telegrafiškai
2016 lapkritį - gruodį (iš bibliotekos) perskaityta:
I. Svevo "Dzeno prisipažinimai". Skaičiau lapkritį, tai nebelabai galiu pasakyt, apie ką tiksliai :) 20 amžiaus pradžia, herojus bando kurt verslą, meilė-seilė... Tiksliai, net nebepamenu. Pamenu įspūdį, kad skaitoma, bet visumoj nuobodoka.
V. Pelevin "Skaičiai". Irgi perskaičiau lapkritį, herojus susikuria tikėjimą tam tikrais skaičiais ir... Nebegaliu pasakyt, kas ten toliau tiksliai vyksta :D Mano skoniui, ne pati geriausia Pelevino knyga. Per daug žaidžia ir žongliruoja - bent jau toks įspūdis išlikęs.
A. McLeod "Menka bėda, jeigu". Apie Škotijos išeivių gyvenimą Kanadoj. Knyga pelnė kažkokią premiją. Skaitoma. Priskirtina prie rimtosios literatūros. Patiko. Vaizdinga, atšiauru, vietom net labai kabina.
R.Granauskas "Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis". Pirma rašytojo knyga, kurią perskaičiau. "Gyvenimas po klevu" galbūt matytas vaikystėj. Knygelėj pasakojama apie rašytojo norą turėt išskirtinį šunį, ir to noro įgyvendinimą. Labai dvejopi įspūdžiai. Iš vienos pusės nieko, bet iš kitos... Naivokas? stilius, nyki rašytojo kasdienybė, tam tikri, nujaučiami autoriaus charakterio bruožai... Vienžo, galima ir geriau.
Ph. Roth "Amerikietiška pastoralė". Apie vieno turtingo žmogaus pakilimą ir šeimyninį nuopuolį, kito žmogaus akimis. Skaitoma, bet nuobodoka.
J. Heller "22-oji išlyga". Apie herojaus bandymą išgyvent kare. Tikėjausi, kad bus gerai, bet man, visumoje, nelabai. Net nžn.
A. Šlepikas "Mano vardas - Marytė". Apie vokietukų bandymą išgyvent karo metais. Silius geras, plaukia, bet iki galo nesuveikė. Pernelyg probėgšmiais ir potėpiais. Nepatiko akivaizdus noras išpūst mažos apimties tekstą perkėlimu į kitą puslapį.
Ph. Roth "Apmaudas". Apie studenčioką ir jo kelius bei klystkelius. Skaitoma, bet ne super. Portnojaus skundas geriau.
K. Vonnegut "Čempionų pusryčiai". Skaičiau gruodį, tai atsimenu kažkokį chaosą ir mišmašą :) Vonegutas gal ir protingas buvo bičas, bet man jo knygos pernelyg tezinės, jei taip galima išsireikšt. Trūksta kūrinio tikroviškumo, apauginimo "mėsa". Bet jo toks specifinis stilius, kaip pats sakė šizofreniškai telegrafiškas. Ir nieko čia nepadarysi.
S. Sabaliauskaitė "Silva Rerum II". Tekstas tirštas, turtingas, su banteliais ir kvarbatkėlėm. Atmosfera įtikinanti ir įtraukianti. Bet negaliu sakyt, kad sužavėjo ir panorau nusipirkt. Sau jau nusprendžiau, kad autorė nenustoja kopijuot "Šimtas metų vienatvės" (stilistiškai). Bet Sabaliauskaitei labai pavyko perteikt tų laikų mirties alsavimą, net ne dėl siaučiančio maro, o apskritai, pajust mirtingumą kaipo tokį.
B.Yoshimoto "Ežeras". Japoniškas anturažas, kažkokie santykiai. Stilistiškai sakurota, bet ne mojo.
W. Gombrowicz "Ferdydurkė". Pradėjau skaityt, truputį pasikankinau ir... padėjau. Ne mano ir ne man.
M. Pavic "Vidinė vėjo pusė". Stilius įdomus, magiškas, skaitoma, bet ne visai mano. "Antrasis kūnas" labiau patiko.
Vienžo, mažai ką atamenu.
