J.S.Bach - Pasija pagal Joną (Johannes Passion)
Pradžioje kai išjungė visas šviesas, užlūdo toks keistas jausmas ir supratau, kad tą minutę man ir reikėjo tamsos. Tiesą pasakius, vos neapsiverkiau. Antras smūgis - choro įžanga - labai įspūdinga, net nenorėjau, kad baigtųsi.
Išties sudėtinga opera statyti, labai statiška, labai paprasta tėkmė, tuo labiau, kad pasakojimo stiliaus, tad..
Dainavimo prasme pasijutau kaip barokinėje J.S.Bacho epochoje, yapč pagal kai kuriuos solistus. Pati scenografija labai dviprasmiška: pakankamai avangardiška (nepalyginsi su Traviata, kur buvo beskonybė), bet tas ypatingas apšvietimas išlaikė visą sakralumą, rimtį ir vaidmuo teko kaip dar vienam solistui. Kita vertus, kad ir statiška viskas - rankų mostai nepadėjo (kad ir su reikšme), dar fone nuolat slankiojo a la Bacho laikų dvasios burleskos šokėja (mano asociacija), kurios man nereikėjo tikrai. Šiek tiek bijojau šios operos, ypač po Wagnerio Valkirijos, tačiau veltui, tikrai patiko. Bet pradėti nuo tokios operos nevertėtų, taip pagalvojau sėdėdama.
Taigi, įspūdingiausia buvo apšvietimas ir choras - 100 balų.
Ta proga
Išties sudėtinga opera statyti, labai statiška, labai paprasta tėkmė, tuo labiau, kad pasakojimo stiliaus, tad..
Dainavimo prasme pasijutau kaip barokinėje J.S.Bacho epochoje, yapč pagal kai kuriuos solistus. Pati scenografija labai dviprasmiška: pakankamai avangardiška (nepalyginsi su Traviata, kur buvo beskonybė), bet tas ypatingas apšvietimas išlaikė visą sakralumą, rimtį ir vaidmuo teko kaip dar vienam solistui. Kita vertus, kad ir statiška viskas - rankų mostai nepadėjo (kad ir su reikšme), dar fone nuolat slankiojo a la Bacho laikų dvasios burleskos šokėja (mano asociacija), kurios man nereikėjo tikrai. Šiek tiek bijojau šios operos, ypač po Wagnerio Valkirijos, tačiau veltui, tikrai patiko. Bet pradėti nuo tokios operos nevertėtų, taip pagalvojau sėdėdama.
Taigi, įspūdingiausia buvo apšvietimas ir choras - 100 balų.
Ta proga
Click to view