikusios civilių žmonių grupės rizikavo savo gyvybėmis. Dvi grupės: viena, siekusi nepriklausomybės, t.y. atsiskyrimo nuo TSRS, kita - tam atsiskyrimui nepritariančių. Visi buvo teisėti Lietuvos piliečiai. Visi jie buvo organizuotai surinkti kaip gyvas skydas profesionaliai kariuomenei. Žmonių - Lietuvos piliečių, nepritarančių atsiskyrimui nuo TSRS, vadovai buvo teismo nubausti. Kitos grupės vadovas ir jo pagalbininkai ir šiandien yra valdžioje, naikina Lietuvą, yra nenubausti. Nebaudžiamumas skatina veiklą, ir toliau griaunančią ne tik ūkį, bet ir Lietuvos žmonių dvasingumą, iš esmės - Valstybę.
Kovo 11-osios aktas buvo sąmoningai paruoštas, norint sukelti konfliktą su TSRS vadovybe. Visos Lietuvos AT elgesys buvo nesiskaitymas su TSRS konstitucija ir reikalavimais vykdyti senus, dar galiojančius santykius. Iš pozicijų buvusios, t.y. TSRS valdžios, Lietuvos AT elgesys buvo nelogiškas ir neteisėtas. Lietuva reikalavo duoti visko, ko jai reikia, ir neklausyti jokių reikalavimų iš buvusios valdžios. Tai buvo kvailesnių už save ieškojimas. Lietuvos ekonomika ir piliečiai šiam perversmui nebuvo pasiruošę. Deputatai buvo išrinkti ne perversmui organizuoti, nes tautos valios - referendumo nebuvo.
Pabrėžtini inteligentijos susirūpinimai knygoje „Kaltė ir atpirkimas“:
Lietuvos ūkio griovimas, pradėtas paskelbus nepriklausomybę, vadovaujant AT pirmininkui V.Landsbergiui, vyko nuolatos ir pasiekė tai, kad šiandien jau garsiai kalbame apie Lietuvos sunaikinimą. Niekas nenubaustas. Pralietas kraujas leido išlikti V.Landsbergiui valdžioje, o Lietuvos žmonėms - sisteminis jų skurdinimas.Tai žiauru!
AT ir jos pirmininko V.Landsbergio ir jo pagalbininkų elgesys pastatė Lietuvos žmones į skurdžių pozicijas. Prasidėjo neramumai, nepasitikėjimas nauja valdžia. Landsbergio pozicijos susilpnėjo, liaudiškai tariant „kėdė subraškėjo“. AT pirmininkas V. Landsbergis suprato, ar kas jam patarė, kad tik kraujas ir žmonių žūtys gali išgelbėti jo valdžią. Jis tai motyvavo, kad išgelbės nepriklausomybę, nors tai buvo netiesa. AT pirmininkas V.Landsbergis, žinodamas, kad ilgai tai tęstis negali, kad TSRS vadovybė siekia savo valdžios atstatymo, ieškojo variantų, kaip išsilaikyti valdžioje. Žinodamas, kad Lietuvoje dislokuota kariuomenė sustiprinta, nutarė kariuomenei priešpastatyti Lietuvos žmones, t.y. beginklį minios skydą (tai buvo V.Landsbergio ir A.Butkevičiaus išradimas), motyvuojant nepriklausomybės gynimu, o faktiškai AT ir jo asmeniška gynyba. Jokių kontaktų su kariškiais, kad nebūtų kraujo praliejimo, Lietuvos žmonių žudynių, nepalaikė.
Pastebėtina armėnų politikų nuomonė (psl.307):
„Kad kariškiai nešaudytų su jais reikia kalbėtis (V. Landsbergis kalbėtis nenorėjo, nes jam reikėjo, kad šaudytų). Tada jis dar pasakė, kad TSRS vadovybės delegacija suformuota jų, armėnų politikų, iniciatyva“.
„ Žinoma, kariškiai pagelbės, jeigu Lietuvos valdžia paprašys jų pagalbos. Kartu buvęs premjeras G.Vagnorius visus užtikrino, kad Lietuvos vyriausybė prisiima visą atsakomybę dėl tvarkos ir teisingumo. Atsisveikindamas su L.Ter Petrosianu Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis jam pasakė: Lietuvos žmonės niekada nepamirš, ką Jūs dabar dėl jų nuveikėte“.
V.Landsbergis negalėjo sau leisti suprasti, kad kariškiai irgi žmonės, su jais reikia kalbėtis. Atvirkščiai, skatino provokuojant nesantaiką tarp piliečių ir kariuomenės, tarp skirtingų pažiūrų Lietuvos piliečių, didėjant nepasitenkinimui nauja Lietuvos valdžia (psl.37).
„ … žinodami, kad prie televizijos bokšto ruošiama didžiulė provokacija, pakvietėme susirinkti žmones“ (psl.246).
„ … Lietuvos valdžia kreipėsi paramos į žmones. … Aš galėjau stebėti lietuvius, plūstančius iš visų pusių į nepriklausomybės aikštę prieš parlamentą. Aikštė greit buvo pilna žmonių. … Lietuvos valdžios kalbėtojai, ypač Vytautas Landsbergis ir Zigmas Vaišvila kvietė demonstrantus likti savo vietose prie televizijos bokšto ir parlamento pastato. Jų pranešimas reiškė: „Maskva negalima pasitikėti“ (psl.240).
„Po to, 7-ąją sausio, pakėlė kainas, ir darbininkai, daugiausiai iš stambių įmonių, nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos reikalauti V.Landsbergio atsistatydinimo ir kad būtų įvestas prezidentinis valdymas“
Visu savo elgesiu V.Landsbergis provokavo surinktų žmonių žudymą. Scenarijus buvo garantuotas - buvo ginkluota kariuomenė (psl.45) ir beginklė minia. Jų susidūrimas ir davė tai, ko reikėjo AT pirmininkui V.Landsbergiui - išlikti jo užimtose pozicijose. Nužudyta 14 nekaltų Lietuvos žmonių. To užteko tolimesnei V.Landsbergio demagogijai visam pasauliui, įvardinant save didvyriu, iškovojusiu Lietuvos nepriklausomybę, ir save - jos vadovu.
Įrodymai ir surinkti dokumentai yra dokumentų rinkinyje „Kaltė ir atpirkimas“, kur V.Landsbergis nesugebėjo visiškai cenzūruoti. Tai atspindėta knygos puslapiuose (107, 113, 101, 97, 216, 219, 220, 221, 228, 229, 270, 234, 235, 236, 239, 240, 241, 242, 246, 103, 308, 309, 57, 294, 59, 64, 69, 21, 110, 145, 217, 83, 94).
Kraujo reikėjo tam, kad pridengti AT ir jos vadovo neapgalvotus veiksmus, nemąstant kas laukia Lietuvos žmonių, TSRS nutraukus veikiančių struktūrų aprūpinimą.
97 psl. pateiktos 5 Lietuvos visuomeninių organizacijų vadovų mintys 1991 m sausio 17-ą. „V.Landsbergio Vyriausybės toks norėtas įvykis įvyko - kraujas pralietas abiejose pusėse. Vyriausybinė stotis veikia, toliau provokuoja žmones, kaitina padėtį ir kviečia naujiems kruviniems konfliktams“.
Buvo įvardinta blokada ir naiviai kaltinama viena TSRS, nepripažįstant, kad pirmiausia mes patys kalti, kad gavome tai, ko norėjome. Kaltinimas vien TSRS dėl blokados buvo naivus demagogiškos nemokšiškos politikos pridengimas. Dauguma Lietuvos žmonių, svaigusių nuo nepriklausomybės šūkių, tuo tikėjo ir kaltų viduje neieškojo. Kalta buvo tik TSRS ir jos vadovai. Tai buvo ne tik nelogiškas mąstymas, bet ir įžūlus, beprotiškas visuomenės kvailinimas.
Laisvės žmogus turi tik tiek, kiek sugeba ja naudotis. Mūsų įgyta laisvė tapo išniekinta ir sudarė sąlygas valstybės išnykimui. Lietuva tapo išniekinta savų nemokšų, dvasios ubagų.
V.Landsbergio pradėta nemokšiška veikla buvo tęsiama prisidengiant nepriklausomybe, nuskurdino ne tik Lietuvą, bet ir jos žmonių dvasingumą, sumenkino pralieto kraujo tikrąją vertę.
Neginkluotos minios kvietimas priešintis ginkluotai profesionaliai kariuomenei buvo nusikaltimas žmogiškumui. Susidariusioje situacijoje buvo galimi tik 2 variantai:
Tuo metu jau buvo žinoma, kad ne tik Lietuva siekia nepriklausomybės. Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, nepriklausomybė buvo tik laiko klausimas. Netrukus kitose valstybėse šis teiginys pasitvirtino be kraujo. Pralietaskraujas buvo reikalingas tik AT pirmininkui V.Landsbergiui, nesugebėjusiam valdyti Valstybę, ir norint išlikti valdžioje.