I. Svevo "Dzeno prisipažinimai". Skaičiau lapkritį, tai nebelabai galiu pasakyt, apie ką tiksliai :) 20 amžiaus pradžia, herojus bando kurt verslą, meilė-seilė... Tiksliai, net nebepamenu. Pamenu įspūdį, kad skaitoma, bet visumoj nuobodoka.
V. Pelevin "Skaičiai". Irgi perskaičiau lapkritį, herojus susikuria tikėjimą tam tikrais skaičiais ir... Nebegaliu pasakyt, kas ten toliau tiksliai vyksta :D Mano skoniui, ne pati geriausia Pelevino knyga. Per daug žaidžia ir žongliruoja - bent jau toks įspūdis išlikęs.
A. McLeod "Menka bėda, jeigu". Apie Škotijos išeivių gyvenimą Kanadoj. Knyga pelnė kažkokią premiją. Skaitoma. Priskirtina prie rimtosios literatūros. Patiko. Vaizdinga, atšiauru, vietom net labai kabina.
R.Granauskas "Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis". Pirma rašytojo knyga, kurią perskaičiau. "Gyvenimas po klevu" galbūt matytas vaikystėj. Knygelėj pasakojama apie rašytojo norą turėt išskirtinį šunį, ir to noro įgyvendinimą. Labai dvejopi įspūdžiai. Iš vienos pusės nieko, bet iš kitos... Naivokas? stilius, nyki rašytojo kasdienybė, tam tikri, nujaučiami autoriaus charakterio bruožai... Vienžo, galima ir geriau.
Ph. Roth "Amerikietiška pastoralė". Apie vieno turtingo žmogaus pakilimą ir šeimyninį nuopuolį, kito žmogaus akimis. Skaitoma, bet nuobodoka.
J. Heller "22-oji išlyga". Apie herojaus bandymą išgyvent kare. Tikėjausi, kad bus gerai, bet man, visumoje, nelabai. Net nžn.
A. Šlepikas "Mano vardas - Marytė". Apie vokietukų bandymą išgyvent karo metais. Silius geras, plaukia, bet iki galo nesuveikė. Pernelyg probėgšmiais ir potėpiais. Nepatiko akivaizdus noras išpūst mažos apimties tekstą perkėlimu į kitą puslapį.
Ph. Roth "Apmaudas". Apie studenčioką ir jo kelius bei klystkelius. Skaitoma, bet ne super. Portnojaus skundas geriau.
K. Vonnegut "Čempionų pusryčiai". Skaičiau gruodį, tai atsimenu kažkokį chaosą ir mišmašą :) Vonegutas gal ir protingas buvo bičas, bet man jo knygos pernelyg tezinės, jei taip galima išsireikšt. Trūksta kūrinio tikroviškumo, apauginimo "mėsa". Bet jo toks specifinis stilius, kaip pats sakė šizofreniškai telegrafiškas. Ir nieko čia nepadarysi.
S. Sabaliauskaitė "Silva Rerum II". Tekstas tirštas, turtingas, su banteliais ir kvarbatkėlėm. Atmosfera įtikinanti ir įtraukianti. Bet negaliu sakyt, kad sužavėjo ir panorau nusipirkt. Sau jau nusprendžiau, kad autorė nenustoja kopijuot "Šimtas metų vienatvės" (stilistiškai). Bet Sabaliauskaitei labai pavyko perteikt tų laikų mirties alsavimą, net ne dėl siaučiančio maro, o apskritai, pajust mirtingumą kaipo tokį.
B.Yoshimoto "Ežeras". Japoniškas anturažas, kažkokie santykiai. Stilistiškai sakurota, bet ne mojo.
W. Gombrowicz "Ferdydurkė". Pradėjau skaityt, truputį pasikankinau ir... padėjau. Ne mano ir ne man.
M. Pavic "Vidinė vėjo pusė". Stilius įdomus, magiškas, skaitoma, bet ne visai mano. "Antrasis kūnas" labiau patiko.
Vienžo, mažai ką atamenu.