postkomunistinis individualizmas
Nuo postkomunistinio režimo Lietuvos visuomenė nėra visiškai atpratusi (1). Perdeto socializavimosi tendencijos aiškiai matosi mūsų visuomenėje (2). Šios dvi hipotezės nėra pagrįstos empiristiniais tyrimais ar statistinias domenimis. Jos yra indukuotos mano psichologinio aplinkos absorbavimo (suvokimo). Kitais žodžiais tariant kiek stebėjau žmonės, draugus, susirinkimus, susitikimus etc., o ypač psichologinį žmonių elgėsį (t.y. visiškas smulkmenas) priėjau išvadą, jog jie yra pakankamai nesavarankiški ir tam, kad realizuoti savo tikslus, jie stengiasi tai daryti su kitais (nepainioti su organizuota kolektyvinę sąmonę), ypač pabrėžiant psichologinius tikslu atvėjus. Tai labai apibendrintos bet įdomios išvados kurios nuteikia tyrinėti indivudualumo ir benrumo fenomeną. Aš suprantu, jog įvesti socialinius pakeitimus -- infrastrukturos, įtakojančios visuomenės raidą turi praeiti dešimntmečius jei ne daugiau. Turime gyvų pavyzdžių apie pokarinės Eurpos tokių šalių kaip Austrija ar Vokietija sugrįžimą prie sveiko šalies funkcionavimo [pav. 1]. Lietuva neturėjo galimybės atstatyti sau demokratijos po antrojo pasaulinio karo, tačiau gavo ji 91 metais. Laisvoji rinka ir panašios "lietuvško postmodernizmo" manipuliacijos parodė, jog demokratijai stabilizuoti reikia nemažai laiko. Link ko aš vedu? Aš vedu link to, jog problema spręsti reikia psichologiniu būdu. Problemos priežastys gali būti socialinės ir labai įvairios, tačiau sprendimas kuris mane domina ir kuris yra susijęs su mano diplominio darbu yra psichologinis, t.y. susijęs su individualiu priejimu prie subiekto (žmogaus, pieliečio etc.).
[pav. 1] kaip austrijos visuomenė atstatinėjo savo valstybę po 2PK.
iš ciklo "Pseudofenomenologijos"
[pav. 1] kaip austrijos visuomenė atstatinėjo savo valstybę po 2PK.
iš ciklo "Pseudofenomenologijos"