(no subject)
Prisiminiau, kad seniai žadėjau padaryti tiramisu. Paskaičiau, kad Venecijoj sako tiramesu, kažkaip užsisvajojau. Iškilo tie seni pastatai, kai kurie lyg iš smėlio. Pajutau šiame patiekale kažkokią dvasią, tad ėmiausi. Bet apie ką aš?
Atsimenu vaikystėj, gel net labai gilioj, man labai patikdavo ir aš būtinai žiūrėdavau laidą Что? Где? Когда?. Dabar prisiminus, negaliu to suprasti. Gal patikdavo, kad visi žiūrėdavo aplink. Bet man tikrai būdavo įdomu, spėliodavo visi; tas vilkelis, vokai, rimti veidai. Tad šiandien man sukantis virtuvėj netyčia pataikiau ant šios laidos. Stebėdama dalyvius susimąsčiau, kad mane žavi žmonės, kurių veidai nieko nesako. Tas žodis "žavi" irgi sąlyginis. Absoliutus mimikos minimumas. Kodėl aš taip negaliu?! O negalėtų kaip nors sąžiningai būti? Nes iš vienų veido perskaitysi daugiau, nei iš jo žodžių, o kitų veidai lyg baltos sienos. O ir raukšlių mažiau bus :)) stebėjau vieną žaidėją, toks keistas; nieko negali suprasti nei ką galvoja, nei ar išvis galvoja, ar jam įdomu, ar jis supranta ką žmonės sako??! Bet prisimenu iškart realiai sutiktus tokius žmones ir suprantu, kad čia beveik kaip su pypkės rūkymu. Klaidingo įspūdžio kaltė krenta tau, nes vis tiek prisigalvosi kažko neįskaitęs jame nieko.
O pabaigai klausimas iš šio vakaro žaidimo (pradžioj galvojau, kad šiaip parašysiu, o dabar galvoju, kad nepatingėkit pagalvot), maždaug:
anot kinų, bokšto dydis matuojamas pagal jo šešėlį, o pagal ką matuojama žmogaus didybė?
užbėgant už akių - žaidėjai neatspėjo, o klausimą uždavė jaunas vairuotojas iš giliosios Rusijos.
Atsakymas: žmogaus didybė matuojama skaičiuojama pavyduolių skaičiumi (kuo daugiau pavyduolių, tuo didingesnis, tuo didesnis jo šešėlis)
žaidėjų variantai - pagal poelgius, klaidas ar pasekėjus/mokinius, kiek metų jį atsimins.
mano variantas - mokinių skaičius.
Atsimenu vaikystėj, gel net labai gilioj, man labai patikdavo ir aš būtinai žiūrėdavau laidą Что? Где? Когда?. Dabar prisiminus, negaliu to suprasti. Gal patikdavo, kad visi žiūrėdavo aplink. Bet man tikrai būdavo įdomu, spėliodavo visi; tas vilkelis, vokai, rimti veidai. Tad šiandien man sukantis virtuvėj netyčia pataikiau ant šios laidos. Stebėdama dalyvius susimąsčiau, kad mane žavi žmonės, kurių veidai nieko nesako. Tas žodis "žavi" irgi sąlyginis. Absoliutus mimikos minimumas. Kodėl aš taip negaliu?! O negalėtų kaip nors sąžiningai būti? Nes iš vienų veido perskaitysi daugiau, nei iš jo žodžių, o kitų veidai lyg baltos sienos. O ir raukšlių mažiau bus :)) stebėjau vieną žaidėją, toks keistas; nieko negali suprasti nei ką galvoja, nei ar išvis galvoja, ar jam įdomu, ar jis supranta ką žmonės sako??! Bet prisimenu iškart realiai sutiktus tokius žmones ir suprantu, kad čia beveik kaip su pypkės rūkymu. Klaidingo įspūdžio kaltė krenta tau, nes vis tiek prisigalvosi kažko neįskaitęs jame nieko.
O pabaigai klausimas iš šio vakaro žaidimo (pradžioj galvojau, kad šiaip parašysiu, o dabar galvoju, kad nepatingėkit pagalvot), maždaug:
anot kinų, bokšto dydis matuojamas pagal jo šešėlį, o pagal ką matuojama žmogaus didybė?
užbėgant už akių - žaidėjai neatspėjo, o klausimą uždavė jaunas vairuotojas iš giliosios Rusijos.
Atsakymas: žmogaus didybė matuojama skaičiuojama pavyduolių skaičiumi (kuo daugiau pavyduolių, tuo didingesnis, tuo didesnis jo šešėlis)
žaidėjų variantai - pagal poelgius, klaidas ar pasekėjus/mokinius, kiek metų jį atsimins.
mano variantas - mokinių skaičius.