Žmogus be kodo
Skaitai kartais anekdotus tipo "Iš moksleivių rašinių" arba "Klientų laiškai" ir galvoji: nesąmonė, taip niekas negalėjo parašyti, viskas sugalvota. Bet va gauni tokį šedevrą ir susimąstai: "O gal tikrai būna?"
Dvi valandas bandau atsakyti į šį laišką, bet vis pradedu žvengt ir nesugebu sakinio suregzt (pilnas tekstas, kalba netaisyta, skyryba išsaugota):
Neesu niekada siuntėsis nieko, todėl net nežinau savo pašto kodo ir ar išvis tokį turiu. Gal užteks pasakyti savo adresą… ? Nes buvo parašyta ,jog prekes iki 2kg atveža į pačius namus
Apie gramatines klaidas (mano mylimiausias NEESU - net alerginis niežulys prasideda perskaičius) patylėsiu, nors sprendžiant iš vardo/pavardės - rašė lietuvių tautybės žmogus. Bet iš kur tokia loginė grandinė - jei prekes iki 2 kg atveža į "pačius" namus, tai gal kodo nereikia, užteks ir adreso?! Kodas reikalingas tik virš 2 kg, aš teisingai supratau?
O labiausiai mane sujaudino frazė "net nežinau savo pašto kodo ir ar išvis tokį turiu". Taip ir įsivaizduoju: stovi žmogelis vidury kambario, krapšto nosį kasosi pakaušį ir mąsto "Turiu aš tą kodą ar neturiu? O jei turiu, tai kur? Spintoj, virtuvėj po kriaukle, o gal sandėliuke tarp uogienių stiklainių?..."
Va kur tikroji žmogiška drama, slypinti dviejuose sakiniuose.