apie "Hobitas: Nelaukta kelionė"
Savaitgalį pažiūrėjau "Hobitą" paprastam 3D formate (ne 48 kadrai per sekundę). Pasibaigus filmui išėjau nusivylęs.
Bus SPOILERIŲ, kas dar nematėt filmo, geriau neskaitykit. Filmą būtinai pažiūrėkit kine.
Visų pirma, tikrai esu Tolkino kūrybos gerbėjas ir man patiko Žiedų Valdovo ekranizacijos. Kino teatre visas dalis žiūrėjau ne po vieną kartą. Visų antra, aš džiaugiuosi, kad "Hobitas" apskritai sukurtas, bet negaliu meluot pats sau. Visų trečia, "Hobito" ekranizacijai nejučia keli aukštesnius reikalavimus nei šiaip filmui, kurio istorija nesirgai nuo pat vaikystės.
Pirmi sakiniai skamba labai jau pesimistiškai, viskas nėra taip blogai, bet kai kurie filmo aspektai man gerokai pagadino reikalą.
Žiūrėjau filmą paprastam 3D ir negaliu sakyt, kad tas 3D filmui apskritai pridavė ką nors ypatingo. Ne todėl, jog būtų pritrūkę "iš ekrano išlendančių iečių" ir panašiai, bet tai, kad režisieriui apskritai reikėjo mažiau dėmesio kreipt į visas tas technologines inovacijas, o labiau koncentruotis ties siužetu ir herojais.
Dabar chaotiškai panagrinėsiu atskirus filmo epizodus.
Filmas prasideda scena, kur matom seną Bilbą ir jauną Frodą, pažįstamus iš Žiedų Valdovo. Jų pasirodymas man patiko, išskyrus pašnekesį apie Lobeliją ir šaukštus. Gal todėl, kad rūpinausi tuo, jog tokių plonybių, su Tolkino kūryba iš arti nesusipažinus publika nesupras ir ims žiovaut. Bet čia smulkmena. Pasakojimas apie klestintį Deilą ir Ereborą, nykštukų karalystę labai patiko.
Paskui prasidėjo tikrasis pasakojimas, kai Bilbas sulaukė Nekviestų svečių. Nežinau kodėl, bet scena kur Bilbas su Gendalfu kalbasi apie "ryto labumą" kažkaip neįtikino. Lyg ir norėta pateikt humoristiškai, bet man toks truputį nei šioks nei toks epizodas. Pagaunu pats save, kad per daug kabinėjuosi, bet, kita vertus, noriu išsakyt įspūdžius, kurie buvo bežiūrint filmą.
Paskui pas Bilbą ėmė rinktis nykštukai. Prie šitos pasakojimo dalies nesikabinėsiu. Bet, nors - kaip jau minėjau - esu Tolkino kūrybos gerbėjas, filmo įvadinė dalis (iki Bilbo iškeliavimo), trunkanti apie 35 min. man pasirodė ilgoka. Ir vėl papergyvenau, kad mainstream publikai tai gali pasirodyt nuobodu.
Viskas ką parašiau aukščiau yra pasikabinėjimai, tikrai nenulėmę įspūdžio apie filmą. Smulkmenos, kitaip tariant. Asmeniškai man, problemos prasidėjo kai keliauninkai susidūrė su troliais. Šitoj vietoj išryškėjo problema, kuri persekiojo visą filmą. Tam tikras kūrėjų neapsisprendimas, tarp rimto ir juokingo istorijos pateikimo. Taip taip, visi kartoja ir aš kartoju pats sau: "neverta iš šio filmo tikėtis Žiedų Valdovo, istorija lengvesnė, labiau vaikiška" ir panašiai. Aš pats sakiau, kad tikiuosi jog šis filmas bus labiau "leidimąsis į nuotykį", bet tikrai nesitikėjau, kad "lengvesnė, ne tokia epiška” istorija yra lygu gerokam pasakojimo įtikinamumo sumažėjimui. Turiu galvoje tai, kad man nepatiko kaip buvo pateikti troliai. Ne kaip papaišyti kompiuteriu, o tai, kaip jie elgėsi. Taip, troliai garsėja savo lėtu mąstymu, gal net kvailumu, bet kaip jie pavaizduoti filme peržengia visas ribas. :] Juk vienas iš jų pavaizduotas kaip protiškai neįgalus, debilas?, idiotas (tas kur pučia nosį). Bet geriau įsižiūrėjus problema slypi net ne čia, o tai, kaip į susitikimą su jais reaguoja Bilbas ir jaunieji nykštukai. Tarsi tai būtų visai nereikšmingas nuotykis.
