Apie meillę, mirrrtį, grippą ir Sappą.
Savaitgalis kažkur prapuolė. Buvo tik šeštadienio vakaras ir dar sekmadienio vakaras. Dienas gi kažkas nukniso. Gaila.
Nors, kita vertus, apturėjau visiškai laisvą savaitgalį, o tokios prabangos jau ir nebepamenų kada turėjęs.
Tačiau apie viską paeiliui...
Penktadieni važiavom dirbt Vilniun į "Siemensą" (džyzas, džyzas, na, ir tvartas - kokią gi jam paskirtį planavo? Bo koncertam rengt visiškai netinkamas, košmaras, ne garsas...) Taigi, darbai vyko pagal planą - ta prasme, taip, kaip ir įsivaizdavom: niekas nevyko laiku tempėsi vis gilyn į naktį. Galų gale 20.00 vis dėlto prasidėjo generalinė repeticija, praėjusi gana sklandžiai, visiškai be stabdymų. Tiesa, pirmosios dalies pabaigoje paaiškėjo, jog dūmijanti mašina kiek persistengė - nežinia, ką ten KTS'ui per tuos dūmus pavyko nufilmuot.
Reginys iš tikro gražus, atlikėjai dirbo iš širdies, tik vieno nesuprantu - kas vis dėlto Erlickui pasakė, kad ans dainuot moka? Jei jau taip - tada ir aš galiu!
Pakankamai gražiai ir įdomiai sugalvota su tomis skardinėmis dekoracijomis. Deja, tai tik dar labiau gadina garsa, o ir projekcijos ant tos blėkos gana prastai matėsi. Bent keletas scenografijos ir režisūros momentų labai smarkiai priminė mano mylimą miuziklą, ale jai jau gražu, tai ko čia kabinėtis, ane?
Žodžiu, 00.00 bandėm važiuoti iš Vilniaus. Būtent, kad bandėm. Sustojom Vievyje rūkstančiu varikliu. Gerai, kad kolega grįžinėjo kiek vėliau. Tads palikę automobilį Vievyje, buvo sėkmingai pargabenti namolia. Antrą valandą nakties įpuolęs namo pro duris, nusprendžiau pasitikrint, kodėl taip prastai visą dieną jaučiuosi. Nuojauta pasitvirtino - 40 laipsnių Celsijaus.
O šeštadienio - nebuvo. Nes prabusdavau, įkaldavau vaistų, ir vėl užmigdavau. Vakarop tik porą valandų apsimečiau gyvu - ir vėl iš naujo. Sekmadienį nuo kokios popietės vėl pasijutau žmogumi. Duos Dievas, tuo ir baigsis.
P.S. O prie ko čia Sapas? Taigi Kalėdom turėsime pirmas dvi Sapo knygas lietuviškai. Antrosios - paliktas senas vertimas, tas kurį dar Maskoliūnas leido. Pirmąją gi dalį vertė vertėjas, kuris, mano galva, šiuo atveju tiko, kaip niekad. Visi jo numylėti kaimizmai, barbarizmai, tarmizmai ir visi kiti -izmai čia tiko kaip buvę. Be jų, ko gero, Sapo, ir neišversi. Na, bent iš pirmo žvilgsnio, vertimas atrodo vykęs. Sau leidau pataisyti tik "mažiausiąjį blogį" - vis dėlto mažesnysis, o ne mažiausias. Kitkas - redaktoriaus rankose. Suprantu, kad Sapą geriau skaityti originale (nors pats didesnę dalį skaičiau ruskai, o ne lenkiškai), tačiau tikiuosi tai bus dovana tiems, kas nemoka anųjų kalbų.
Nors, kita vertus, apturėjau visiškai laisvą savaitgalį, o tokios prabangos jau ir nebepamenų kada turėjęs.
Tačiau apie viską paeiliui...
Penktadieni važiavom dirbt Vilniun į "Siemensą" (džyzas, džyzas, na, ir tvartas - kokią gi jam paskirtį planavo? Bo koncertam rengt visiškai netinkamas, košmaras, ne garsas...) Taigi, darbai vyko pagal planą - ta prasme, taip, kaip ir įsivaizdavom: niekas nevyko laiku tempėsi vis gilyn į naktį. Galų gale 20.00 vis dėlto prasidėjo generalinė repeticija, praėjusi gana sklandžiai, visiškai be stabdymų. Tiesa, pirmosios dalies pabaigoje paaiškėjo, jog dūmijanti mašina kiek persistengė - nežinia, ką ten KTS'ui per tuos dūmus pavyko nufilmuot.
Reginys iš tikro gražus, atlikėjai dirbo iš širdies, tik vieno nesuprantu - kas vis dėlto Erlickui pasakė, kad ans dainuot moka? Jei jau taip - tada ir aš galiu!
Pakankamai gražiai ir įdomiai sugalvota su tomis skardinėmis dekoracijomis. Deja, tai tik dar labiau gadina garsa, o ir projekcijos ant tos blėkos gana prastai matėsi. Bent keletas scenografijos ir režisūros momentų labai smarkiai priminė mano mylimą miuziklą, ale jai jau gražu, tai ko čia kabinėtis, ane?
Žodžiu, 00.00 bandėm važiuoti iš Vilniaus. Būtent, kad bandėm. Sustojom Vievyje rūkstančiu varikliu. Gerai, kad kolega grįžinėjo kiek vėliau. Tads palikę automobilį Vievyje, buvo sėkmingai pargabenti namolia. Antrą valandą nakties įpuolęs namo pro duris, nusprendžiau pasitikrint, kodėl taip prastai visą dieną jaučiuosi. Nuojauta pasitvirtino - 40 laipsnių Celsijaus.
O šeštadienio - nebuvo. Nes prabusdavau, įkaldavau vaistų, ir vėl užmigdavau. Vakarop tik porą valandų apsimečiau gyvu - ir vėl iš naujo. Sekmadienį nuo kokios popietės vėl pasijutau žmogumi. Duos Dievas, tuo ir baigsis.
P.S. O prie ko čia Sapas? Taigi Kalėdom turėsime pirmas dvi Sapo knygas lietuviškai. Antrosios - paliktas senas vertimas, tas kurį dar Maskoliūnas leido. Pirmąją gi dalį vertė vertėjas, kuris, mano galva, šiuo atveju tiko, kaip niekad. Visi jo numylėti kaimizmai, barbarizmai, tarmizmai ir visi kiti -izmai čia tiko kaip buvę. Be jų, ko gero, Sapo, ir neišversi. Na, bent iš pirmo žvilgsnio, vertimas atrodo vykęs. Sau leidau pataisyti tik "mažiausiąjį blogį" - vis dėlto mažesnysis, o ne mažiausias. Kitkas - redaktoriaus rankose. Suprantu, kad Sapą geriau skaityti originale (nors pats didesnę dalį skaičiau ruskai, o ne lenkiškai), tačiau tikiuosi tai bus dovana tiems, kas nemoka anųjų kalbų.