Dauguma ne tik paprastų Lietuvos žmonių, bet ir AT deputatų, vyriausybės narių suprato pavojų Lietuvos žmonių gyvybėms ir asmeniškai gatvėje po tankais nelindo. V. Landsbergis asmeniškai taip pat gatvės vengė. Jis tam kvietė tik Lietuvos žmones. Mano vaikai ten buvo. Aš taip pat. Mums pasisekė. Ar pagalvojo V.Landsbergis ir kiti signatarai apie tai, kad vienas iš 14-os žuvusiųjų būtų jų vaikas? Ar tokia laisvės kaina juos tenkintų? Įvykius vadinant tikrais vardais, tenka konstatuoti: AT pirmininkas V.Landsbergis organizavo Lietuvos žmonių žudynes. Beginkliai arba lengvai ginkluoti žmonės nebuvo kliūtis profesionaliai kariuomenei. Atvirkščiai, bet koks rimtesnis pasipriešinimas ginklu būtų iššaukęs žudynes, skaičiuojamas šimtais ir dar daugiau. Tuo įsitikinti galima buvo kariuomenei užimant televizijos bokštą, spaudos rūmus, radijo ir televizijos komiteto pastatą. Tokia gynyba civilių žmonių kūnais buvo nusikalstamai kvaila. Su nepriklausomybės tvirtinimu tai nieko bendro neturėjo. Nepriklausomybė buvo įtvirtinta, kai ją pripažino Rusija. Tai buvo aišku visiems, kas tuo domėjosi jau atsiradus Sąjūdžiui, įvykus Baltijos keliui. Ir šiandien neišaiškinta visuomenei, kas tai organizavo. Iš kur atsirado Landsbergis ir kiti jo padėjėjai?! Kokie buvo jų tikslai? O gal norėta sunaikinti Lietuvą, bet ne kurti? Tai išvada iš dvidešimt dviejų metų laikotarpio nepriklausomos Valstybės daugumos žmonių gyvenimo, valdant nemokšoms.
Aktyviai Lietuvoje veikė bendradarbiaujančios su TSRS vadovybe struktūros, kurios nepritarė Lietuvos AT sprendimams. To negalėjo nežinoti save įvardinę laisvos valstybės vadovais. Tada buvo ir blaivių minčių:
M.Gorbačiovas TSRS Aukščiausios tarybos IV sesijoje sausio 14 dieną tvirtino: „ Beje, aš kalbėjausi šiandien su Lietuvos SSR AT pirmininku V.Landsbergiu. Maždaug tas pat, labai neproduktyvus pokalbis. Atvirai sakant, iš to pasikalbėjimo susidariau įspūdį, kad bus labai sunku tokiomis sąlygomis ieškoti dialogo, kelių su žmonėmis, vadovaujančiais Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“ (psl.229).
Kainų bomba. Taip pavadinta knygoje kainų didinimas 3,2 karto. Tai buvo pagrindinis pretekstas žudynių pradžiai.
M.Gorbačiovo telegrama 1991-01-10: „ … Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba turi suvokti visą savo atsakomybę Respublikos ir Tarybų Sąjungos tautoms“ (psl.64). V.Landsbergis atsako 1991-01-1: „ … Nepaisant TSRS vykdomos agresijos, padėtis Lietuvoje yra kontroliuojama, didžioji dauguma jos gyventojų remia Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę.“(psl.65).
1991-01-11 V.Landsbergio kalba kabinete Prancūzų televizijai: „Šiandien Vilniuje kareiviai šaudė į žmones. Tankai važiavo ant žmonių. Tik dievas padėjo, kad nebuvo mirtinų aukų, o vien sunkiai sužeistų. Bet nežmoniškai komunizmo imperijai reikia gyvybių ir ji vėl pasiims žmonių gyvybes“(psl.66).
V. Landsbergis nesiruošė jokiems derybų veiksmams, neieškojo sprendimų aukoms išvengti, turint Lietuvos žmonių gyvą skydą, paruoštą nužudymui.
INFORMACIJA LIETUVAI ŽUDYNIŲ NAKTĮ
„Manęs nesujungė su M.Gorbačiovu, bet pažadėjo tuojau viską perduoti, ką noriu pasakyti. Ir aš paprašiau pasakyti, kad labai įsakmiai prašau prezidentą Gorbačiovą tučtuojau savo, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, įsakymu sustabdyti pradėtą akciją, nutraukti pradėtą vykdyti planą, kad nebūtų pralietas nekaltų žmonių kraujas. Tai turi būti padaryta tuojau. Mes nežinome ar tai bus padaryta. Bet Gorbačiovas žino: jeigu žmonių kraujas bus pralietas, jis kris ant jo galvos“. Tai Vytauto Landsbergio kalba per radiją iš AT (psl.71). Retorinis klausimas - ar aukoms lengviau dėl to, ant kieno galvos kris jų kraujas?
Tai nužudymo užsakovo, bet ne valstybės vadovo braižas, tikintis, kad pralietas kraujas, lavonai pagerins jo, kaip valstybės vadovo, nesugebančio valdyti padėties, pozicijas. 1991 m. sausio 13-osios naktį nužudyta 14 žmonių. Kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie būtų sutikę dar palaukti nepriklausomybės užuot laukę artimųjų nužudymo? Manau, kad visi, turintys sveiką protą. Tolesnių žudynių nebuvo tik TSRS vadovybės dėka. V.Landsbergis lenktyniavo su M. Gorbačiovu. Lietuvos žmonės, kuriuos jis kvietėsi ginti Lietuvą, jam nerūpėjo.
Po nakties žudynių sausio 13-os dieną Vilniaus savivaldybės vestibiulyje pastebėjau grupę jaunuolių. Vienas iš jų laikė vienvamzdį šautuvą. Man paklausus, ką jie čia veikia, jaunuoliai paaiškino, kad juos atsiuntė iš AT ginti savivaldybės pastatą (buvo pasklidusi informacija, kad artimiausiu metu bus užimamas Vilniaus merijos pastatas). Paklausiau Vilniaus tarybos pirmininko, kuris daug bendravo su AT, ar jis supranta, kas įvyks įėjus į pastatą bent 2 automatininkams? Tarybos pirmininkas atsakė, kad toks jų (jaunuolių) pasirinkimas. Tarybos pirminikui paaiškinau, kad aš turiu 3 ginklus ir jeigu AT mano, kad mes turime gintis ginklu, tai aš 2 ginklus, geresnius už jaunuolių vienvamzdį, galiu paskolinti ir ginsimės trise. Po kurio laiko jaunuolių neradau. Šis eilinis epizodas, kurį detaliai įsiminiau, patvirtina nuomonę, kad AT reikėjo kraujo, bet ne pastatų saugumo. Mane stebino tuo metu mus valdžiusių dvasinis nuskurdimas, nužmogėjimas. Jau tada pagalvojau, iš kur jie tokie atsirado? V.Landsbergis kurį laiką buvo vienintelis, kurio visi klausė.
Vertos dėmesio atskiros mintys:
Lietuvos valdžia - AT ir vyriausybė - situacijos nevaldė. „Jedinstvos“ mitinge taip pat buvo Lietuvos žmonės (psl. 256, 257, 258, 259, 260,261, 262, 263). Landsbergio vadovaujama AT tvirtino, kad Lietuva - jau nepriklausoma valstybė, neįvertindami, kad taip negalvojo nei buvusi Lietuvos TSR valdžia, nei dauguma AT paskirtų ministrų. Su šia nuomone nebuvo galima nesiskaityti, nes buvo aišku, kad TSRS vadovybė, turinti savo žinioje kariuomenę ir nepripažįstanti Lietuvos nepriklausomybės, ruošiasi savo teises (jų supratimu) įgyvendinti (atstatyti), panaudodami turimas galimybes, t.y. kariuomenę. Premjerų kaitaliojimas buvo V.Landsbergio nesugebančių galvoti paieška. Atsirado „absoliutus debilas“ šitam darbui - G. Vagnorius. Prasidėjo globalus ūkio naikinimas, valdžios struktūrų nužmogėjimas, tęsiamas šovinizmo eskalavimas.
Žinios iš anksto (psl.257)
„ … Lig šiol neaišku, ar yra ištirtas sausio 13-osios byloje kainų pakėlimo epizodas, kaip galima sąmokslo sudedamoji dalis“.
„ … Krašto apsaugos departamentas maždaug tuo laiku gavo pavaldžiai KGB Sovietų Sąjungos pasienio kariuomenei skirtą slaptą paketą, kuriame kalbėta apie aukščiausią karinę parengtį“.