Troliai - priekvailiai sutvėrimai, bet nereikia jų nuvertinti. Jie yra žmogėdros ir labai dideli padarai, todėl jų GRĖSMINGUMAS filme neturi išnykti. Man tos grėsmės ir pritrūko. Jausmo, kad Bilbui bus, oi kaip riesta. Toks įspūdis, kad tuo trolių kvailiojimu režisierius norėjo įtikti jaunesnei auditorijai, bet kitose filmo vietose grėsmė trykšta per kraštus (Azogas). Šiuo aspektu man filmas gavosi nesubalansuotas. Vietomis istoriją vertini rimtai ir ji tave visiškai įtikina, o vietomis, norisi kreivai raukytis ir šaukt "netikiu".
Radagasto įvedimas - gražu, bet truputį “per daug”. Labai jau savotiškas jo charakteris.
Naktinis atokvėpis ir Balino pasakojimas Bilbui apie Toriną mūšyje dėl Morijos. Šis epizodas labai patiko. Naktis, jaunieji nykštukai erzina Bilbą, ir dar viena dėlionės dalis apie tai kas toks yra Torinas. Taip, Torino ir Azogo priešprieša yra režisieriaus išmonė, bet ši išmonė man yra viena geresnių filmo dalių, tuo jog įtikina. Nėra dirbtinio ir ne vietoj juokavimo.
Radagastas... Žiūrėdamas į galutinę filmo trukmę, pasakysiu, jog jo filme apskritai galėjo nebūti. Nebūti vien tam, kad būtų labiau atskleistas Bilbas ir jo sunkumai kelyje. Azogo ir Torino neapykantos vienas kitam inkorporavimui į filmą pritariu, o Radagastas, nors savaip ir jaukus personažas, atima ekrano laiką iš tikrųjų istorijos herojų.
Herojų bėgimas nuo persekiojančių, vargais raitų orkų, irgi pramanytas, bet nesikabinėsiu. Apsilankymas Rivendeile - viskas gerai. Išminčių pasitarimas ir Galadrielė - gerai, bet, kaip ir Radagasto, atsisakyčiau Bilbo ir nykštukų istorijos gilinimo naudai.
Herojų patekimas į akmens milžinų mūšį kaip ir nieko, bet vietom perlenkta lazda. Pvz. Vienas milžinas trenkia kitam kaip boksininkas. Kam taip hipertrofuot? A, ir vėl juokaujama ne laiku ir ne vietoj. Galėjo herojai tuos milžinus stebėt labiau iš tolo.
Patiko scena, kai herojai apsistojo oloj, goblinų urvų prieangyje. Čia, nors ir nedaug, buvo galima matyt juos bendraujant, sąveikaujant ir atskleidžiant charakterius. Blemba, juk esmė tame, o ne uolomis besisvaidančiuose milžinuose.
Toliau prasideda epizodas goblinų mieste. Sakyčiau, šitai istorijos daliai turiu daugiausia priekaištų. Čia buvo daugiausia momentų, kurie man žudė filmo įtikinamumą. Pradėkim nuo to, kaip nykštukai, atsivėrus akmens grindų plokštėm, nugarma į lizdą-gaudyklę. Krenta ir ritasi tuneliais kaip kokiais linksmaisiais kalneliais. Vienos holivudinės klišės, kurių iš Džeksono tikrai nesitikėjau. Krisdami iš aukščio susižeistų net nykštukai! Kam daryti tokius dramaturginius? pravalus, atleiskit už kalambūrą. Negalėjo pavaizduot kaip knygoj? Arba, pavyzdžiui, visi miega, o goblinai prikiša peilius prie gerklių ir, nori nenori, esi priverstas paklusti ir keliauti į požemius. Ne, reikėjo padaryt efektingiau, bet iš to gavosi tik tas, kad mintyse vėl užsižiebė NETIKIU. Tas pats ir su tuo, kaip Bilbas pateko į Golumo urvą. Taip taip, jis į jį įkrito ir iš nemažo aukščio! Ai, dar prieš tai susikovė kaip lygus su lygiu su šilto ir šalto mačiusiu goblinu. Šiose vietose vienareikšmiškai dedu minusus režisieriui, kuris dar ir scenarijų su kitais rašė. Man tokie pritempimai krenta į akis ir trugdo. O galėjo būt visai paprastai. Atsiskyręs nuo būrio, Bilbas galėjo kiek paklaidžiot tuneliais, užmatyt netoliese goblinų patrulį, ir, norėdamas nuo jo pasprukt, įsmukti į kokią šoninę landą-praėjimą ir juo nukeliaut iki Golumo karalijos. Paprasta ir nereikia tikrint žiūrovo tikiu-netikiu ribų.
