Nekilnojamojo turto verslas tapo nekomercine veikla
Įstatymų leidėjas priėmė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) pakeitimus, pagal kuriuos pakeista individualios veiklos sąvoka, nustatant, kad individualiai veiklai nepriskiriama gyventojų vykdoma nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veikla. Šios nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas. Sunkoka suprasti, kodėl reikėjo įrašyti, kad įstatymo nuostatos taikomos atgaline data, nes nūnai, teikiant FR0792 prašymą, privaloma nurodyti, kad atitinkamos individualios veiklos vykdymo pabaigos data - 2009 m. gruodžio 31 d. Belieka tik pajuokauti: tikėkimės, kad mokesčių administratorius nebaus pavėluotai prašymą pateikusių asmenų, nes pageidaujantis nutraukti individualią veiklą turi apie tai pranešti ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki tos veiklos nutraukimo dienos.
Dalis priežasčių, susijusių su konkrečiu pakeitimu, gali glūdėti šiuose argumentuose: „Teikiamame įstatymo projekte siūloma sudaryti palankesnes nei iki šiol komercinėje veikloje naudojamo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sąlygas, t. y. lengvatą taikyti visam nekilnojamajam turtui, išlaikytam 5 metus (iki šiol lengvata individualioje veikloje naudojamam turtui apskritai nebuvo taikoma).” Primintina, kad daugelį metų mokesčių administratorius „medžiojo“ neva savoms reikmėms nekilnojamąjį turtą perkančius-parduodančius asmenis ir juos apmokestindavo - kaip verslu užsiimančius. Be to, kaip matyti, nekilnojamojo turto kolekcionieriams atsiranda galimybė nemokėti turto pardavimo mokesčio, jeigu nekilnojamasis turtas išlaikomas ilgiau nei 5 metus.
Šiaip esu linkęs pritarti apmokestinimo supaprastinimui, nes nemažai mokestinių ginčų persikeldavo į teismus, aiškinantis: ar atitinka asmens sandoriai aktyvią verslininko veiką, ar - ne. Tačiau šiame kontekste kyla abejonės dėl įstatymo pakeitimo motyvų: po žemės pavertimo kilnojamuoju turtu ir negrąžinimo proceso, milžiniški žemės kiekiai atiteko nedideliam sluoksniui procesą kontroliavusių ir vykdžiusių asmenų; tad po reguliavimo pakeitimo prekybos ar/ir nuomos sandoriai nebus pripažįstami verslu, nepaisant jokių aplinkybių, pvz., netrukdys valstybės tarnautojui ar politikui; o ir 5 metų terminas pastariesiems asmenims - labai jau mielas.
Kaip jau minėjau, iš esmės pritardamas pakeitimams, atkreipčiau dėmesį į šio pakeitimo teisinį santykį su civilinės teisės atsakomybės taikymo kaltės sąlyga. Pagal CK 2.4 straipsnio 2 dalį fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais. Tiek CK II kn. komentare, tiek GPMĮ komentare išskiriami du verslininką apibūdinantys požymiai: pirmasis - savarankiška, savo rizika plėtojama veikla; antrasis - tęstinumas. Nūnai prekyba nekilnojamuoju turtu ar jo nuoma mokesčių teisės aspektu kaip ir išimama iš komercinės veiklos. Jau esu minėjęs, kad civiliniai ir mokestiniai teisiniai santykiai vertinami iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu, tačiau asmuo, nuomodamas ir parduodamas nekilnojamąjį, vargu bau jausis užsiimantis komercine veikla, nes mokestiniu aspektu jis verslininku nepripažįstamas.
Tarkime, fizinis asmuo įvairiems komerciniams subjektams nuomoja nekilnojamojo turto objektus ir viename iš jų kyla gaisras dėl elektros instaliacijos. Jeigu esant tokiai situacijai sutartis tarp nuomininko ir nuomotojo neaiški, įrodinėjant (nustatinėjant) šalių atsakomybę, neabejotinai kils ginčas: ar apskritai reikia nustatyti nuomotojo kaltę, nes CK 6.256 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu sutarties prievoles nevykdo ar netinkamai vykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais. CK VI kn. komentare rašoma: „komentuojamo straipsnio 4 dalis yra specialioji norma, taikoma tik kai skolininkas yra verslininkas, t. y. įmonė ar fizinis asmuo, užsiimantis verslu (žr. CK 2.4 str. 2 d.).“
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. nagrinėjo civilinę bylą, Nr. 3K-3-268/2008, kai ieškovas UAB „IF draudimas“ teismo prašė priteisti iš atsakovo P. V. 35 094,58 Lt nuostolių ir 6 proc. metines palūkanas. Draudėjas - trečiasis asmuo UAB „Biznio mašinų kompanija“ iš atsakovo P. V. nuomojo negyvenamąsias patalpas, komercinei veiklai. Išnuomotose patalpose dėl trumpo elektros laidų jungimosi elektros įrangoje 2005 m. kovo 23 d. kilo gaisras, kurio metu apgadintas trečiojo asmens turtas. Ieškovas UAB „IF draudimas“ gaisrą pripažino draudiminiu įvykiu ir 2005 m. gegužės 13 d. atlygino trečiajam asmeniui 28 949,45 Lt patirtą žalą. Ieškovas teigia, kad jam, kaip draudikui, perėjusi teisė reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Gaisrą lėmė atsakovo nepašalinti gedimai nuomojamose negyvenamosiose patalpose esančioje elektros instaliacijoje.
Kasaciniame skunde draudimo kompanija argumentavo, kad teismas netinkamai aiškino CK 2.4 straipsnio 2 dalį, todėl be teisinio pagrindo susiaurino „verslininko“ sąvoką ir nelaikė atsakovo P. V. verslininku. Tiek atsakovas, tiek draudėjas yra verslo subjektai, todėl ginčas turi būti sprendžiamas taikant verslo subjektų atsakomybę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje, be kita ko, konstatavo: „Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, kai įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Taigi įstatymuose civilinė atsakomybė kai kuriais atvejais numatyta ir be kaltės. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 6.256 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, kad jeigu sutarties prievoles nevykdo ar netinkamai vykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją vykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita. Taigi verslininko civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2007). Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino, kad ginčo teisiniams santykiams netaikytina CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma. Vertinant tarp atsakovo ir trečiojo asmens susiformavusių patalpų nuomos teisinių santykių pobūdį verslininkui taikytinos sutartinės atsakomybės ypatumo, nustatyto CK 6.256 straipsnio 4 dalyje, prasme, darytina išvada, kad asmuo, nuomodamas patalpas komercinei veiklai su tikslu gauti pajamas iš tokios veiklos (nuomos), atitinka verslininko pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį teisinį statusą, nes šiam statusui konstatuoti reikšmingas tik veiklos versliškumo aspektas.“
Pridurtina, kad teismai draudimo kompanijos reikalavimų netenkino dėl faktinių aplinkybių, tačiau galima pastebėti, kad Aukščiausiasis Teismas praktiškai ignoravo CK 2.4 straipsnio 2 dalies normos blanketinį pobūdį.