„ … Dar gavome signalų iš kitų šaltinių, kad netrukus gali būti išprovokuoti neramumai Lietuvoje, bet šią informaciją mums tuo metu buvo sunku patikrinti“.
„ … Aštrėja Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos vadovų priešprieša. Tai taip pat buvo patogus pretekstas Maskvai imtis agresyvių veiksmų prieš Lietuvos valdžią“.
„Tais laikais palaikėme ryšius su Lietuvai draugiškais demokratinės pakraipos politikais Maskvoje. Kai kurie jų ėjo aukštas pareigas. Jie mums perduodavo žinių, kad Kremlių maloniai stebina stiprėjanti mūsų Vyriausybės ir Aukščiausios Tarybos vadovų nesantaika“.
Boriso Jelcino spaudos konferencija. 1991-01-14. B.Jelcinas. „ Kol kas sunku patikrinti. Tą naktį ir dienos pradžioje kalbėjausi su šalies prezidentu M.Gorbačiovu ir gynybos ministru Jazovu, kėliau jiems tiesiai tą klausimą. Abu atsakė, kad jie komandų nedavė. O kita frazė buvo tokia: Aš sakau, o ar negalėjo to vietoje padaryti. Vietoje, t.y. Vilniuje galėjo tai padaryti“ (psl.103).
1991-01-14 naktis. „Lietuvoje priešpriešiais stovi 2 pagrindinės jėgos - teisėta respublikos vadovybė ir kariškiai. Iki šiol kontaktų tarp jų beveik nebuvo“ (psl. 107)
Apie tai negalima buvo nepagalvoti kviečiant gyvų žmonių skydą ginti visas komunikacijas ir nepripažintą vadovybę.Neieškojimas sprendimų be kraujo - nusikalstamas. Tokių sprendimų norėjo visi. Labiausiai - taikūs Lietuvos gyventojai (piliečiai), tarpe jų ir rusakalbiai darbininkai (iš knygos). Landsbergio kalbos ir manipuliacijos Burokevičiaus ir kitų teisme (iš knygos) iškraipo tikrovę. Landsbergis turi būti teisiamas už 14 žmonių nužudymo organizavimą kartu su Burokevičiumi ir kitais, kadangi suinteresuotas šiuo Lietuvos žmonių pralietu krauju buvo jis, nes norėjo išsaugoti save valdžioje.
Nepriklausomybė niekuo dėta. Svetimų valstybių nuomonės nevertos, nes jų žmonės gyvybėmis nerizikavo ir nežuvo. Įvykiai su žmonių aukomis jiems galėjo būti naudingi kaip įrodymai,- kaip negalima valdyti valstybės. Jokia nepriklausomybė neatpirks žmogaus gyvybės. Tegu V.Landsbergis nors pagalvoja apie tai. Jo artimųjų minioje nebuvo. Žudynėse nežuvo nė vienas AT ir miesto tarybos deputatas.
Kodėl tų laikų veikla iki šiol neištirta? Kažkam to nereikia.
V.Landsbergis, kažkokiu būdu atsiradęs Sąjūdyje ir tapęs AT pirmininku, nesiskaitydamas su priemonėmis, neturėdamas reikiamos organizacinio darbo patirties, bet kokia kaina norėjo išlikti pasiektose pareigose, neaiškiai, kažkieno iniciatyva ir rekomendacijomis į jas pakliuvęs, nesiėmė jokių priemonių, kad išvengti aukų. Atvirkščiai - visais savo veiksmais provokavo konfliktą tarp kariškių ir civilių žmonių, taip pat konfliktą tarp nepriklausomybės siekiančių ir jai prieštaraujančių Lietuvos piliečių.
Karo nebuvo ir niekas jo nelaukė. Kas kaltas dėl prarastų gyvybių ir, be abejo, nužudytų žmonių artimųjų suluošintų gyvenimų? Atsakyti į šį klausimą, kam buvo reikalingas nekaltų žmonių kraujas, - būtina. Tik V.Landsbergiui, daliai signatarų, daugiau niekam. Jie turėjo būti teisiami su Burokevičiumi ir kitais. Teismas turėtų pateikti klausimą - kas žudynių iniciatorius. Kalbant juridiniais terminais - kas užsakovas? Kaltinti vien TSRS beprasmiška. Žudynių poligone Rusijos beginklių žmonių nebuvo. Kariuomenė gynė TSRS valstybės interesus. Kontakto Vilniuje su kariuomenės vadovybe niekas neieškojo.
Lietuvos žmonės, susirinkę gyvu skydu pridengti AT ir kitus objektus, realaus pavojaus nežinojo. Jie tikėjo Landsbergiu. Ar Landsbergis suprato, ką jis organizavo ir padarė, sukvietęs žmones ginti valdžios? Panašu, kad ne, bent taip apsimetė. Jo tartiufiška prigimtinė savybė kitų skausmo negali suprasti. Toliau buvo eskaluojami kaltinimai TSRS, o kartu vyko savo didvyriškumo demonstravimas, ieškoma užtarimo ir užjautimo.
Dirbti su žmonėmis reikia sugebėti. V.Landsbergis tokios patirties neturėjo, jo aplinkoje taip pat tokių žmonių nebuvo. Žmonėmis su tokia patirtimi jis nepasitikėjo, atvirkščiai - juos eliminavo iš valdymo ir ne tik valdymo struktūrų. Rezultatai liūdni.
Pralieto kraujo tiesioginis kaltininkas ir žudynių organizatorius turi būti nubaustas.
„2010 metų rugpjūčio 31d. Generalinis prokuroras sudarė darbo grupę, kuri parengė Baudžiamojo kodekso įstatymo pakeitimų projektą. Tarp siūlomų pakeitimų bene svarbiausia - 100 straipsnio (tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis) redakcija, pagal kurią baudžiamoji atsakomybė kiltų net ir tuo atveju, jeigu nusikalstamos veikos būtų padarytos prieš pavienius asmenis - bent vieną asmenį nužudžius ar sunkiai sutrikdžius jam sveikatą. Dabartiniame straipsnyje numatytos veikos turi būti padaromos dideliu mastu, kuris nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių, teritorijos, kurioje padaromos veikos, dydį ir pan.“ (psl.311).
Laidotuvės, 1991-01-14. Pasiūlė V. Landsbergis laidoti Rasų kapinėse (psl.83).
„ … Laidotuvių komisija nutarė, kad laidoti tinka Antakalnio kapinėse. Pirmininkas sako, kad yra - susitarta, yra vietos šiapus tvoros“. Painiava (psl.94).
Vykdydamas savo pareigas, pasikvietęs Vilniaus miesto Tarybos narius ir miesto kapinių žinovą, kartu su jais parinkome vietą Antakalnio kapinėse. Jau parinkus vietą, man buvo pranešta, kad AT nutarė laidoti Rasų kapinėse ir aš įpareigotas ten paruošti vietą. Šį pavedimą įvykdėme, bet reikėjo vietą suderinti su žuvusiųjų artimaisiais. Nelaimingi žmonės nesutiko laidoti Rasų kapinėse. Pranešus apie tai V.Landsbergiui, jis liepė su tais žmonėmis atvykti pas jį. V.Landsbergis aiškino nelaimingiems žmonėms apie Rasų kapinių istorinę reikšmę, bet žuvusiųjų artimieji kategoriškai atsisakė. Viena moteris pasakė, kad jiems parodė kitą vietą. V.Landsbergis pažiūrėjo į mane ir ištarė vieną žodį: „Parodė“?
Laidotuvės įvyko Antakalnio kapinėse mūsų išrinktoje vietoje. Žmogiškąja prasme tai buvo tinkamesnė vieta, negu Rasų kapinėse patvoryje šalia lenkų legionierių. Aš neignoravau AT pirmininko nuomonės, aš paprasčiausiai operatyviau, negu AT, vykdžiau man pavestas pareigas.
Kapinėse prie nužudytų žmonių karstų ir duobių, kaip valstybinės komisijos narys, atsakingas už laidojimus, nežinodamas kuo padėti žmonėms, laidojantiems savo gyvenimo prasmę brangiausių žmonių kūnuose, prisiekiau į mikrofoną: „ Visą savo likusį gyvenimą darysiu viską, kad daugiau tokio kraujo praliejimo nebūtų“.
AT pirmininkas V. Landsbergis laidotuvėse nedalyvavo. Budelis nenorėjo matyti savo aukų artimųjų.
Lietuvos visuomenės skaldymas prasidėjo iš karto po kovo 11-osios ir tęsiasi iki šiol. Bręsta pilietinis konfliktas, kritinė riba artėja. Valdžioje tie patys ir jų atžalos, bei šalininkai - bendraminčiai. Nebaudžiamumas juos skatina tęsti savo ideologiją. Susimąstykime, ką darysime?!
