baimė eksperimentuoti
nors savo žurnalistinius (tipo) pastebėjimus apie Satta Outside jau surašiau straipsnelyje Ore.lt, ten tilpo toli gražu ne viskas, ką norėjau pasakyti. galvoju čia parašysiu, nes į FB status langą nebelabai telpa mano mintys.
neprirašiau, kad nuo festivalyje pardavinėjamo alaus man skrandį pjovė, kol neatradau, kad pačiame Satta bare šalia estrados pardavinėjo "Vilniaus". dar biški buvo nemalonu, kad kempingas trečią dieną liko nesaugomas (jei neapsirinku - jau naktį iš šeštadienio į sekmadienį Chimeros kažkur buchalino, bet tikrai ne savo postuose), tačiau tai - tik smulkmenos. pikčiausia tai, jog patys festivalininkai negerbia festivalio ir galvoja, jog susimokėję juokingus 100 litų gali dergti gamtą ir organizatorių triūsą. labai nemažai buvo tikrų pyzdukų, kurie nesuvokė, jog dušai pastatyti ne tam, kad nervuotų savo nefunkcionalumu. bet dar blogiau atrodė viskas, kai su visais savo mulais ir šampūnais užteršė Šventosios upę. gal įmanoma pakentėti bent vieną savaitgalį nekvepiant? juolab gi prakaitas yra tikrasis afrodiziakas!
ai nu, biškį nuklydau. žodžiu, ką aš norėjau pasakyti yra tai, jog sekmadienio naktį atlaikant Monday Jazz jam session atsivėrė pas manęs viena skylė ir suvokiau kame yra litofcų muzikantų problema. aš nešneku apie visus džiazistus, kurie tikrai nerealiai varo, bet groja daugiausia dangtukus. aš kalbu apie tuos a la moderniuosius, kurie kaipo turėtų stumti muzikines ribas ne tik į šonus ar priekį, bet ir apskritai link visiškai nesuvokiamų dirvonų. viskas labai gerai, kad jie ten kuria ir daro bei groja live (tipo), bet faktas išlieka faktu toks, jog daugelis tik laižo tai, kas likę nuo Londono ar Berlyno. nieko naujo, išgulėti vystyklai, lengva vaga. todėl gal asmeniškai ir nesudomino niekas iš lietuvių pasirodymo per Satta. na, išskyrus 11T ir Brokenchord. jie abu nors ir jauni, bet turi kiaušius: pirmasis ant erdvių, o antrasis - ant sugebėjimo suvaldyti semplų košę.
TA PRASME - TIESIOG EKSPERIMENTUOTI.
taigi. kai vyko tas jam session ir ten prie serato keitėsi visi iš eilės, išties smagiai viskas skambėjo. tačiau kai momentais mane nušiurpindavo baubianti keistų garsų gama ir aš nustebęs pažvelgdavau į sceną, ten išvysdavau ne ką kitą, o Hud Mo, kuris tikrai prisigrojęs tiek, jog pochuj yra kur ir kam groja. tada aš supratau, ką Mamiko Motto norėjo pasakyti, jog nebebijo groti tai, kas jai patinka. ir supratau, jog dauguma vietinių lietuvių atlikėjų tiesiog vis dar labai bijo eksperimentuoti. jiems patogiau šveisti tai, ką jie šveitė iki tol ir tai, kas šveičiama jau keletą metų.
be abejo, čia daug turi reikšmės kultūrinis palikimas. bet aš vis dar su sentimentaliu pasigėrėjimu pamenu Few Nolder eksperimentus, kurie nustebino daugelį Europoje. fainai ką jis daro dabar, tačiau tai - tik subtili elektronika. tas pats ir su visais senaisiais IDMščikais - romantika ir naivios keverzonės.
neprirašiau, kad nuo festivalyje pardavinėjamo alaus man skrandį pjovė, kol neatradau, kad pačiame Satta bare šalia estrados pardavinėjo "Vilniaus". dar biški buvo nemalonu, kad kempingas trečią dieną liko nesaugomas (jei neapsirinku - jau naktį iš šeštadienio į sekmadienį Chimeros kažkur buchalino, bet tikrai ne savo postuose), tačiau tai - tik smulkmenos. pikčiausia tai, jog patys festivalininkai negerbia festivalio ir galvoja, jog susimokėję juokingus 100 litų gali dergti gamtą ir organizatorių triūsą. labai nemažai buvo tikrų pyzdukų, kurie nesuvokė, jog dušai pastatyti ne tam, kad nervuotų savo nefunkcionalumu. bet dar blogiau atrodė viskas, kai su visais savo mulais ir šampūnais užteršė Šventosios upę. gal įmanoma pakentėti bent vieną savaitgalį nekvepiant? juolab gi prakaitas yra tikrasis afrodiziakas!
ai nu, biškį nuklydau. žodžiu, ką aš norėjau pasakyti yra tai, jog sekmadienio naktį atlaikant Monday Jazz jam session atsivėrė pas manęs viena skylė ir suvokiau kame yra litofcų muzikantų problema. aš nešneku apie visus džiazistus, kurie tikrai nerealiai varo, bet groja daugiausia dangtukus. aš kalbu apie tuos a la moderniuosius, kurie kaipo turėtų stumti muzikines ribas ne tik į šonus ar priekį, bet ir apskritai link visiškai nesuvokiamų dirvonų. viskas labai gerai, kad jie ten kuria ir daro bei groja live (tipo), bet faktas išlieka faktu toks, jog daugelis tik laižo tai, kas likę nuo Londono ar Berlyno. nieko naujo, išgulėti vystyklai, lengva vaga. todėl gal asmeniškai ir nesudomino niekas iš lietuvių pasirodymo per Satta. na, išskyrus 11T ir Brokenchord. jie abu nors ir jauni, bet turi kiaušius: pirmasis ant erdvių, o antrasis - ant sugebėjimo suvaldyti semplų košę.
TA PRASME - TIESIOG EKSPERIMENTUOTI.
taigi. kai vyko tas jam session ir ten prie serato keitėsi visi iš eilės, išties smagiai viskas skambėjo. tačiau kai momentais mane nušiurpindavo baubianti keistų garsų gama ir aš nustebęs pažvelgdavau į sceną, ten išvysdavau ne ką kitą, o Hud Mo, kuris tikrai prisigrojęs tiek, jog pochuj yra kur ir kam groja. tada aš supratau, ką Mamiko Motto norėjo pasakyti, jog nebebijo groti tai, kas jai patinka. ir supratau, jog dauguma vietinių lietuvių atlikėjų tiesiog vis dar labai bijo eksperimentuoti. jiems patogiau šveisti tai, ką jie šveitė iki tol ir tai, kas šveičiama jau keletą metų.
be abejo, čia daug turi reikšmės kultūrinis palikimas. bet aš vis dar su sentimentaliu pasigėrėjimu pamenu Few Nolder eksperimentus, kurie nustebino daugelį Europoje. fainai ką jis daro dabar, tačiau tai - tik subtili elektronika. tas pats ir su visais senaisiais IDMščikais - romantika ir naivios keverzonės.