Epizodas "Mįslės Patamsiuose" - filme vienas geriausių, bet ir čia buvo vienas momentas, kuris kiek nepatiko. Tuomet, kai Golumas pasakė, jog suvalgys Bilbą, jei tas pralaimės žaidimą, o Bilbas į tai, komedijinio serialo stiliumi atsakė: "Fair enough". Čia ir vėl iškyla momentas kaip režisierius pasirinko pasakot filmą. Aš savyje suvokiu, kad iki tol daugybę metų buvęs namisėda, hobitas, pakliuvęs į kažin kokio požemių gyvio valdas, kuris grasinasi jį suvalgyt, tikrai taip nejuokautų. Aš instinktyviai tikiuosi kitokios jo reakcijos, o ne pajuokavimo žiūrovams. Na, bet šitą momentą galima nurašyt, mįslių minimas man patiko, Golumo charakteris spalvingas ir Bilbas grėmę pajuto.
Einam toliau. Nykštukų bėgimas ir kovimąsis su goblinais buvo grynai holivudinis. Priešai krenta kaip musės, o mums nieko. Tiksliai nepamenu kaip buvo knygoj. Galbūt reikėjo pavaizduot, kad Gendalfas daugumą goblinų laikinai pritrenkia, tie netenka sąmonės, ir herojai pasprunka.
Viena iš didžiausių kvailysčių-nusivylimų goblinų mieste man buvo Didysis Goblinas. Kompiuterinės grafikos specialistai pasistengė ir padarė jį tikrai bjaurų, bet... Nafig, reikėjo jį daryt tokiu šlykščiu-grėsmingu, kai Gendalfas jį taip lengvai nugalėjo. Tik šmaukšt kardu porą kartų ir tas gatavas. O prieš mirtį dar ir neva juokingą frazę pasako: "That would do it". Jį paskerdė, o jis, šaunuolis, šmaikštauja publikai. Istorijos įtikinamumas vėl nukenčia.
Susirėmimas su vargais ir Azogu epizode "Nuo Vilko ant meškos". Daug maž viskas gerai, išskyrus tai, kad namisėda hobitas puola gelbėt Torino. Ne ugnį ir vandenį perėję nykštukai, bet vargšas Bilbas. Manęs tai neįtikina. Neįtikina todėl, kad žinau jog filmas turėjo būt gerokai ilgesnis ir Bilbo tikroji drąsa būtų atsiskleidusi natūraliau. O čia režisieriui reikėjo filmą užbaigt aukšta nata ir tarpiniu Bilbo ir Torino susitaikymu, štai todėl ir atsirado tokia Bilbo drąsa ne vietoj ir ne laiku. Viena ant kitos nenatūraliai griūvančios pušys man mažesnė blogybė, nei toks Bilbo išsišokimas.
Išsigelbėjimas ereliais - gražu, Torinas apkabina Bilbą - spaudžia širdį (režisieriaus sumanymas veikia), žvilgsnis į Vienišąjį Kalną - didinga, sraiges triauškiantis strazdas - jauku ir malonu, Smogo akis - žada ir masina.
Tai va. Sudėliojau daug maž. Kaip matom, mano skoniui, režisierius pernelyg užsižaidė juokais ir pavojaus ignoravimu. Tai nėra noras, "kad būtų kaip Žiedų Valdove", tai tik elementarių logikos ir kitų dėsnių nepaisymas. Na juk vis tiek, filmas nėra skirtas vaikams, tai ir nereikėjo mėtytis iš vieno kraštutinumo į kitą.
Kai žiūrėjau Žiedų Valdovą, "netikiu" momentų buvo labai mažai (dabar net nepamenu), o šiam filme beveik kiekvienam žingsnyje. Kažkaip Piteris Džeksonas prisnūdo ant laurų.