Keista ir pikta yra tai, kad nesugebėjęs reikiamai valdyti Valstybės, būdamas vadovu, V.Landsbergis ir šiandien reiškiasi ne tik Lietuvos, bet jau ir Europos Sąjungos valdyme. Nuolatinis nesantaikos su Rusija, Baltarusija eskalavimas ir kita jo destruktyvi veikla daro didelę žalą Lietuvos ekonomikai ir teršia protą primityviai mąstantiems kai kuriems Lietuvos žmonėms. Jį būtina sustabdyti. Jeigu reikalingam V.Landsbergio veiklos įvertinimui trukdys jo, kaip ES parlamento nario, neliečiamumas, būtina kreiptis dėl neliečiamumo panaikinimo, įvertinant jo organizuotą 14 žmonių nužudymą 1991 m. sausio 13 d.
Gerb. generalinis prokurore, anksčiau ar vėliau neišvengiamai teks pradėti daiktus vadinti tikrais vardais. Valstybės griovimo sustabdymą būtina pradėti nuo griovimą pradėjusiųjų veiklos įvertinimo. Tai ir turi būti 1990 m. valstybę valdę veikėjai.
Pateikiau tik ištraukas, į kurias, mano nuomone, reikia atkreipti dėmesį, kad įsitikintume V. Landsbergio ir jo pagalbininkų nusikaltimu Lietuvos žmonėms. Siekiant reikiamai suprasti pateiktų teiginių pagrįstumą, reikia atidžiai perskaityti visą knygą. V. Landsbergio pateiktą elgesį reikia vertinti kaip prisipažinimą, įvykdžius šį nusikaltimą - nors jis taip nemano. Dar gyvi dauguma šios tragedijos liudininkų, tarp jų ir minimi knygoje.
Daug žmonių, lyg ir apsvaigusių nepriklausomybe, prarado blaivų mąstymą, būtinumą vertinti objektyvią tiesą.
Budelio Stalino, kaip politinio žudiko, veikla buvo įvertinta po mirties. V. Landsbergis žudė kitais metodais, bet esmė ta pati. Šie keturiolika Lietuvos didvyrių - tai tik maža V.Landsbergio politikos ir visos jo veiklos nužudytų mūsų šalies piliečių dalis. Jį būtina įvertinti dar gyvą, kad kiti žinotų!
Mes, negausi tauta, leidome tam žmogui išprovokuoti mūsų sesės ir brolių nužudymą!
Pagarbiai
Vytautas BERNATONIS
Habilituotas technikos mokslų daktaras, profesorius,
dviejų valstybinių premijų laureatas
Бывший мэр Вильнюса Витаутас Бернатонис просит генеральную прокуратуру Литвы возбудить уголовное дело Витаутасу Ландсбергису “за организацию убийства 14 человек 13 января 1991г.”
May 12th, 2012 ˑ
Текст экс-мера, напечатанный в “Свободной Газете”, (нр. 18, 5-11 мая 2012 г.).
Below is the text of ex-mayor published by „Free Newspaper“ (Nr. 18, May 5-11th, 2012).
Vytautas Landsbergis
Выдержка из заявления на русском:
Из заявление на имя генерального прокурора Д.Валиса (подано 2012-04-25):
Необходимость подобного обращения заявитель, по его словам, вынашивал более 20лет. Формально, поводом послужила новая книга В.Ландсбергиса “Вина и искупление”. В своем обращении В.Бернатонис указывает, что в книге факты изложены тенденциозно, с наглым, по мнению заявителя, цинизмом. В.Бернатонис утверждает, что акт о восстановлении независимости 11 марта был подготовлен сознательно, с целью создания конфликта с руководством СССР.
В заявлении цитируются отрывки из книги В.Ландсбергиса “Вина и искупление” из которых следует, что В.Ландсбергис и А.Буткявичус целенаправленно проводили политику противопоставления военных и гражданского населения, поощрялись провокации в отношении военных, власти сознательно отказывались вести диалог с военными с целью предотвращения кровопролития, при том ,что премьер Г.Вагнорюс заявлял, что правительство Литвы возлагает на себя всю ответственность за порядок и справедливость на территории республики.
В.Бернатонис обращает внимание прокурора на то, что всеми своими поступками и поведением В.Ландсбергис провоцировал пролитие крови гражданского населения, полагая при этом, что в книге собраны все доказательства данного утверждения в виде публикуемых документов и перечисляет страницы книги, на которых эти документы напечатаны.
В.Бернатонис не жалеет эмоциональных эпитетов по отношению к проводникам провокационной политики, которая и привела к жертвам, а Литву к катастрофе. Использование людей в виде живого щита, он считает преступлением, оставшимся без наказания. Указано, что В.Ландсбергис и не намеревался вести какие - либо переговоры с центральной властью, не искал решений избегать человеческих жертв, живой щит из граждан Литвы ему нужен был для исполнения своих политических целей.
Под катом на английском и полная версия на литовском (перевода пока нет).
(источник http://www.baltexpert.com/2012/05/12/vbernatonis_zajavlenie_v_genprokuraturu/)
ENGLISH:
Excerpts from ex-mayor‘s text
Former mayor of capital Vilnius Vytautas Bernatonis urges to begin a case against V. Landsbergis (ex-head of Parliament in 1991) „for organising the massacre of 14 Lithuanian people on the 13th of January“.
Former mayor of capital Vilnius Vytautas Bernatonis urges to begin a case against V. Landsbergis (ex-head of Parliament in 1991) „for organising the massacre of 14 Lithuanian people on the 13th of January“.
2012-04-25
The chairman of Parliament V. Landsbergis realised, or someone had suggested him, that only blood and deaths could have saved his authority. He motivated it by saying that it would have saved independence, however that was not true. The chairman V. Landsbergis knew that it could not have lasted for long, that the authorities of the USSR had been aiming at restoring its power, and he was looking for ways to remain in power. Knowing that the army located in Lihtuania had been upgraded, he decided to put Lithuanian people, i.e. unarmed shield of a crowd against the army (it was an invention by V. Landsbergis and A Butkevicius) with the excuse of the defence of independence, but in fact the defence of himself and the Parliament. No contact with the military in order to prevent bloodshed had been made.
With all of his behaviour V. Landsbergis was instigating the killing of the gathered citizens. The scenario had been guaranteed - an armed military (p. 45) and an unarmed crowd were present. Their clash was exactly what the chairman of AT (highest Council) V. Landsbergis needed - in order to remain in his position. 14 innocent Lithuanian people were killed. That was enough for the further demagogy by V. Landsbergis in front of the whole world, by naming himself a hero who supposedly won the independence for Lithuania, and its leader.
The speech by V. Landsbergis on the 11th of January 1991 in the cabinet for the French TV: „Today in Vilnius the soldiers were shooting against the people. Only God saved us from deaths, and we only had severely wounded people. However, the unhuman Empire of Communism needs innocent lives and it will take them from innocent people“. (page. 66)
Landsbergis was not preparing for any negotiations, he did not look for ways to avoid victims, since he had the shield of Lithuanian people set for slaughtering.
ОРИГИНАЛ НА ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ:
Žemiau yra V. Bernatonio tekstas iš „Laisvo Laikraščio“ (Nr. 18, 2012 m. gegužės 5-11 dd.).
Po teksto lietuvių kalba žemiau eina tekstas anglų, po to - rusų kalbomis.
***
Buvęs sostinės meras Vytautas Bernatonis prašo iškelti baudžiamąją bylą V.Landsbergiui „už 14 Lietuvos žmonių nužudymo organizavimą Sausio 13 - tą“
Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui gerb. Dariui Valiui
2012-04-25
Gerb. generalini Prokurore,
Prašau iškelti baudžiamąją bylą p. Vytautui Landsbergiui už 14 Lietuvos žmonių nužudymo organizavimą 1991 metų sausio 13 dieną.
Tokio kreipimosi būtinumą savyje nešioju daugiau nei 20 metų, t.y. nuo to laiko, kuomet dirbau Vilniaus miesto mero pareigose ir buvau šių tragiškų įvykių ne tik liudininkas, bet ir, daugeliu atveju, dalyvis.
Kreiptis į Jus dabar mane paskatino nauja knyga - dokumentų rinkinys „Kaltė ir atpirkimas“, išleista 2012 m., kurios autoriumi pasivadino p. Vytautas Landsbergis. 1991 m. sausio 13 d. įvykiai pateikti tendencingai (psl.6 - visi kalti, aš - geras, beveik genijus). Cituoju:
„Kas neįvykdė pareigos Lietuvos Respublikai?
Knyga, kurią laikote rankose, nesiekia galutinai atsakyti į klausimus, tenkančius teismo kompetencijai. Ji tik sudėsto faktus - dokumentus, liudijimus ir viešai pareikštas anų laikų mintis apie šalies užpuolimą ir valstybės gynimą, o jau informacija byloja pati.
