printed harvest
Ankstesniam įraše brūkštelėjau apie nusipirktas knygas, dabar - apie nupiratintas ir atsispausdintas, nes norisi sužinoti su kuo valgomas konkretus autorius, o lietuviškai nėra, arba toli ieškoti.
*
Aleksandras Grinas "Блистающий мир". Mea culpa, yra išleista lietuviškai, bet šį faktą išsiaiškinau jau po komandos print, todėl į biblioteką nebesikreipiau. Šis rašytojo kūrinys apie iš kitų išsiskiriantį, skraidantį žmogų, nesužavėjo. Kažkaip drungna. "Raudonos burės" poetiškiau ir išbaigčiau.
*
Leo Perutz "Мастер страшного суда". Iki šio autoriaus prisikasiau per Gustavo Meirinko "Golemą". Rašoma, kad abu autoriai priklauso tai pačiai Prahos ekspresionistų mokyklai. Knyga - dvidešimto amžiaus pradžios detektyvas su mistikos elementais. Autoriaus stilius patiko, bet jei Meirinko "Golemas" buvo labiau vizijinis "neformatas", tai Peruco knyga - labiau formatas, tai yra, stilistiškai labiau įprastai ir paprastai parašytas. Kas Jį nušovė? Bet skaitėsi gerai.
*
Dešilas Hemetas "Кровавая жатва". Kone pirmasis kietojo noir detektyvo autorius. Stilius geras, viskas kaip tokio tipo knygose: kieti vyrukai ir jų reikalai. Pertraukose pasiurbčiojant alkoholį ir pasižvalgant į moteris. Knygai priekaištų neturiu, bet, pagalvojus, nesusižavėjau, nes šiame etape iš skaitymo noriu kitokių dalykų. A, ir knyga kažkada buvo išleista lietuviškai (ant tualetinio popieriaus).
*
Graham Joyce "Как бы волшебная сказка". Penkta mano perskaityta autoriaus knyga. Stilistiškai jį apibūdinčiau kaip S. King extra light + Iain Banks. Čia pirmas į galvą šovęs palyginimas. Siaubo nėra, tik šioks toks mistikos šešėlis ir paslaptis-keistenybė. Autoriaus stilius lengvas ir greitai skaitomas. Romane pasakojama apie tai, kaip staiga atsirado prieš dvidešimt metų pradingusi herojaus sesuo. Beveik nepasenusi. Priekaištas šiai knygai ir yra tai, kad ji mane kaip skaitytoją išdūrė: gal sesuo buvo patekusi Feirių karalystėn, o gal tai tebuvo hipių stovykla. Autorius norėjo užsėsti dvi kėdes, bet iki galo nesigavo. Iš perskaitytų Gremo Džoiso knygų, labiausiai patiko "Правда жизни" (The Facts of Life) ir "Зубная Фея" (The Tooth Fairy).
*
Aleksej Ivanov "Общага-на-Крови". Čia tas autorius, kur parašė "Geografas gaublį pragėrė". Knygoje vaizduojama studentų, gyvenančių bendrabutyje realybė. Išgertuvės, meilės-seilės ir debošas. Ir visame tame autorius pabando filosofuot ir įterpt gyvenimo tiesų. Stilius lengvas, bet knyga pritempta pasirodė. Geografas geriau.
*
Aleksej Ivanov "Ненастье". Šitą nusipirkau, nes tikėjausi rimto veikalo. Romane pasakojama apie tai, kaip pavargęs būt niekuo, vienas apsaugininkas ėmė ir apiplėšė pinigų furgoną. Pinigus paslėpė, o paskui.. paskui pasakojimas nėrė į praeitį: kaip herojus tarnavo Afganistane, kaip sugrįžęs įsiliejo į buvusių afganų susivienijimą, kuris užsiėmė kriminaliniais dalykais. Devyniasdešimtųjų bezpredelas ir razborkės. Autorius bando pažvelgt į naujausių laikų Rusijos istoriją. Ivanovas rašyt tikrai moka, bet knyga mane nuvylė, nes tarsi yra orientuota į tikėtiną serialą. Man taip pasirodė. O gal nelabai patiko banditiška tematika. Visa ta černucha per daug pažįstama iš bendro su Rusija kultūrinio informacinio lauko.