Dera prisiminti ir istoriją su netikėtu "Hobito" dilogijos virtimu trilogija. Pažiūrėjęs pirmą filmą aš tik sustiprėjau savo manyme, kad tai buvo blogas sprendimas. Radagastas, Baltoji Taryba - gražu, bet dėl jų nukenčia Bilbas kaip herojus. Skirtingai nei Torinas, jis filme beveik paskęsta. Jei būtų likusi dilogija, pirmame filme kompanija nusigautų net iki girios elfų ir nuo jų pabėgtų. Bilbas ekrane turėtų šansą pasirodyt kaip tikrai pasikeitęs ir virsmą pasiekęs herojus. Dabar gi..
Kad tik filmų suskaldymas į tris dalis ir noras uždirbt, neatsisuktų kino studijai kitu lazdos galu.
Beje, pažiūrėjau, kad "Karaliaus sugrįžimas" truko 3 val 20 minučių, taigi Bilbas su kompanija tikrai galėjo pirmame filme nusigauti iki "Statinėmis į laisvę". Tuo labiau, jog Piteris Džeksonas vis tiek išleis "Hobito" išplėstinę versiją dvd (Extended edition). Šalutinės siužetinės linijos galėjo papult kaip tik į ją (išskyrus Torino-Azogo).
Dar noriu pasakyt, kad nuotraukose nykštukai atrodė įdomiai ir tinkamai, bet bežiūrint filmą vietomis jie nelabai organiškai žiūrėjosi (čia tie kur su įmantriausiom šukuosenom ir panašiai). Būna, praslysta vaizdas, kur topteli jog nosis plastmasinė ir panašiai. Kažkaip Žiedų Valdove tokio dalyko nepastebėjau.
Šiandien į filmą nuėjau dar kartą. Šįkart 2D. Ir galiu pasakyt, kad 3D tegu eina šunims šėko pjaut, jis man nereikalingas. Nedomina ir naujausias Džeksono išradimas 48 kadrų per sekundę 3D, nes ne tai istoriją daro įdomia. Jei tuo formatu filmą ir pažiūrėsiu, trolių, Didžiojo Goblino elgesys, kritimai iš aukščio, logiškesni man nuo to tikrai nepasidarys.
Senas geras filmų žiūrėjimo būdas 2D man priimtiniausias. Antrąsyk filmas žiūrėjosi geriau, iš salės išėjau su viltim, kad dar ne viskas prarasta. :]
Apskritai, filmo paletė, spalvų ryškumas man patiko. Patiko Begendas, nykštukų karalystė, Azogo įvedimas, nors tai ir yra nukrypimas nuo kanono. Labai patiko Torinas, patiko Balinas, Bofuras. Bilbas visumoje neblogai, bet vietomis, imho, Martinas Freemanas perspaudė ar nelabai įsivaizdavo kur yra ir ką jam reikia daryt. Kažkodėl Iano Holmo senasis Bilbas man niekada nekliuvo ir buvo įtikinantis. Sakau, galbūt Bilbas nukentėjo dėl filmo "atskiedimo" ir padalinimo į tris dalis.
Žinau apie posakius "kritikuoti labai lengva", "padaryk geriau" ir panašiai, bet privalau išreikšt ką jaučiu ir kaip matau. Tuo labiau, kad "Hobitas" mano vaikystės knyga. Aš džiaugiuosi, kad filmas apskritai sukurtas ir linkiu jam kuo didžiausios finansinės sėkmės. Mano nusivylimas nėra toks didžiulis kaip gali atrodyt iš teksto. Bet kas krito ir žeidė akis norėjau išsakyt. Tokį filmą būtina pažiūrėt kine.
Žinau, kad mano balsas į dangų neina, bet norisi režisieriui palinkėt antrojoj dalyje dėmesį labiau kreipt ne į efektus, bet į herojus. Ypač į mažiausius. Bilbas to vertas.
7,5 7/10 (filmą vertinu ne bendram holivude gaminamų filmų sraute, bet tik pagal Tolkino kūrinius sukurtų filmų visatoj. pirma "Hobito" dalis vizualiai gal ir gražesnė už "Žiedų Valdovo" filmus, bet ne ideali siužetiškai ir dramaturgiškai?)
Įtariu, jog "tikiu-netikiu" aspektas yra grynai asmeninis. Man tie aukščiau paminėti dalykai krito į akis, kitiems gal visai netrugdys. Sakykim, mano ir režisieriaus užduotos filmo bangos šįkart kiek nesutapo.