Aišku, atsakomybės klausimas yra, jis kyla iš pačių faktų.
Galiausiai Sausio 13-osios byla šiaip taip jau perkvalifikuota į nusikaltimą žmoniškumui, tad nebus nutraukta pakankamai užvilkinus.“
Stebėtinas įžūlus cinizmas savo bukaprotiška veikla kaltinti kitus. Ko jis tuo siekė? Panaudosime liaudies posakį „Vagie, kepurė dega“!
Knygoje nenuosekliai pateikti dokumentai ir tų įvykių dalyvių pasisakymai bei nuomonės, daug kas esminio praleista, parodoma tuometinio Aukščiausios Tarybos (AT) pirmininko V.Landsbergio veikla, kuri negalėjo baigtis kitaip, kaip surežisuota dviejų priešingų veiksmų ir nuostatų fiziniu konfliktu. Kraujas verda skaitant šio veikėjo tendencingai pateikiamą, sumaišant su tikrove, falsifikatą. Tikrovės iškraipymas, prisidengiant iškovota laisve, akivaizdus visoje knygoje. Jeigu šiame konflikte Lietuvoje dislokuota ir tam reikalui sustiprinta kariuomenė niekuo nerizikavo, tai - iš kitos pusės - dvi skirtingai nusiteikusios civilių žmonių grupės rizikavo savo gyvybėmis. Dvi grupės: viena, siekusi nepriklausomybės, t.y. atsiskyrimo nuo TSRS, kita - tam atsiskyrimui nepritariančių. Visi buvo teisėti Lietuvos piliečiai. Visi jie buvo organizuotai surinkti kaip gyvas skydas profesionaliai kariuomenei. Žmonių - Lietuvos piliečių, nepritarančių atsiskyrimui nuo TSRS, vadovai buvo teismo nubausti. Kitos grupės vadovas ir jo pagalbininkai ir šiandien yra valdžioje, naikina Lietuvą, yra nenubausti. Nebaudžiamumas skatina veiklą, ir toliau griaunančią ne tik ūkį, bet ir Lietuvos žmonių dvasingumą, iš esmės - Valstybę.
Kovo 11-osios aktas buvo sąmoningai paruoštas, norint sukelti konfliktą su TSRS vadovybe. Visos Lietuvos AT elgesys buvo nesiskaitymas su TSRS konstitucija ir reikalavimais vykdyti senus, dar galiojančius santykius. Iš pozicijų buvusios, t.y. TSRS valdžios, Lietuvos AT elgesys buvo nelogiškas ir neteisėtas. Lietuva reikalavo duoti visko, ko jai reikia, ir neklausyti jokių reikalavimų iš buvusios valdžios. Tai buvo kvailesnių už save ieškojimas. Lietuvos ekonomika ir piliečiai šiam perversmui nebuvo pasiruošę. Deputatai buvo išrinkti ne perversmui organizuoti, nes tautos valios - referendumo nebuvo.
Pabrėžtini inteligentijos susirūpinimai knygoje „Kaltė ir atpirkimas“:
- 1990-12-28. „Lietuvos ekonominiai interesai reikalauja, kad santykių su TSRS normalizavimas būtų patikėtas tik kompetentingiems specialistams. Mes, Lietuvos inteligentijos atstovai, esame labai susirūpinę“ (psl. 38).
- 1990-12-28. „Su siaubu galvoju, kas laukia tarnautojų, inteligentiškų profesijų žmonių, pensininkų, studentų. Jiems nėra net kompensacijos panaudojant „šešėlinės“ ekonomikos mechanizmus. Prisimenu LDDP programoje įrašytą teiginį, kad nėra idėjos, kuriai galėtume aukoti žmogų. Žmogus yra aukščiausioji idėja ir vertybė“(psl.39).
- 1991-01-05. Lietuvos pramonininkų asociacijos tarybos pareiškimas dėl kritinės situacijos Lietuvos ūkyje. „Sparčiai blogėja Lietuvos žmonių socialinė ir ekonominė padėtis. Stiprėja politinė ir dvasinė krizė, smunka kultūra, iškyla visuotinio chaoso grėsmė, plinta savitarpio nepasitikėjimas, įtarumas, netikrumo jausmas. Vėl sugrįžta jau pamiršta baimė, mažėja asmens saugumas, aštrėja įtampa valdžios viduje“(psl.48)
- 1991-01-07. „Blogėja santykiai su Tarybų Sąjunga, kai kas tą daro specialiai. Gamyba gali kristi trečdaliu. Žaliavų iš ten gaunam 80%“(psl.52).
- Trumpos ištraukos iš A.Šimėno kalbos uždarame AT posėdyje: „….. Tikintis, kad jis pats įvardins, jog perversmą prišaukė „V.Landsbergio šalininkų“ neatsakingi veiksmai“ (psl.216). „ … nebuvau V.Landsbergio šalininkų surežisuoto spektaklio vykdytojas“(psl.219)
Lietuvos ūkio griovimas, pradėtas paskelbus nepriklausomybę, vadovaujant AT pirmininkui V.Landsbergiui, vyko nuolatos ir pasiekė tai, kad šiandien jau garsiai kalbame apie Lietuvos sunaikinimą. Niekas nenubaustas. Pralietas kraujas leido išlikti V.Landsbergiui valdžioje, o Lietuvos žmonėms - sisteminis jų skurdinimas.Tai žiauru!
AT ir jos pirmininko V.Landsbergio ir jo pagalbininkų elgesys pastatė Lietuvos žmones į skurdžių pozicijas. Prasidėjo neramumai, nepasitikėjimas nauja valdžia. Landsbergio pozicijos susilpnėjo, liaudiškai tariant „kėdė subraškėjo“. AT pirmininkas V. Landsbergis suprato, ar kas jam patarė, kad tik kraujas ir žmonių žūtys gali išgelbėti jo valdžią. Jis tai motyvavo, kad išgelbės nepriklausomybę, nors tai buvo netiesa. AT pirmininkas V.Landsbergis, žinodamas, kad ilgai tai tęstis negali, kad TSRS vadovybė siekia savo valdžios atstatymo, ieškojo variantų, kaip išsilaikyti valdžioje. Žinodamas, kad Lietuvoje dislokuota kariuomenė sustiprinta, nutarė kariuomenei priešpastatyti Lietuvos žmones, t.y. beginklį minios skydą (tai buvo V.Landsbergio ir A.Butkevičiaus išradimas), motyvuojant nepriklausomybės gynimu, o faktiškai AT ir jo asmeniška gynyba. Jokių kontaktų su kariškiais, kad nebūtų kraujo praliejimo, Lietuvos žmonių žudynių, nepalaikė.
Pastebėtina armėnų politikų nuomonė (psl.307):
„Kad kariškiai nešaudytų su jais reikia kalbėtis (V. Landsbergis kalbėtis nenorėjo, nes jam reikėjo, kad šaudytų). Tada jis dar pasakė, kad TSRS vadovybės delegacija suformuota jų, armėnų politikų, iniciatyva“.
„ Žinoma, kariškiai pagelbės, jeigu Lietuvos valdžia paprašys jų pagalbos. Kartu buvęs premjeras G.Vagnorius visus užtikrino, kad Lietuvos vyriausybė prisiima visą atsakomybę dėl tvarkos ir teisingumo. Atsisveikindamas su L.Ter Petrosianu Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis jam pasakė: Lietuvos žmonės niekada nepamirš, ką Jūs dabar dėl jų nuveikėte“.
V.Landsbergis negalėjo sau leisti suprasti, kad kariškiai irgi žmonės, su jais reikia kalbėtis. Atvirkščiai, skatino provokuojant nesantaiką tarp piliečių ir kariuomenės, tarp skirtingų pažiūrų Lietuvos piliečių, didėjant nepasitenkinimui nauja Lietuvos valdžia (psl.37).
„ … žinodami, kad prie televizijos bokšto ruošiama didžiulė provokacija, pakvietėme susirinkti žmones“ (psl.246).
„ … Lietuvos valdžia kreipėsi paramos į žmones. … Aš galėjau stebėti lietuvius, plūstančius iš visų pusių į nepriklausomybės aikštę prieš parlamentą. Aikštė greit buvo pilna žmonių. … Lietuvos valdžios kalbėtojai, ypač Vytautas Landsbergis ir Zigmas Vaišvila kvietė demonstrantus likti savo vietose prie televizijos bokšto ir parlamento pastato. Jų pranešimas reiškė: „Maskva negalima pasitikėti“ (psl.240).
