Kreivio turtai
Rengiausi tik teoriniams pasvarstymams apie ministro Kreivio mokestinę skolą VMI, apie kurią parašė naujienų portalo ir savaitraščio ekonomika.lt vyr. redaktorė Eugenija Grižibauskienė. Bet apie mįslingą ministro praturtėjimą paskaitinėjus daugiau, kyla nemažai klausimų. Maždaug mėnesio laikotarpio balsas.lt straipsnių antraštės: D. Kreivys muistėsi prieš kameras. D. Kreivys motinos įmonei skyrė milijonus. D. Kreivys - bankrotų ministras? Ką slepia ministras Dainius Kreivys? D. Kreivio skola valstybei didesnė už deklaruotą turtą.
Pradžia, regis, buvo šis straipsnis, kuriame Eugenija Grižibauskienė, pasigyrusi, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje publikuoja turtingiausių šalies verslininkų šimtuką, atskleidžia, kad ūkio ministeris Dainius Kreivys, su 170 mln. litų turtu, šimtuke yra 29. Prie šios informacijos priduriama, kad turtas (minėtos vertės akcijos) priklauso Kreivio šeimai.
Pats šimtukas suvirintas gan kerėpliškai, nes, pavyzdžiui, iki trisdešimt penktuoju esančio advokato Rolando Valiūno sąrašas sudarytas turto mažėjimo verte, tuo tarpu žemiau sąraše esantys valdo po 180 mln. ir panašius turtus. Manding, autorei pritrūko kantrybės veik nuo lubų nukrapštytus skaičius dėlioti. Išsamiai apie straipsnio pagrindu kuriamas simuliacijas štai čia aprašė Ramūnas Terleckas, tad nesikartosiu. Aš gal kiek apie Grižibauskienės minčių nytis.
Ką Eugenija vadina šeima, sunkoka susigaudyti. Antai, Dadašovų šeima - Idrakas ir Galina Dadašovai, taigi sutuoktiniai; tuo tarpu Jolanta Blažytė tėra Viktoro Uspaskicho žmona, valdanti „per 60 proc. koncerno „Vikonda“ akcijų“. Na taip, jie turtą pasidalinę, bet negi sūnaus ir motinos šeimyninis ryšys daug artimesnis nei Uspaskichų santuokoje? Spėju, kad Eugenija turi patikimas žinias - kas kurioje šeimoje sriūbą vyrda,
Be to, Viktoras, anot Grižibauskienės, spaudoje kalbėdamas apie žmonos turtą, teigė - „Lietuvoje neplanuojame plėtros. Investuosime tik užsienyje.“ Šioje vietoje telieka tik nustebti, kad paties V. Uspaskicho šimtuke nėra, nors dar prieš kelis mėnesius balsas.lt skelbė, kad pastarojo Europos parlamentaro registruotas turtas siekė daugiau kaip 64 mln. litų. Ar neliko įskaudintas Viktoras, taip mėgstantis pasipuikuoti savo turtais? Juolab, kad naujienų portalas ir savaitraštis ekonomika.lt priklauso UAB „Balsas.lt leidiniai“, o pasak Linos Pečeliūnienės: „Balse didžiausia viršininkė yra Vitalija Vonžutaitė, tik niekas nežino, kokios oficialios jos pareigos“. Velniava, nes kažkokia Vitalija Vonžutaitė teisiama kartu su Uspaskichu, o ir seniau buvo galima perskaityti tokį sakinį: „Be pabėgusio Viktoro Uspaskicho tvirtos rankos likusioje Darbo partijoje šeimininkauja šio politiko parankinė Vitalija Vonžutaitė.“
„Ekonomika.lt“, publikuodama turtingiausių šalies verslininkų šimtuką, nurodo: „Verslininkai reitinguoti ir skaičiuojant akcijų dalį nuo visos įmonės turto vertės pagal 2009 m. konsoliduotus ir nekonsoliduotus finansinius duomenis.“ Taigi - 2009 m. Kitame savo straipsnyje apie D. Kreivio skolą valstybei, Eugenija Grižibauskienė, pasitelkusi nepriklausomą ekspertą ir UAB „Makveža“ duomenis (2009 metų balansą), vertina Kreivio motinai perleistų įmonės „Stamija“ akcijų vertę. Kadangi abiejuose Grižibauskienės straipsniuose imami 2009 m. duomenys, tai akcijų rinkos vertė turėtų būti nors panaši. Tuo tarpu, anot autorės, „pagal eksperto atliktus skaičiavimus, 40 proc. (likvidinė akcijų kaina), kurias dabar valdo F. Kreivienė - 4,4 mln. litų. Jei potencialūs pirkėjai pirktų įmonę ir ją vertintų rinkos verte bei mokėtų už 5-15 metų ateities sandorius, preliminariais skaičiavimais, reali akcijų kaina svyruotų nuo 80 iki 100 ir daugiau milijonų.“ Gal pirmajame straipsnyje Grižibauskienei skaičius piešė kitas ekspertas, bet palyginus abi publikacijas, tai tas „daugiau“ įvertintas nuo 70 iki 90 mln. litų. Sakyčiau, plechanoviškai mostelėjo.