Va, ir Pechovui Hobitas labai užkliuvo. :/
Bus SPOILERIŲ, kas dar nematėt filmo, geriau neskaitykit. Filmą būtinai pažiūrėkit kine.
Visų pirma, tikrai esu Tolkino kūrybos gerbėjas ir man patiko Žiedų Valdovo ekranizacijos. Kino teatre visas dalis žiūrėjau ne po vieną kartą. Visų antra, aš džiaugiuosi, kad "Hobitas" apskritai sukurtas, bet negaliu meluot pats sau. Visų trečia, "Hobito" ekranizacijai nejučia keli aukštesnius reikalavimus nei šiaip filmui, kurio istorija nesirgai nuo pat vaikystės.
Pirmi sakiniai skamba labai jau pesimistiškai, viskas nėra taip blogai, bet kai kurie filmo aspektai man gerokai pagadino reikalą.
Žiūrėjau filmą paprastam 3D ir negaliu sakyt, kad tas 3D filmui apskritai pridavė ką nors ypatingo. Ne todėl, jog būtų pritrūkę "iš ekrano išlendančių iečių" ir panašiai, bet tai, kad režisieriui apskritai reikėjo mažiau dėmesio kreipt į visas tas technologines inovacijas, o labiau koncentruotis ties siužetu ir herojais.
Dabar chaotiškai panagrinėsiu atskirus filmo epizodus.
Filmas prasideda scena, kur matom seną Bilbą ir jauną Frodą, pažįstamus iš Žiedų Valdovo. Jų pasirodymas man patiko, išskyrus pašnekesį apie Lobeliją ir šaukštus. Gal todėl, kad rūpinausi tuo, jog tokių plonybių, su Tolkino kūryba iš arti nesusipažinus publika nesupras ir ims žiovaut. Bet čia smulkmena. Pasakojimas apie klestintį Deilą ir Ereborą, nykštukų karalystę labai patiko.
Paskui prasidėjo tikrasis pasakojimas, kai Bilbas sulaukė Nekviestų svečių. Nežinau kodėl, bet scena kur Bilbas su Gendalfu kalbasi apie "ryto labumą" kažkaip neįtikino. Lyg ir norėta pateikt humoristiškai, bet man toks truputį nei šioks nei toks epizodas. Pagaunu pats save, kad per daug kabinėjuosi, bet, kita vertus, noriu išsakyt įspūdžius, kurie buvo bežiūrint filmą.
Paskui pas Bilbą ėmė rinktis nykštukai. Prie šitos pasakojimo dalies nesikabinėsiu. Bet, nors - kaip jau minėjau - esu Tolkino kūrybos gerbėjas, filmo įvadinė dalis (iki Bilbo iškeliavimo), trunkanti apie 35 min. man pasirodė ilgoka. Ir vėl papergyvenau, kad mainstream publikai tai gali pasirodyt nuobodu.
Viskas ką parašiau aukščiau yra pasikabinėjimai, tikrai nenulėmę įspūdžio apie filmą. Smulkmenos, kitaip tariant. Asmeniškai man, problemos prasidėjo kai keliauninkai susidūrė su troliais. Šitoj vietoj išryškėjo problema, kuri persekiojo visą filmą. Tam tikras kūrėjų neapsisprendimas, tarp rimto ir juokingo istorijos pateikimo. Taip taip, visi kartoja ir aš kartoju pats sau: "neverta iš šio filmo tikėtis Žiedų Valdovo, istorija lengvesnė, labiau vaikiška" ir panašiai. Aš pats sakiau, kad tikiuosi jog šis filmas bus labiau "leidimąsis į nuotykį", bet tikrai nesitikėjau, kad "lengvesnė, ne tokia epiška” istorija yra lygu gerokam pasakojimo įtikinamumo sumažėjimui. Turiu galvoje tai, kad man nepatiko kaip buvo pateikti troliai. Ne kaip papaišyti kompiuteriu, o tai, kaip jie elgėsi. Taip, troliai garsėja savo lėtu mąstymu, gal net kvailumu, bet kaip jie pavaizduoti filme peržengia visas ribas. :] Juk vienas iš jų pavaizduotas kaip protiškai neįgalus, debilas?, idiotas (tas kur pučia nosį). Bet geriau įsižiūrėjus problema slypi net ne čia, o tai, kaip į susitikimą su jais reaguoja Bilbas ir jaunieji nykštukai. Tarsi tai būtų visai nereikšmingas nuotykis.