„Po to, 7-ąją sausio, pakėlė kainas, ir darbininkai, daugiausiai iš stambių įmonių, nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos reikalauti V.Landsbergio atsistatydinimo ir kad būtų įvestas prezidentinis valdymas“
Visu savo elgesiu V.Landsbergis provokavo surinktų žmonių žudymą. Scenarijus buvo garantuotas - buvo ginkluota kariuomenė (psl.45) ir beginklė minia. Jų susidūrimas ir davė tai, ko reikėjo AT pirmininkui V.Landsbergiui - išlikti jo užimtose pozicijose. Nužudyta 14 nekaltų Lietuvos žmonių. To užteko tolimesnei V.Landsbergio demagogijai visam pasauliui, įvardinant save didvyriu, iškovojusiu Lietuvos nepriklausomybę, ir save - jos vadovu.
Įrodymai ir surinkti dokumentai yra dokumentų rinkinyje „Kaltė ir atpirkimas“, kur V.Landsbergis nesugebėjo visiškai cenzūruoti. Tai atspindėta knygos puslapiuose (107, 113, 101, 97, 216, 219, 220, 221, 228, 229, 270, 234, 235, 236, 239, 240, 241, 242, 246, 103, 308, 309, 57, 294, 59, 64, 69, 21, 110, 145, 217, 83, 94).
Kraujo reikėjo tam, kad pridengti AT ir jos vadovo neapgalvotus veiksmus, nemąstant kas laukia Lietuvos žmonių, TSRS nutraukus veikiančių struktūrų aprūpinimą.
97 psl. pateiktos 5 Lietuvos visuomeninių organizacijų vadovų mintys 1991 m sausio 17-ą. „V.Landsbergio Vyriausybės toks norėtas įvykis įvyko - kraujas pralietas abiejose pusėse. Vyriausybinė stotis veikia, toliau provokuoja žmones, kaitina padėtį ir kviečia naujiems kruviniems konfliktams“.
Buvo įvardinta blokada ir naiviai kaltinama viena TSRS, nepripažįstant, kad pirmiausia mes patys kalti, kad gavome tai, ko norėjome. Kaltinimas vien TSRS dėl blokados buvo naivus demagogiškos nemokšiškos politikos pridengimas. Dauguma Lietuvos žmonių, svaigusių nuo nepriklausomybės šūkių, tuo tikėjo ir kaltų viduje neieškojo. Kalta buvo tik TSRS ir jos vadovai. Tai buvo ne tik nelogiškas mąstymas, bet ir įžūlus, beprotiškas visuomenės kvailinimas.
Laisvės žmogus turi tik tiek, kiek sugeba ja naudotis. Mūsų įgyta laisvė tapo išniekinta ir sudarė sąlygas valstybės išnykimui. Lietuva tapo išniekinta savų nemokšų, dvasios ubagų.
V.Landsbergio pradėta nemokšiška veikla buvo tęsiama prisidengiant nepriklausomybe, nuskurdino ne tik Lietuvą, bet ir jos žmonių dvasingumą, sumenkino pralieto kraujo tikrąją vertę.
Neginkluotos minios kvietimas priešintis ginkluotai profesionaliai kariuomenei buvo nusikaltimas žmogiškumui. Susidariusioje situacijoje buvo galimi tik 2 variantai:
- Sėsti derybom su TSRS vadovybės atstovais siekiant susitarimo dėl karinių veiksmų nepanaudojimo, priimant jų reikalavimus.
- Visoms Lietuvos valdžios struktūroms būti darbo vietose, naktį palikti apsaugą be ginklų, t.y. dirbti įprastu režimu. Pareikalauti iš Lietuvos visuomenės irgi dirbti įprastu režimu, gyvenant namuose, uždrausti mitingus ir bet kokius susibūrimus, įpareigoti policiją kontroliuoti šio reikalavimo vykdymą. Nuolat ieškoti kelių deryboms. (pavyzdys-Estija).
Tuo metu jau buvo žinoma, kad ne tik Lietuva siekia nepriklausomybės. Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, nepriklausomybė buvo tik laiko klausimas. Netrukus kitose valstybėse šis teiginys pasitvirtino be kraujo. Pralietaskraujas buvo reikalingas tik AT pirmininkui V.Landsbergiui, nesugebėjusiam valdyti Valstybę, ir norint išlikti valdžioje.
Dauguma ne tik paprastų Lietuvos žmonių, bet ir AT deputatų, vyriausybės narių suprato pavojų Lietuvos žmonių gyvybėms ir asmeniškai gatvėje po tankais nelindo. V. Landsbergis asmeniškai taip pat gatvės vengė. Jis tam kvietė tik Lietuvos žmones. Mano vaikai ten buvo. Aš taip pat. Mums pasisekė. Ar pagalvojo V.Landsbergis ir kiti signatarai apie tai, kad vienas iš 14-os žuvusiųjų būtų jų vaikas? Ar tokia laisvės kaina juos tenkintų? Įvykius vadinant tikrais vardais, tenka konstatuoti: AT pirmininkas V.Landsbergis organizavo Lietuvos žmonių žudynes. Beginkliai arba lengvai ginkluoti žmonės nebuvo kliūtis profesionaliai kariuomenei. Atvirkščiai, bet koks rimtesnis pasipriešinimas ginklu būtų iššaukęs žudynes, skaičiuojamas šimtais ir dar daugiau. Tuo įsitikinti galima buvo kariuomenei užimant televizijos bokštą, spaudos rūmus, radijo ir televizijos komiteto pastatą. Tokia gynyba civilių žmonių kūnais buvo nusikalstamai kvaila. Su nepriklausomybės tvirtinimu tai nieko bendro neturėjo. Nepriklausomybė buvo įtvirtinta, kai ją pripažino Rusija. Tai buvo aišku visiems, kas tuo domėjosi jau atsiradus Sąjūdžiui, įvykus Baltijos keliui. Ir šiandien neišaiškinta visuomenei, kas tai organizavo. Iš kur atsirado Landsbergis ir kiti jo padėjėjai?! Kokie buvo jų tikslai? O gal norėta sunaikinti Lietuvą, bet ne kurti? Tai išvada iš dvidešimt dviejų metų laikotarpio nepriklausomos Valstybės daugumos žmonių gyvenimo, valdant nemokšoms.
Aktyviai Lietuvoje veikė bendradarbiaujančios su TSRS vadovybe struktūros, kurios nepritarė Lietuvos AT sprendimams. To negalėjo nežinoti save įvardinę laisvos valstybės vadovais. Tada buvo ir blaivių minčių:
- „ … problema yra nesureguliuoti Lietuvos-Sovietų sąjungos santykiai“. „ … K. Prunskienė 1990-ųjų pavasarį Vašingtone siūlė atidėti Lietuvos nepriklausomybę dvejiems metams (psl. 242).
- „Kai dėl staiga pakeltų kainų išvirto AT durys, buvo labai įdomu žiūrėti, kaip kai kurie valdžios vyrai aiškinosi nieko apie tai iš anksto nežinoję. Ekonomikos ministrui nė plaukas nuo galvos nenukrito. Savo nuomonės mūsų ministras neturi. Dėl to, matyt, jis ir buvo pasirinktas. Bet net jei jis tik vykdė Premjerės nurodymus, tam kainų reforma vis tiek išėjo iš čia, ir p. Navickas su p. Jasevičiene pirmiausia turėjo būti atleisti iš darbo. Bet K. Prunskienė atsistatydino pati, visa kita per suirutę liko nepastebėta“ (psl.243).
- „ … Pats M.Gorbačiovas per šį pokalbį kalbėjo apie referendumą dėl Lietuvos atsiskyrimo nuo TSRS“(psl.245).
M.Gorbačiovas TSRS Aukščiausios tarybos IV sesijoje sausio 14 dieną tvirtino: „ Beje, aš kalbėjausi šiandien su Lietuvos SSR AT pirmininku V.Landsbergiu. Maždaug tas pat, labai neproduktyvus pokalbis. Atvirai sakant, iš to pasikalbėjimo susidariau įspūdį, kad bus labai sunku tokiomis sąlygomis ieškoti dialogo, kelių su žmonėmis, vadovaujančiais Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“ (psl.229).
Kainų bomba. Taip pavadinta knygoje kainų didinimas 3,2 karto. Tai buvo pagrindinis pretekstas žudynių pradžiai.
M.Gorbačiovo telegrama 1991-01-10: „ … Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba turi suvokti visą savo atsakomybę Respublikos ir Tarybų Sąjungos tautoms“ (psl.64). V.Landsbergis atsako 1991-01-1: „ … Nepaisant TSRS vykdomos agresijos, padėtis Lietuvoje yra kontroliuojama, didžioji dauguma jos gyventojų remia Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę.“(psl.65).
1991-01-11 V.Landsbergio kalba kabinete Prancūzų televizijai: „Šiandien Vilniuje kareiviai šaudė į žmones. Tankai važiavo ant žmonių. Tik dievas padėjo, kad nebuvo mirtinų aukų, o vien sunkiai sužeistų. Bet nežmoniškai komunizmo imperijai reikia gyvybių ir ji vėl pasiims žmonių gyvybes“(psl.66).
