flashback po nakties
Eidama namo prisiminiau seną pokalbį su drauge apie teatrą.
ji: Ai, man koršunovas nelabai.. (susiraukia)
aš: o tu matei ką nors iš jo spektaklių?
ji: ne...
aš: ačiū už atsakymą.
trečia draugė labai juokėsi. taigi buvau vakar hamlete.
nesitikėjau ten patekti, nes kai tik pradėjo rodyti jį, kainavo 90lt. Atidarė naująją teatro areną ir op 30lt.
Erzino nesklandus organizacinis darbas, bet taigi čia ne apie spektaklį.
Atsimenu, kad tik mėnesiui praėjus po karaliaus oidipo supratau, kad man visgi patiko. dabar lygiai negaliu nieko pasakyti apie hamletą. šalia manęs sėdėjusios mergaitės su laiku pradėjo muistytis (o trukmė 3val.), už nugaros moteris aikčiojo, o iš kairės kaimynė nejaukioj vietoj vis nusikosėdavo.
manau, kad darius meškauskas tikrai tiko šiam vaidmeniui. kad samuolytė su gavenoniu mano nuo seno mylima pora - ne paslaptis, o ir atskirai man jie aha.
ta akimirka, kai salėje susėdę žiūrovai pradeda tilti, įsivyrauja visiška tyla..tada ateina tos trys sekundės, kai viskas aktorių rankose. štai tyla. jūs ten, mes čia. ta akimirka kiekvieną kartą mane sukrečia/sujaudina/su/su. nes visu kūnu ir protu aš esu scenoje. žiauriai pasiilgstu scenos. tos trys sekundės, kai turi pradėti, jos atima visas tavo jėgas ir jas sugrąžina dvigubai, nes tu jau scenoje. tu jau ne tu.
todėl aš negaliu žiūrėti paprastai, aš vaidinu su jais. truputį liūdna. jaučiuosi lyg sena moteris, neišpildžiusi savo svajonės. tą akimirką.
man atrodo, kad koršunovo pastatymus aš šiek tiek suprantu. pagrindinę idėją bent jau. niekada nebuvau jo garbintoja (ir tūkstantį kartų girdėjau anksčiau: buvai koršunove?? ohoooo, kaip faaaina. weu), niekada nebuvau ta nekentėja. aš tik einu į spektaklį, o ne pas koršunovą. aha, labai išsamu. buvo visko, kaip ir visada. riksmų ir tylos, drapstymųsi, muštynių ir vėl tylos. labai patiko apšvietimas.
viskas. dabar eina hamletas susigulėti.
"tik plojimai tave išlaisvina"