Troliai - priekvailiai sutvėrimai, bet nereikia jų nuvertinti. Jie yra žmogėdros ir labai dideli padarai, todėl jų GRĖSMINGUMAS filme neturi išnykti. Man tos grėsmės ir pritrūko. Jausmo, kad Bilbui bus, oi kaip riesta. Toks įspūdis, kad tuo trolių kvailiojimu režisierius norėjo įtikti jaunesnei auditorijai, bet kitose filmo vietose grėsmė trykšta per kraštus (Azogas). Šiuo aspektu man filmas gavosi nesubalansuotas. Vietomis istoriją vertini rimtai ir ji tave visiškai įtikina, o vietomis, norisi kreivai raukytis ir šaukt "netikiu".
Radagasto įvedimas - gražu, bet truputį “per daug”. Labai jau savotiškas jo charakteris.
Naktinis atokvėpis ir Balino pasakojimas Bilbui apie Toriną mūšyje dėl Morijos. Šis epizodas labai patiko. Naktis, jaunieji nykštukai erzina Bilbą, ir dar viena dėlionės dalis apie tai kas toks yra Torinas. Taip, Torino ir Azogo priešprieša yra režisieriaus išmonė, bet ši išmonė man yra viena geresnių filmo dalių, tuo jog įtikina. Nėra dirbtinio ir ne vietoj juokavimo.
Radagastas... Žiūrėdamas į galutinę filmo trukmę, pasakysiu, jog jo filme apskritai galėjo nebūti. Nebūti vien tam, kad būtų labiau atskleistas Bilbas ir jo sunkumai kelyje. Azogo ir Torino neapykantos vienas kitam inkorporavimui į filmą pritariu, o Radagastas, nors savaip ir jaukus personažas, atima ekrano laiką iš tikrųjų istorijos herojų.
Herojų bėgimas nuo persekiojančių, vargais raitų orkų, irgi pramanytas, bet nesikabinėsiu. Apsilankymas Rivendeile - viskas gerai. Išminčių pasitarimas ir Galadrielė - gerai, bet, kaip ir Radagasto, atsisakyčiau Bilbo ir nykštukų istorijos gilinimo naudai.
Herojų patekimas į akmens milžinų mūšį kaip ir nieko, bet vietom perlenkta lazda. Pvz. Vienas milžinas trenkia kitam kaip boksininkas. Kam taip hipertrofuot? A, ir vėl juokaujama ne laiku ir ne vietoj. Galėjo herojai tuos milžinus stebėt labiau iš tolo.
Patiko scena, kai herojai apsistojo oloj, goblinų urvų prieangyje. Čia, nors ir nedaug, buvo galima matyt juos bendraujant, sąveikaujant ir atskleidžiant charakterius. Blemba, juk esmė tame, o ne uolomis besisvaidančiuose milžinuose.
Toliau prasideda epizodas goblinų mieste. Sakyčiau, šitai istorijos daliai turiu daugiausia priekaištų. Čia buvo daugiausia momentų, kurie man žudė filmo įtikinamumą. Pradėkim nuo to, kaip nykštukai, atsivėrus akmens grindų plokštėm, nugarma į lizdą-gaudyklę. Krenta ir ritasi tuneliais kaip kokiais linksmaisiais kalneliais. Vienos holivudinės klišės, kurių iš Džeksono tikrai nesitikėjau. Krisdami iš aukščio susižeistų net nykštukai! Kam daryti tokius dramaturginius? pravalus, atleiskit už kalambūrą. Negalėjo pavaizduot kaip knygoj? Arba, pavyzdžiui, visi miega, o goblinai prikiša peilius prie gerklių ir, nori nenori, esi priverstas paklusti ir keliauti į požemius. Ne, reikėjo padaryt efektingiau, bet iš to gavosi tik tas, kad mintyse vėl užsižiebė NETIKIU. Tas pats ir su tuo, kaip Bilbas pateko į Golumo urvą. Taip taip, jis į jį įkrito ir iš nemažo aukščio! Ai, dar prieš tai susikovė kaip lygus su lygiu su šilto ir šalto mačiusiu goblinu. Šiose vietose vienareikšmiškai dedu minusus režisieriui, kuris dar ir scenarijų su kitais rašė. Man tokie pritempimai krenta į akis ir trugdo. O galėjo būt visai paprastai. Atsiskyręs nuo būrio, Bilbas galėjo kiek paklaidžiot tuneliais, užmatyt netoliese goblinų patrulį, ir, norėdamas nuo jo pasprukt, įsmukti į kokią šoninę landą-praėjimą ir juo nukeliaut iki Golumo karalijos. Paprasta ir nereikia tikrint žiūrovo tikiu-netikiu ribų.