V. Landsbergis nesiruošė jokiems derybų veiksmams, neieškojo sprendimų aukoms išvengti, turint Lietuvos žmonių gyvą skydą, paruoštą nužudymui.
INFORMACIJA LIETUVAI ŽUDYNIŲ NAKTĮ
„Manęs nesujungė su M.Gorbačiovu, bet pažadėjo tuojau viską perduoti, ką noriu pasakyti. Ir aš paprašiau pasakyti, kad labai įsakmiai prašau prezidentą Gorbačiovą tučtuojau savo, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, įsakymu sustabdyti pradėtą akciją, nutraukti pradėtą vykdyti planą, kad nebūtų pralietas nekaltų žmonių kraujas. Tai turi būti padaryta tuojau. Mes nežinome ar tai bus padaryta. Bet Gorbačiovas žino: jeigu žmonių kraujas bus pralietas, jis kris ant jo galvos“. Tai Vytauto Landsbergio kalba per radiją iš AT (psl.71). Retorinis klausimas - ar aukoms lengviau dėl to, ant kieno galvos kris jų kraujas?
Tai nužudymo užsakovo, bet ne valstybės vadovo braižas, tikintis, kad pralietas kraujas, lavonai pagerins jo, kaip valstybės vadovo, nesugebančio valdyti padėties, pozicijas. 1991 m. sausio 13-osios naktį nužudyta 14 žmonių. Kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie būtų sutikę dar palaukti nepriklausomybės užuot laukę artimųjų nužudymo? Manau, kad visi, turintys sveiką protą. Tolesnių žudynių nebuvo tik TSRS vadovybės dėka. V.Landsbergis lenktyniavo su M. Gorbačiovu. Lietuvos žmonės, kuriuos jis kvietėsi ginti Lietuvą, jam nerūpėjo.
Po nakties žudynių sausio 13-os dieną Vilniaus savivaldybės vestibiulyje pastebėjau grupę jaunuolių. Vienas iš jų laikė vienvamzdį šautuvą. Man paklausus, ką jie čia veikia, jaunuoliai paaiškino, kad juos atsiuntė iš AT ginti savivaldybės pastatą (buvo pasklidusi informacija, kad artimiausiu metu bus užimamas Vilniaus merijos pastatas). Paklausiau Vilniaus tarybos pirmininko, kuris daug bendravo su AT, ar jis supranta, kas įvyks įėjus į pastatą bent 2 automatininkams? Tarybos pirmininkas atsakė, kad toks jų (jaunuolių) pasirinkimas. Tarybos pirminikui paaiškinau, kad aš turiu 3 ginklus ir jeigu AT mano, kad mes turime gintis ginklu, tai aš 2 ginklus, geresnius už jaunuolių vienvamzdį, galiu paskolinti ir ginsimės trise. Po kurio laiko jaunuolių neradau. Šis eilinis epizodas, kurį detaliai įsiminiau, patvirtina nuomonę, kad AT reikėjo kraujo, bet ne pastatų saugumo. Mane stebino tuo metu mus valdžiusių dvasinis nuskurdimas, nužmogėjimas. Jau tada pagalvojau, iš kur jie tokie atsirado? V.Landsbergis kurį laiką buvo vienintelis, kurio visi klausė.
Vertos dėmesio atskiros mintys:
- „ … atsakomybė už nekaltų žmonių mirtis tenka Lietuvos „demokratų“ vadui Vytautui Landsbergiui“ (psl.234).
- „V.Landsbergį atiduoti baudžiamajai atsakomybei kaip aršų nacionalistą, Lietuvių tautos ir rusų tautos ir visos pažangos priešą“ (psl.101).
- „ … prie rūmų daug žmonių-bus daugybė aukų“ (psl.235).
- „Politiniai žaidimai tęsiasi. Ar jie reikalingi Lietuvai? Ankstesni mėginimai supriešinti parlamentą su Vyriausybe pavyko. Tai buvo profesionaliai panaudota prieš pačią nepriklausomybės idėją. Veltui tada V. Landsbergis mėgino įtikinti karingą minią, kad AT čia dėl kainų pakėlimo niekuo dėta. Ar užprogramuoto konflikto mina vėl nepadėta po nepriklausomybės pamatais“ (psl.236).
- „ Todėl šnekos, kad įvykių Vilniuje reikėjo kariškiams - vien tik prasimanymai. Mes kaip visuomet vykdėm politinės vadovybės įsakymą ir eilinį sykį mus pakišo. Subtiliai pakišo. Lig šiol, tiesą sakant, negalim sau paaiškinti, kodėl tokios pačios komandos nedavė Latvijai ir Estijai, nors ir ten buvo gynybos ministerijos ir kitų jėgos žinybų atstovų“ (psl.239).
Lietuvos valdžia - AT ir vyriausybė - situacijos nevaldė. „Jedinstvos“ mitinge taip pat buvo Lietuvos žmonės (psl. 256, 257, 258, 259, 260,261, 262, 263). Landsbergio vadovaujama AT tvirtino, kad Lietuva - jau nepriklausoma valstybė, neįvertindami, kad taip negalvojo nei buvusi Lietuvos TSR valdžia, nei dauguma AT paskirtų ministrų. Su šia nuomone nebuvo galima nesiskaityti, nes buvo aišku, kad TSRS vadovybė, turinti savo žinioje kariuomenę ir nepripažįstanti Lietuvos nepriklausomybės, ruošiasi savo teises (jų supratimu) įgyvendinti (atstatyti), panaudodami turimas galimybes, t.y. kariuomenę. Premjerų kaitaliojimas buvo V.Landsbergio nesugebančių galvoti paieška. Atsirado „absoliutus debilas“ šitam darbui - G. Vagnorius. Prasidėjo globalus ūkio naikinimas, valdžios struktūrų nužmogėjimas, tęsiamas šovinizmo eskalavimas.
Žinios iš anksto (psl.257)
„ … Lig šiol neaišku, ar yra ištirtas sausio 13-osios byloje kainų pakėlimo epizodas, kaip galima sąmokslo sudedamoji dalis“.
„ … Krašto apsaugos departamentas maždaug tuo laiku gavo pavaldžiai KGB Sovietų Sąjungos pasienio kariuomenei skirtą slaptą paketą, kuriame kalbėta apie aukščiausią karinę parengtį“.
„ … Dar gavome signalų iš kitų šaltinių, kad netrukus gali būti išprovokuoti neramumai Lietuvoje, bet šią informaciją mums tuo metu buvo sunku patikrinti“.
„ … Aštrėja Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos vadovų priešprieša. Tai taip pat buvo patogus pretekstas Maskvai imtis agresyvių veiksmų prieš Lietuvos valdžią“.
„Tais laikais palaikėme ryšius su Lietuvai draugiškais demokratinės pakraipos politikais Maskvoje. Kai kurie jų ėjo aukštas pareigas. Jie mums perduodavo žinių, kad Kremlių maloniai stebina stiprėjanti mūsų Vyriausybės ir Aukščiausios Tarybos vadovų nesantaika“.
Boriso Jelcino spaudos konferencija. 1991-01-14. B.Jelcinas. „ Kol kas sunku patikrinti. Tą naktį ir dienos pradžioje kalbėjausi su šalies prezidentu M.Gorbačiovu ir gynybos ministru Jazovu, kėliau jiems tiesiai tą klausimą. Abu atsakė, kad jie komandų nedavė. O kita frazė buvo tokia: Aš sakau, o ar negalėjo to vietoje padaryti. Vietoje, t.y. Vilniuje galėjo tai padaryti“ (psl.103).
1991-01-14 naktis. „Lietuvoje priešpriešiais stovi 2 pagrindinės jėgos - teisėta respublikos vadovybė ir kariškiai. Iki šiol kontaktų tarp jų beveik nebuvo“ (psl. 107)
Apie tai negalima buvo nepagalvoti kviečiant gyvų žmonių skydą ginti visas komunikacijas ir nepripažintą vadovybę.Neieškojimas sprendimų be kraujo - nusikalstamas. Tokių sprendimų norėjo visi. Labiausiai - taikūs Lietuvos gyventojai (piliečiai), tarpe jų ir rusakalbiai darbininkai (iš knygos). Landsbergio kalbos ir manipuliacijos Burokevičiaus ir kitų teisme (iš knygos) iškraipo tikrovę. Landsbergis turi būti teisiamas už 14 žmonių nužudymo organizavimą kartu su Burokevičiumi ir kitais, kadangi suinteresuotas šiuo Lietuvos žmonių pralietu krauju buvo jis, nes norėjo išsaugoti save valdžioje.