Herojaus prisiminimai apie tai, kaip tarnavo Afganistane - patiko, labiau kvepėjo literatūra. Visumoje, romaną pavadinčiau ode nykiems 90-siems su lažybomis tikrai ekranizuos!
*
H.P.Lovecraft "Тень над Иннсмаутом". Apysakos herojus susidomi pasakojimais apie keistą pajūrio miestą ir į jį nuvyksta. O ten, ten gyvena su jūrų velniais susikryžminę žmonės. Nedori ir negražūs. Herojus naktį nuo jų bėgioja, galiausiai jam tai pavyksta. Ši rašytojo apysaka pasirodė silpna. Daug buildupo ir mažai veiksmo.
*
H.P.Lovecraft "Случай Чарльза Декстера Варда". Autoriaus standartais, čia jau romanas. Šis kūrinys patiko kur kas labiau. Jame pasakojama apie keistą psichiatrinės ligoninės paciento atvejį... Atvejį, kuomet pacientas susidomėjo vienu savo protėviu. Miestelio keistuoliu ir paslaptingu jo gyvenimo būdu. Turtais ir tamsiais eksperimentais privačiose valdose...
Taip, Lavkrafto rašymo stilius specifinis, labiau pasakojantis, grasinantis ir mažai parodantis, bet jis veikia. Ne visada, bet veikia. Archajiškas protosiaubas. Gal pasakysiu kvailystę, bet jo At the Mountains of Madness labai natūraliai žiūrėtųsi tarp "Kitų knygų" leidinių. Kažkodėl.
*
William Hope Hodgson "Дом на краю". Iki šito autoriaus prisikasiau per Lovecraftą, kuris "Namą ant ribos" labai vertino. Iki šiol, šis dvidešimto amžiaus pradžios autorius man buvo nežinomas. Du anglai susiruošė žvejot ir išvykos metu nusikapstė iki keistos vietos. Didžiulės įgriuvos su žemyn garmančiu kriokliu, o netoliese esančio namo griuvėsiuose rado dienoraštį... Sakyč, kūrinys, kaip dvidešimto pradžiai, smarkiai keistas ir ganėtinai įdomus. Dienoraštyje pasakojama apie tai, kaip vienas žmogus su seserimi apsigyvena tame akmeniniame name ir susiduria su keistais-baisiais dalykais. Kūrinio dalys viena nuo kitos tematiškai skiriasi, bet autoriaus fantazija trykšta ir fontanuoja. Visumoje, užkabino. Išsiaiškinau, kad Viljamo Houpo garsiausia knyga yra "Ночная земля" (The Night Land) apie gyvenimą Žemėje su pabaisom, užgesus Saulei. Jau turiu.
*
Ursula Le Guin "Левая рука Тьмы". Kažkada perskaičiau "Eridano" išleistą knygą apie Žemjūrės burtininką ir, kiek menu, tuomet nesužavėjo. Pabandžiau iš arčiau susipažint su autorės kūryba, pasirinkdamas "Hugo" premijos knygą laureatę. Ką galiu pasakyt... tekstas tirštas ir tankus, sodriai aprašantis speiguotosios Geteno planetos buitį ir būtį. Bet man kažkodėl norisi pasikabinėt. Ką mato akys. Ta prasme be prasmės, knygos siužetas pasirodė silpnas (pasiuntinys atvyko į vieną planetos valstybę, paskui į kitą, paskui per kančias pasiekė savo tikslą). Bet autorė knygą išvežė psichologiniais dalykais ir dilemom. Išgelbėjo sodrus anturažas ir tikslo siekimas, bet tas tikslo siekimas atsiskleidė ne per kažkokį super veiksmą, o žmogiškąsias vertybes.
Vienžo, savotiška, skaitoma. :)