Epizodas "Mįslės Patamsiuose" - filme vienas geriausių, bet ir čia buvo vienas momentas, kuris kiek nepatiko. Tuomet, kai Golumas pasakė, jog suvalgys Bilbą, jei tas pralaimės žaidimą, o Bilbas į tai, komedijinio serialo stiliumi atsakė: "Fair enough". Čia ir vėl iškyla momentas kaip režisierius pasirinko pasakot filmą. Aš savyje suvokiu, kad iki tol daugybę metų buvęs namisėda, hobitas, pakliuvęs į kažin kokio požemių gyvio valdas, kuris grasinasi jį suvalgyt, tikrai taip nejuokautų. Aš instinktyviai tikiuosi kitokios jo reakcijos, o ne pajuokavimo žiūrovams. Na, bet šitą momentą galima nurašyt, mįslių minimas man patiko, Golumo charakteris spalvingas ir Bilbas grėmę pajuto.
Einam toliau. Nykštukų bėgimas ir kovimąsis su goblinais buvo grynai holivudinis. Priešai krenta kaip musės, o mums nieko. Tiksliai nepamenu kaip buvo knygoj. Galbūt reikėjo pavaizduot, kad Gendalfas daugumą goblinų laikinai pritrenkia, tie netenka sąmonės, ir herojai pasprunka.
Viena iš didžiausių kvailysčių-nusivylimų goblinų mieste man buvo Didysis Goblinas. Kompiuterinės grafikos specialistai pasistengė ir padarė jį tikrai bjaurų, bet... Nafig, reikėjo jį daryt tokiu šlykščiu-grėsmingu, kai Gendalfas jį taip lengvai nugalėjo. Tik šmaukšt kardu porą kartų ir tas gatavas. O prieš mirtį dar ir neva juokingą frazę pasako: "That would do it". Jį paskerdė, o jis, šaunuolis, šmaikštauja publikai. Istorijos įtikinamumas vėl nukenčia.
Susirėmimas su vargais ir Azogu epizode "Nuo Vilko ant meškos". Daug maž viskas gerai, išskyrus tai, kad namisėda hobitas puola gelbėt Torino. Ne ugnį ir vandenį perėję nykštukai, bet vargšas Bilbas. Manęs tai neįtikina. Neįtikina todėl, kad žinau jog filmas turėjo būt gerokai ilgesnis ir Bilbo tikroji drąsa būtų atsiskleidusi natūraliau. O čia režisieriui reikėjo filmą užbaigt aukšta nata ir tarpiniu Bilbo ir Torino susitaikymu, štai todėl ir atsirado tokia Bilbo drąsa ne vietoj ir ne laiku. Viena ant kitos nenatūraliai griūvančios pušys man mažesnė blogybė, nei toks Bilbo išsišokimas.
Išsigelbėjimas ereliais - gražu, Torinas apkabina Bilbą - spaudžia širdį (režisieriaus sumanymas veikia), žvilgsnis į Vienišąjį Kalną - didinga, sraiges triauškiantis strazdas - jauku ir malonu, Smogo akis - žada ir masina.
Tai va. Sudėliojau daug maž. Kaip matom, mano skoniui, režisierius pernelyg užsižaidė juokais ir pavojaus ignoravimu. Tai nėra noras, "kad būtų kaip Žiedų Valdove", tai tik elementarių logikos ir kitų dėsnių nepaisymas. Na juk vis tiek, filmas nėra skirtas vaikams, tai ir nereikėjo mėtytis iš vieno kraštutinumo į kitą.
Kai žiūrėjau Žiedų Valdovą, "netikiu" momentų buvo labai mažai (dabar net nepamenu), o šiam filme beveik kiekvienam žingsnyje. Kažkaip Piteris Džeksonas prisnūdo ant laurų.