Nepriklausomybė niekuo dėta. Svetimų valstybių nuomonės nevertos, nes jų žmonės gyvybėmis nerizikavo ir nežuvo. Įvykiai su žmonių aukomis jiems galėjo būti naudingi kaip įrodymai,- kaip negalima valdyti valstybės. Jokia nepriklausomybė neatpirks žmogaus gyvybės. Tegu V.Landsbergis nors pagalvoja apie tai. Jo artimųjų minioje nebuvo. Žudynėse nežuvo nė vienas AT ir miesto tarybos deputatas.
Kodėl tų laikų veikla iki šiol neištirta? Kažkam to nereikia.
V.Landsbergis, kažkokiu būdu atsiradęs Sąjūdyje ir tapęs AT pirmininku, nesiskaitydamas su priemonėmis, neturėdamas reikiamos organizacinio darbo patirties, bet kokia kaina norėjo išlikti pasiektose pareigose, neaiškiai, kažkieno iniciatyva ir rekomendacijomis į jas pakliuvęs, nesiėmė jokių priemonių, kad išvengti aukų. Atvirkščiai - visais savo veiksmais provokavo konfliktą tarp kariškių ir civilių žmonių, taip pat konfliktą tarp nepriklausomybės siekiančių ir jai prieštaraujančių Lietuvos piliečių.
Karo nebuvo ir niekas jo nelaukė. Kas kaltas dėl prarastų gyvybių ir, be abejo, nužudytų žmonių artimųjų suluošintų gyvenimų? Atsakyti į šį klausimą, kam buvo reikalingas nekaltų žmonių kraujas, - būtina. Tik V.Landsbergiui, daliai signatarų, daugiau niekam. Jie turėjo būti teisiami su Burokevičiumi ir kitais. Teismas turėtų pateikti klausimą - kas žudynių iniciatorius. Kalbant juridiniais terminais - kas užsakovas? Kaltinti vien TSRS beprasmiška. Žudynių poligone Rusijos beginklių žmonių nebuvo. Kariuomenė gynė TSRS valstybės interesus. Kontakto Vilniuje su kariuomenės vadovybe niekas neieškojo.
Lietuvos žmonės, susirinkę gyvu skydu pridengti AT ir kitus objektus, realaus pavojaus nežinojo. Jie tikėjo Landsbergiu. Ar Landsbergis suprato, ką jis organizavo ir padarė, sukvietęs žmones ginti valdžios? Panašu, kad ne, bent taip apsimetė. Jo tartiufiška prigimtinė savybė kitų skausmo negali suprasti. Toliau buvo eskaluojami kaltinimai TSRS, o kartu vyko savo didvyriškumo demonstravimas, ieškoma užtarimo ir užjautimo.
Dirbti su žmonėmis reikia sugebėti. V.Landsbergis tokios patirties neturėjo, jo aplinkoje taip pat tokių žmonių nebuvo. Žmonėmis su tokia patirtimi jis nepasitikėjo, atvirkščiai - juos eliminavo iš valdymo ir ne tik valdymo struktūrų. Rezultatai liūdni.
Pralieto kraujo tiesioginis kaltininkas ir žudynių organizatorius turi būti nubaustas.
„2010 metų rugpjūčio 31d. Generalinis prokuroras sudarė darbo grupę, kuri parengė Baudžiamojo kodekso įstatymo pakeitimų projektą. Tarp siūlomų pakeitimų bene svarbiausia - 100 straipsnio (tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis) redakcija, pagal kurią baudžiamoji atsakomybė kiltų net ir tuo atveju, jeigu nusikalstamos veikos būtų padarytos prieš pavienius asmenis - bent vieną asmenį nužudžius ar sunkiai sutrikdžius jam sveikatą. Dabartiniame straipsnyje numatytos veikos turi būti padaromos dideliu mastu, kuris nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių, teritorijos, kurioje padaromos veikos, dydį ir pan.“ (psl.311).
Laidotuvės, 1991-01-14. Pasiūlė V. Landsbergis laidoti Rasų kapinėse (psl.83).
„ … Laidotuvių komisija nutarė, kad laidoti tinka Antakalnio kapinėse. Pirmininkas sako, kad yra - susitarta, yra vietos šiapus tvoros“. Painiava (psl.94).
Vykdydamas savo pareigas, pasikvietęs Vilniaus miesto Tarybos narius ir miesto kapinių žinovą, kartu su jais parinkome vietą Antakalnio kapinėse. Jau parinkus vietą, man buvo pranešta, kad AT nutarė laidoti Rasų kapinėse ir aš įpareigotas ten paruošti vietą. Šį pavedimą įvykdėme, bet reikėjo vietą suderinti su žuvusiųjų artimaisiais. Nelaimingi žmonės nesutiko laidoti Rasų kapinėse. Pranešus apie tai V.Landsbergiui, jis liepė su tais žmonėmis atvykti pas jį. V.Landsbergis aiškino nelaimingiems žmonėms apie Rasų kapinių istorinę reikšmę, bet žuvusiųjų artimieji kategoriškai atsisakė. Viena moteris pasakė, kad jiems parodė kitą vietą. V.Landsbergis pažiūrėjo į mane ir ištarė vieną žodį: „Parodė“?
Laidotuvės įvyko Antakalnio kapinėse mūsų išrinktoje vietoje. Žmogiškąja prasme tai buvo tinkamesnė vieta, negu Rasų kapinėse patvoryje šalia lenkų legionierių. Aš neignoravau AT pirmininko nuomonės, aš paprasčiausiai operatyviau, negu AT, vykdžiau man pavestas pareigas.
Kapinėse prie nužudytų žmonių karstų ir duobių, kaip valstybinės komisijos narys, atsakingas už laidojimus, nežinodamas kuo padėti žmonėms, laidojantiems savo gyvenimo prasmę brangiausių žmonių kūnuose, prisiekiau į mikrofoną: „ Visą savo likusį gyvenimą darysiu viską, kad daugiau tokio kraujo praliejimo nebūtų“.
AT pirmininkas V. Landsbergis laidotuvėse nedalyvavo. Budelis nenorėjo matyti savo aukų artimųjų.
Lietuvos visuomenės skaldymas prasidėjo iš karto po kovo 11-osios ir tęsiasi iki šiol. Bręsta pilietinis konfliktas, kritinė riba artėja. Valdžioje tie patys ir jų atžalos, bei šalininkai - bendraminčiai. Nebaudžiamumas juos skatina tęsti savo ideologiją. Susimąstykime, ką darysime?!
Keista ir pikta yra tai, kad nesugebėjęs reikiamai valdyti Valstybės, būdamas vadovu, V.Landsbergis ir šiandien reiškiasi ne tik Lietuvos, bet jau ir Europos Sąjungos valdyme. Nuolatinis nesantaikos su Rusija, Baltarusija eskalavimas ir kita jo destruktyvi veikla daro didelę žalą Lietuvos ekonomikai ir teršia protą primityviai mąstantiems kai kuriems Lietuvos žmonėms. Jį būtina sustabdyti. Jeigu reikalingam V.Landsbergio veiklos įvertinimui trukdys jo, kaip ES parlamento nario, neliečiamumas, būtina kreiptis dėl neliečiamumo panaikinimo, įvertinant jo organizuotą 14 žmonių nužudymą 1991 m. sausio 13 d.
Gerb. generalinis prokurore, anksčiau ar vėliau neišvengiamai teks pradėti daiktus vadinti tikrais vardais. Valstybės griovimo sustabdymą būtina pradėti nuo griovimą pradėjusiųjų veiklos įvertinimo. Tai ir turi būti 1990 m. valstybę valdę veikėjai.
Pateikiau tik ištraukas, į kurias, mano nuomone, reikia atkreipti dėmesį, kad įsitikintume V. Landsbergio ir jo pagalbininkų nusikaltimu Lietuvos žmonėms. Siekiant reikiamai suprasti pateiktų teiginių pagrįstumą, reikia atidžiai perskaityti visą knygą. V. Landsbergio pateiktą elgesį reikia vertinti kaip prisipažinimą, įvykdžius šį nusikaltimą - nors jis taip nemano. Dar gyvi dauguma šios tragedijos liudininkų, tarp jų ir minimi knygoje.
Daug žmonių, lyg ir apsvaigusių nepriklausomybe, prarado blaivų mąstymą, būtinumą vertinti objektyvią tiesą.
Budelio Stalino, kaip politinio žudiko, veikla buvo įvertinta po mirties. V. Landsbergis žudė kitais metodais, bet esmė ta pati. Šie keturiolika Lietuvos didvyrių - tai tik maža V.Landsbergio politikos ir visos jo veiklos nužudytų mūsų šalies piliečių dalis. Jį būtina įvertinti dar gyvą, kad kiti žinotų!
Mes, negausi tauta, leidome tam žmogui išprovokuoti mūsų sesės ir brolių nužudymą!
Pagarbiai
Vytautas BERNATONIS
Habilituotas technikos mokslų daktaras, profesorius,
dviejų valstybinių premijų laureatas