Dar vienas Kreivio „praturtėjimo“ aspektas. Kaip jau virš minėta: „pagal eksperto atliktus skaičiavimus, 40 proc. (likvidinė akcijų kaina), kurias dabar valdo F. Kreivienė - 4,4 mln. litų.“ Duomenys pagal 2009 m. balansą. 2011-01-14 BNS ir lrytas.lt inf. po sensacinga antrašte D. Kreivio turtas per kelerius metus nuo 5,4 mln. litų išaugo iki 170 mln. litų skelbia, kad prieš keletą metų „Didžiąją dalį D.Kreivio turto - daugiau kaip 4,81 mln. litų - tuo metu sudarė vertybiniai popieriai. Tačiau po poros metų ministro kėdėje paskelbta, kad D. Kreivio turtai išaugo dešimtimis kartų, iki 170 mln. litų“. Primenu, kad 170 mln. - irgi pagal 2009 m. duomenis.
BNS vyriausiasis redaktorius/direktorius nuolat giriasi daugelio dalykų, ypač - ekonomikos, išmanymu. Lrytas.lt vyr. redaktorius - neatsilieka. Bet skelbti tokį ...
Dabar apie mokestinius aspektus. Eugenija Grižibauskienė kategoriška: „Nuo F. Kreivienės ir D. Kreivio sandorio valstybei nebuvo sumokėtas privalomas 15 proc. mokestis, kuris siekia mažiausiai 620 tūkst. litų.“ Jei nerimtai, tai ponia Grižibauskienė be reikalo abejoja Kreivio finansiniais resursais įvykdyti 620 tūkst. mokestinę prievolę, nes juk pati parašė, kad turto tasai aptekęs už 170 mln.
Tvirtinama, kad Kreivys akcijas motinai pardavė už 4 tūkst. litų. Grižibauskienė paėmė eksperto atliktus skaičiavimus, t. y. likvidinę akcijų kainą - 4,4 mln. litų ir daro galutinę išvadą - Kreivys nesumokėjo mokesčių. Pavydžiu Eugenijai mokesčių teisės išmanymo, bet abejonės kirba. Pirma, neradau duomenų, nuo kada Kreivys turėjo UAB „Stamija“ akcijas. Pastaroji įmonė įsteigta 1997-01-24, tad jei būsimas ministeris akcijas turėjo nuo įsteigimo, tai nėra prasmės kalbėti apie bet kokias mokestines prievoles dėl šių akcijų pardavimo.
Antra, tarkime, kad Kreivys akcijas įsigijo 200X m., tai jas pardavus reikalinga sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Priimkime prielaidą, kad čia apkalbamo sandorio suma visiškai neatitiko akcijų rinkos vertės. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje nustatyta, kad tikroji rinkos kaina - suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad rinkos vertė - apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų.
Taikant šias nuostatas, Kreivio prievolė būtų žymiai didesnė, aišku, jeigu akcijos būtų įvertintos taip drąsiai, kaip vertino straipsnių ekspertai, t. y. su išlyga: jei potencialūs pirkėjai pirktų įmonę ir ją vertintų rinkos verte bei mokėtų už 5-15 metų ateities sandorius. Nukrypstant: antai visų galų ekspertas Čilinskas už vertę pagal 5-15 metų ateities sandorius baudžiamosios norėtų.
Civilinė teisė leidžia sudaryti sandorius perleidžiant turtą bet kokia įkainuota verte, ir šis sandoris galios. Teismų sukurti precedentai įtvirtina, kad sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas. Mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir jų galiojimo taisyklių negalima vertinti kitaip, nei tą nustato civilinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000, J. B. individuali įmonė „Šėlsmas“ v. Alytaus apskrities VMI). Nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu.
Tačiau tuo pat metu mokesčių administratorius turi teisę „užmerkti akis“ į civilinį sandorio aspektą ir jį vertinti iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu, nes Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris sudaromas turint tikslą gauti mokestinę naudą, administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, pažymima, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1073/2010).
Nedvejočiau dėl D. Kreivio skolos valstybės biudžetui, jei jis akcijas už 4 tūkst. būtų pardavęs ne motinai. Eugenija Grižibauskienė nujaučia (žino) situacijos subtilumą, nes pamini, kad „akcijos buvo ne dovanotos, bet parduotos (spaudos konferencijoje D. Kreivys tai patvirtino)“ ir daro gan abejotiną išvadą: „todėl pirkimo ir pardavimo kaina privalėjo atitikti akcijų rinkos vertę“. Mano abejonės remiasi tuo, kad pagal įstatymą Kreivys motinai galėjo dovanoti bet kokios vertės turtą ir tai nebūtų mokesčio objektas. Mokesčių administratoriui, pradėjus minimo sandorio mokestinį vertinimą, reikėtų įrodyti, kad vertė sumažinta ne dėl sūnaus - motinos natūralaus ryšio, bet norint išvengti mokesčių. Primenu precedentų suformuluotą taisyklę: „būtina nustatyti mokesčio mokėtojo tikslą - gauti mokestinę naudą.“ Kaip šį tikslą nustatysi, jei sandorio šalys visiškai teisėtai galėjo pasinaudoti dovanojimo sandoriu?
Šiame kontekste dar būtų galima lįsti ir į CK 6.466 straipsnio 3 dalies normą: „Kai vienas asmuo perduoda turtą ar turtinę teisę kitam asmeniui už atlyginimą, dovanojimo sutartis gali būti pripažinta sudaryta tik dėl tos turto ar turtinės teisės dalies, kuri viršija atlyginimo vertę, jeigu prievolės esmė neleidžia daryti kitokios išvados.“