Dera prisiminti ir istoriją su netikėtu "Hobito" dilogijos virtimu trilogija. Pažiūrėjęs pirmą filmą aš tik sustiprėjau savo manyme, kad tai buvo blogas sprendimas. Radagastas, Baltoji Taryba - gražu, bet dėl jų nukenčia Bilbas kaip herojus. Skirtingai nei Torinas, jis filme beveik paskęsta. Jei būtų likusi dilogija, pirmame filme kompanija nusigautų net iki girios elfų ir nuo jų pabėgtų. Bilbas ekrane turėtų šansą pasirodyt kaip tikrai pasikeitęs ir virsmą pasiekęs herojus. Dabar gi..
Kad tik filmų suskaldymas į tris dalis ir noras uždirbt, neatsisuktų kino studijai kitu lazdos galu.
Beje, pažiūrėjau, kad "Karaliaus sugrįžimas" truko 3 val 20 minučių, taigi Bilbas su kompanija tikrai galėjo pirmame filme nusigauti iki "Statinėmis į laisvę". Tuo labiau, jog Piteris Džeksonas vis tiek išleis "Hobito" išplėstinę versiją dvd (Extended edition). Šalutinės siužetinės linijos galėjo papult kaip tik į ją (išskyrus Torino-Azogo).
Dar noriu pasakyt, kad nuotraukose nykštukai atrodė įdomiai ir tinkamai, bet bežiūrint filmą vietomis jie nelabai organiškai žiūrėjosi (čia tie kur su įmantriausiom šukuosenom ir panašiai). Būna, praslysta vaizdas, kur topteli jog nosis plastmasinė ir panašiai. Kažkaip Žiedų Valdove tokio dalyko nepastebėjau.
Šiandien į filmą nuėjau dar kartą. Šįkart 2D. Ir galiu pasakyt, kad 3D tegu eina šunims šėko pjaut, jis man nereikalingas. Nedomina ir naujausias Džeksono išradimas 48 kadrų per sekundę 3D, nes ne tai istoriją daro įdomia. Jei tuo formatu filmą ir pažiūrėsiu, trolių, Didžiojo Goblino elgesys, kritimai iš aukščio, logiškesni man nuo to tikrai nepasidarys.
Senas geras filmų žiūrėjimo būdas 2D man priimtiniausias. Antrąsyk filmas žiūrėjosi geriau, iš salės išėjau su viltim, kad dar ne viskas prarasta. :]
Apskritai, filmo paletė, spalvų ryškumas man patiko. Patiko Begendas, nykštukų karalystė, Azogo įvedimas, nors tai ir yra nukrypimas nuo kanono. Labai patiko Torinas, patiko Balinas, Bofuras. Bilbas visumoje neblogai, bet vietomis, imho, Martinas Freemanas perspaudė ar nelabai įsivaizdavo kur yra ir ką jam reikia daryt. Kažkodėl Iano Holmo senasis Bilbas man niekada nekliuvo ir buvo įtikinantis. Sakau, galbūt Bilbas nukentėjo dėl filmo "atskiedimo" ir padalinimo į tris dalis.
Žinau apie posakius "kritikuoti labai lengva", "padaryk geriau" ir panašiai, bet privalau išreikšt ką jaučiu ir kaip matau. Tuo labiau, kad "Hobitas" mano vaikystės knyga. Aš džiaugiuosi, kad filmas apskritai sukurtas ir linkiu jam kuo didžiausios finansinės sėkmės. Mano nusivylimas nėra toks didžiulis kaip gali atrodyt iš teksto. Bet kas krito ir žeidė akis norėjau išsakyt. Tokį filmą būtina pažiūrėt kine.
Žinau, kad mano balsas į dangų neina, bet norisi režisieriui palinkėt antrojoj dalyje dėmesį labiau kreipt ne į efektus, bet į herojus. Ypač į mažiausius. Bilbas to vertas.
7,5 7/10 (filmą vertinu ne bendram holivude gaminamų filmų sraute, bet tik pagal Tolkino kūrinius sukurtų filmų visatoj. pirma "Hobito" dalis vizualiai gal ir gražesnė už "Žiedų Valdovo" filmus, bet ne ideali siužetiškai ir dramaturgiškai?)
Įtariu, jog "tikiu-netikiu" aspektas yra grynai asmeninis. Man tie aukščiau paminėti dalykai krito į akis, kitiems gal visai netrugdys. Sakykim, mano ir režisieriaus užduotos filmo bangos šįkart kiek nesutapo.
Va, ir Pechovui Hobitas labai užkliuvo. :/